Z. Tomilinienė: per dešimtmetį gimė daugiau nei 600 kūdