V. Mykolaičio-Putino gimtinė ir Pilotiškių kaimo padavimai

Justina Sinkevičiūtė yra Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus muziejininkė.

Apie savo gimtinę V. Mykolaitis-Putinas kalbėjo taip: „Mano gimtinė ir jos apylinkės ypatingu gamtos grožiu nepasižymi. Nei upės, nei ežero. Kalneliai, balos, alksnynai, beržynėliai ir vieniši medžiai pakelėse, ūkių sodeliai įvairina vaizdą.“ Gal todėl, kad apylinkės buvo ne tiek išvaizdžios, būsimąjį rašytoją traukė aukščiausias apylinkės kalnas – Krušakalnis, „Altorių šešėly“ vadinamas Aušrakalniu. Tačiau V. Mykolaitis-Putinas pažymi, kad jo gimtoji žemė davė daugybę iškilių žmonių – Vincą Kudirką, Joną Basanavičių, Vincą Pietarį, Joną Jablonskį ir kitus.

Rašytojo seneliai pasirinko vietą ant kalnelio. Sodyba pagal ankstesnio laikotarpio standartus atrodė gana moderni. Namas pagal papročius turėjo atitekti vyriausiajam sūnui, tačiau šis išleistas į mokslus teisių į namą atsisakė. Tad troba atiteko Juozui, V. Mykolaičio-Putino tėvui.

Apie tėvo meilę gimtiesiems namams rašė Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė: „Šis Mykolaičių Juozukas išaugo sveiku, gražiu, energingu, teisingų į gyvenimą pažiūrų jaunuoliu. […] Entuziastingai puoselėjo ir dailino naująją vienkiemiškąją sodybą. Rūpestingai prižiūrėjo savo tėvo užveistąjį jauną sodą, prisodino ir ne vaisinių medelių, kurie suaugę teikė sodybai jaukumo ir net didingumo. Kelio į kiemą pašaliu nuo vakarų pusės išrikiavo visą eilę pilkaplaukių gluosnelių. Kitoj pusėj kelio – sodo pakraštys su jaunų vyšnaičių „rėdu“. Patį kelią išgrindė akmenimis – dėl to ir vadindavome ne keleliu, o „ūlyčiuke“.

Į kiemą iš tos „ūlyčiukės“ įvažiuojama pro galą gyvenamojo namo. Čia pat prie vartų, gluosnių eilei pasibaigus, – plačiašakis, gražialapis klevas. Prie kluono šiaurinio ir vakarinio kampo – vėl trys gluosneliai. Ant kiemo prie klėties – porelė beržų. Sakau „porelė“, nes jų vienas buvo tvirtomis, į šonus ištiestomis šakomis, o kito šakos, it ilgos rankos, sviro žemyn. Tėtė sakydavo, kad pirmasis yra vyriškosios giminės, o antrasis – moteriškosios…“

Kai rašytojo tėvui buvo 26 metai, į savuosius išpuoselėtus namus jis atsivedė jauną, kuklią, tylią, tais laikais aukšto ūgio merginą – Magdaleną Garbutę. Vėliau V. Mykolaitis-Putinas sakys, kad jam labiau patinka motinos pavardė, kuri reiškia garbę. Tuo metu Magdalenai buvo 22-eji. Prieš vestuves mergina apžiūrėjo namus, į kuriuos turės nutekėti, ir šie jai labai patiko, nors vienas dalykas ir atrodė tarsi trūkumas – sodyba ant kalno, o šulinys – apačioje, tad vandenį teks nešioti į kalną. Magdalena Garbutė buvo kilusi iš laisvųjų valstiečių šeimos.

O štai rašytojo tėvas buvo kilęs iš baudžiauninkų šeimos. Gal dėl to pasižymėjo tvirtu, net kietu charakteriu, šiurkštumu, atkaklumu. Nors buvo ir ambicingas – siekė savo šeimai socialinės aukštumos, gerovės. Tėvo griežtumą galima paaiškinti tuo, kad jam reikėjo išlaikyti nemažą ūkį, tad be charakterio kietumo šis tikslas nebūtų pasiektas. Dauguma gerų Lietuvos ūkininkų anuo metu buvo panašaus charakterio. Su vaikais švelnus taip pat nebuvo, bardavo. Kai važiuodavo iš bažnyčios namo, žmonai nė neduodavo laiko pakalbėti su giminaičiais. Nespėjai į vežimą – tai pėdink namo viena tris kilometrus.

Dar vienas nutikimas gerai iliustruoja griežtą poeto tėvo charakterį. Poeto motina, neseniai atėjusi į marčias, su viena iš tarnaičių rudens vakarą kažką dirbo ir pasakojosi savo nuotykius, vėliau abi pradėjo garsiai juoktis. Tuo tarpu pro šalį ėjo rašytojo tėvas ir, išgirdęs juoką, šias pasakores sudraudė ir išbarė. Vėliau jos, norėdamos pasikalbėti, prieš tai gerai apžiūrėdavo trobesius, ar nėra kur tėvo.

Nors buvo griežtas, dėl vaikų stengėsi – Vincuką, šiltai apvilktą, įsodindavo į roges ir veždavo kasdien į mokyklą. Taip buvo žiemą. O vasarą, kai iki mokyklos trys kilometrai, vaikai pėdindavo patys. Vėliau, kai Vincukas jau gyveno Marijampolėje, globojamas močiutės, tėvas jam gabendavo maisto, rūpinosi sūnaus gerove.

Pats poetas rašė matęs ir kitą tėvo pusę – paslaptingą, didingą, gal net švelnią: „Jau vaikščiojau į Gudelių mokyklą, o gal jau buvau Marijampolės gimnazistas, kai vieną kartą tėvas, nežinau kokia proga, gal naktigonės arklių pasiganyti, pasiėmė mane į mišką. Susikūrėme laužą. […] Ir štai stovi į kamieną atsirėmęs tėvas. […] Jo veido išraiška rodo, kad jis visai atitrūkęs nuo savo vargingos, skurdžios buities, nuo savo kasdienių darbų ir rūpesčių, o savo pagilėjusiu jausmu siekiasi su kažkokia jam nesuvokiama, bet jaučiama, prasmingesne realybe.“

Apie V. Mykolaičio-Putino namų atmosferą atsiliepė ir pas juos gyvenusi patarnaujanti moteris. Ji teigė, kad Mykolaičiai „nebaliavojo“, tik dirbo ir „poteriavo“. Kai ryta pabusdavo vaikai, pirma suklupdavo priešais motiną, melsdavosi. Tik po šito gaudavo valgyti. Sekmadieniais visada vykdavo į bažnyčią, o kai būdavo adventas, rytais giedodavo rožinį.

Iš mamos pusės giminaičiai buvo ramūs, taktiški, draugiški. Mama gražiai audė. Ji buvo švari, darbšti, mokėjo skaniai pagaminti valgyti. Kalėdodamas klebonas eidavo pietauti tik pas ją. Tačiau Magdalena Mykolaitienė buvo ir „su charakteriu“: nors buvo kukli, rami, visi jai paklusdavo. Į šokius eiti neleisdavo, tad viena dukra taip ir išaugo nemokėdama šokti. Kai artėjo laikas dukros vestuvėms, mama ją ant „grendymo“ kluone mokė šokti valsą. O pati mama, sakoma, buvo gera šokėja, jautė ritmą.

Kai Vincas grįždavo namo, namiškiai jo labai laukdavo, vadindavo kunigėliu. Vaikai atnaujindavo takus, kad jaunasis klierikas turėtų kur pasivaikščioti. Poeto grįžimas buvo tikra šventė. Vaikai dažnai gaudavo dovanų, kepdavo pyragus. Būdavo, draugai jaunąjį Vincuką ir už skvernų patampydavo.

Vaikai namuose valgydavo iš vieno „bliūdo“, srėbdami mediniais šaukštais. Atėjus svečiams juos vaišindavo kietu sūriu ir medumi. Vaikai nuo mažumės piemenaudavo, tik vienas Vincukas buvo nuo tos prievolės atleistas, jis skaitydavo knygas. Namuose buvo „Šventųjų gyvenimai“, „Robinzonas Kruzas“. Poeto sesuo jas garsiai skaitydavo sekmadieniais.

Vincas buvo vyriausias iš devynių vaikų. Tačiau dar du Mykolaičių vaikai turėjo literatūrinių gabumų. Tai Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė. Rašyti mergina ėmė dar gimnazijoje, jos darbai spausdinti „Naujojoje vaidilutėje“, „Naujojoje romuvoje“, „Studentų dienose“, „Jaunajame ūkininke“. Jos slapyvardžiai buvo Palmė ir Magda Magnaitytė.

Taip pat meninių gabumų turėjo ir poeto brolis Juozas Mykolaitis. Jis mokėsi Gudelių mokykloje ir Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. V. Mykolaitis-Putinas rašė, kad brolis į mokslus nelinko, tad tėvas jį atsiėmė po dviejų klasių ir pristatė prie darbų. Iš viso kūrybinio brolio palikimo V. Mykolaičio-Putino memorialiniame muziejuje likę vos du mokykliniai sąsiuviniai, prirašyti padavimų – įvairių istorijų apie Pilotiškes, tik sunku pasakyti, ar jos tikrai papasakotos kaimo žmonių, ar šiek tiek poeto brolio prikurtos. Čia galite paskaityti kelias iš jų.

Padavimai apie Pilotiškių kaimo vietovardžius

1. Linija. Ši linija ne tik, kad skiria Pilotiškių kaimą nuo kitų kaimų, bet ji apsaugoja Pilotiškių kaimą ir Gražiškių kaimą ir Ivoniškio dvaro […] miškus nuo gyvačių antplūdžio. Senovėje gyvatės šliaužiojo po visą žemę. Vieną sykį per kelią šliaužė daug gyvačių, o čia senas žmogelis skubinosi vesti veršingą karvę, kuriai, jau tuoj, tuoj laikas veršiuotis, o gyvatės per kelią šliaužia ir šliaužia ir žmogelis stovi su karve, laukia, kada gyvatės baigs peršliaužti kelią, nes bijo eiti, kad gyvatės nesugeltų. Staiga karvė šoko į gyvates, jas kojom sutrypė… ragais subadė, sutraiškė ir čia pat atsigulus, karvė atsivedė du buliukus. Kai šie buliukai augo, gyvatės visada, visur nuo jų bėgs, šliauš į šalį.

Kai žmonės kėlėsi į vienkiemius ir sutarė savo kaimo žemes atsitverti ilga linija nuo kitų kaimų, tai šią liniją suarė anais dvyniais buliukais-jautukais ir tuos dvynius jautukus, iš žagrės paleido ganytis į šią pusę suartos linijos ir čia jautukai dvyniai besiganydami visas gyvates sumynė, sutraiškė ir čia neliko nei viena, o anoj pusėj linijos gyvačių knibždėte knibžda, bet jos iki linijai atšliaužia, greitai šliaužia atgal ir taip, kada gandro pernešta gyvatė per liniją, tuojau galą gauna. 

Šis pasakojimas užrašytas 1978 metais, gruodžio mėnesio 28 dieną Juozo Mykolaičių Pilotiškių km.

2. Kryžiaus kalnelis. Į šitą kalnelį suėjo Pilotiškių kaimo žmonės, prieš keldamiesi į vienkiemius, pasitarti kur, kuriem, kurias žemes imti. Žmonės ilgai barėsi, net iki muštynių už geresnes žemes […]. Taip ilgai žmonės nesusitarė, iki viena moteris čia pasakė: „Kryžiaus kalnelis!…“ Po […] pasakymu, žmonės tuojau susitarė dėl žemių pasidalinimo. O ant kalnelio įkasė gluosnio stulpą ir kryžių prikalė. Taip visi žmonės ir vadino – Kryžiaus kalnelis. Pro šitą kalnelį eina kelias iš vieškelio per Pilotiškių kaimą į Gudelius. Šiuo keliu ėjome į Gudelių mokyklą mokytis ir į bažnyčią skubėjome.

Kryžiaus kalnelis yra Palšio žemėje, apie ką rašo… Putinas. Šitas kalnelis, su augančiu gluosniu, dar ir dabar yra, tik… kažkokis bedievis nulupo kryžių, tuo įskaudindamas ir vieno senelio širdį ir senos atminties jausmus. Palšio (vėliau Gustaičio) žemės, su kryžiaus kalneliu, yra pirmutinės žemės, Pilotiškių kaimo, vakaruose, nuo Gražiškių kaimo žemių. Nuo čia Pilotiškių kaimas į rytus eina daugiau kai du kilometru ir rytuose prie valdiško miško baigiasi Kliokis Adomo drelka, kur Kačergės raiste staugia vilkas. […] Pilotiškių kaimas turi dar keletą vietovardžių su padavimais apie juos. Antram ir trečiam lauke pažymėta – 

Nr. 3. Pempiaraistis. Čia vieną pavasarį parskridę pempės visu pulku, garsiai rėkdamos „gyvi, gyvi, gyvi…“, skrido žemyn, kilo aukštyn ir vėl, ir vėl puldamos tai žemyn, tai aukštyn kildamos, atkreipė žmonių dėmesį, kad ten, raiste, kažkas yra. Žmonės ėjo pažiūrėti, ko ten tos pempės taip maniebruoja ir rėkia ir… atėjo, rado raisto samanose tik ką pagimdytą ir paliktą mažytę mergaitę. Žmonės mergytę paėmė ir pavadino ją Pempe, o raistą – Pempiaraisčiu.

4 numeriu pažymėta vietovė – Šinkaunas. Tai daržas, kur apsukrus Ivoniškio dvaro ponas pastatė karčemą ir, kad čia šinkorius šinkavo alų, vyną, šnapsą ir iš nusigėrusių vyrų kišenių pinigus, tai nuo to šinkoriaus ir daržas vadinamas… Šinkaunas. Apie Šinkauną esu plačiai rašęs savo atsiminimuose, kurie yra padėti į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą Vilniuje, Antakalnio gv. 6 (rankraštyne).

5. Šitą kalnelį nuo senovės žmonės vadino Krušakalnis. Dėl to, kad jis visas supiltas iš smulkių akmenukų, kaip kruša. Tik rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas jį pavadino Aušrakalniu.

6. Varliabliūdis – padavimas… Dievas, sutvėręs varles, prisėmė bliūdą vandens ir liepė varlėms jame būti, plaukioti, kvaksėti… „Dieve, sutverk mumi bliūde raistą, kad jame būtų samanų, žolės ir dumblo, kur mes galėtume pasislėpti nuo to, kas mėgins mus skriausti – prašė varlės Dievą. Dievas užpykęs paėmė bliūdą su vandeniu, pakėlęs į viršų, kad trenkė į žemę sakydamas: „Tebūna kaip jūs norite!..“ Bliūdas išsiliejo per kraštus, plačiai apsemdamas vandeniu pievas ir varlės čia kurkia kaip niekur kitur.

7. Avinaraistis – padavimas… Žmogus, važiuodamas iš miesto, pasiilsino arklius, nors namai netoli, bet arkliai taip pailso, kad žmogus nenorom arklius kelyje prišėrė ir davė valandėlę pailsėti. Kai arkliai pasilsėjo, žmogus paėmė vadeles ir botagu arkliam sudavęs, norėjo į namus važiuoti. O arkliai vežimą nepaveža nei iš vietos. Žmogus ne juokais nusigando, kai pajuto, kad kažkas vežimą trukt, trukt, traukia atgal… Žmogus atsigrįžo atgal, bet gi naktis, tamsu, nieko nematyti. 

Žmogus ėmė mušti arklius botagu ir rėkti: nooo, nooo, nooo! Bet arkliai šoka į viršų, spardosi, o vežimo nei iš vietos nepatraukia. Žmogus, netekęs kantrybės, išlipo iš vežimo ir apygraibu eina į galą vežimo pažiūrėti, kas čia jo vežimą traukia atgal. O čia, žmogus baisiausia apsidžiaugė, prie galo vežimo, ilga virve pririštas didžiulis avinas ir ragus atstatęs, atsispyręs visom keturiom kojom, vežimą atgal traukia.

Žmogus atsirišo virvę nuo vežimo, persimetė aviną, surišo visas keturias kojas, įsikėlė į vežimą ir važiuoja linksmas sau namo. Netoli namų, važiuojant pro platų raistą, vėl arkliai pradėjo sunkiai vežimą traukti. Kai žmogus arklius mušė botagu ir rėkė: nooo nooo nooo! Prie vežimo priėjo du vyrai ir paklausė: „Ką, tėvai, taip sunkiai veži, kad arkliai vežimo nepatraukia?..“ „Radinį!“ – atsako žmogus ir rodo vežime gulintį aviną. O vyrai priėjo prie vežimo, pažiūrėjo ir ėmė juoktis… „Cha cha cha… tik tu, tėvai, ir kvailas“ – sakė jie. „Ar čia tau akmenų nėra, kad tokį didelį akmenį įsiritęs į vežimą ir plaki arklius!“ „Ką, akmenį?“ – nustebo žmogus. „Ne akmenį, o aviną vežuosi!..“ Ir atsisukęs ėmė apžiūrinėti, apsičiupinėti, kas gi iš tiesų vežime guli, kad arkliai nepaveža ir žmogus nustebimui, vežime iš tiesų gulėjo akmuo.

Žmogus pasiprašė anuos du vyru ir visi trys stenėdami, bet ne bet, išrito akmenį iš vežimo. Bet vos tik akmuo palietė žemę, kaip ant kojų pašoko didelis, riestais ragais, avinas ir bliaudamas – „mėėė mėėė mėėė“, nubėgo į raistą. Kas tik kada vakare ar naktį eidavo ar važiuodavo pro raistą, matydavo jame bėgiojantį ir rėkiantį didelį, suraitytais ragais, aviną. Vėliau, kai kunigai ėmė šventinti laukus, avinas raiste dingo, bet raistą žmonės iki šioliai vadina Avinaraistis.

Šitą padavimą papasakojo mano močiutė […] Venciūtė-Mykolaitienė, apie 1920 m. O aš jau daug kartų, daug kam jį pasakojau ir rašiau į savo atsiminimus.

8. Pilotiškių kaimo keliai, kurie eina į vieškelį šiaurėje. Į Gudelius pietvakariuose ir į […] rytuose. Šiais keliais daug kartų bėgiojome, važinėjome ir jodinėjome ant arklių, mes visi broliai savo jaunystėje, o tarpe mūs visų brolių ir brolis Vincas Mykolaitis-Putinas iš miško ganyklų parjodindavo arklius į namus. Ką ir jis pats rašo savo atsiminimuose. […]

Nr. 10. Berčiakalnis. Tai pirmutinis vietovardis, kuris jau randasi ne Pilotiškių kaimo ribose, o tik tose Ivoniškio dvaro giriose. Berčiakalnis yra į rytus nuo Mykolaičių dzelkos […]. Apie kalnelį – Berčiakalnį man pasakojo Pilotiškių kaime gyvenęs senas žmogelis – ubagėlis Tomkus. Kilus karams, ponai turėdami daug aukso, vežė jį naktimis į girių kalnelius ir užkasė giliai į žemę, kad praėjus karui vėl auksą iš žemės išsikastų. Taip vienas žmogus matęs, kai naktį ponas užkasė savo auksą į kalnelį girioje. Tas žmogus nebuvo gopšas auksui ir jis ką matęs papasakojo kitiem kaimo gyventojam, kurie troško turto. Šie naktimi slapta ėjo į kalnelį ir kasė gilias duobes, ieškodami paslėpto aukso. Bet kiek jie kasė, kiek ieškojo, nieko nerado ir pagaliau pasakė – „Bergždžias darbas!“ Nuo šio žodžio ir kilo kalnelio pavadinimas – Berčiakalnis.“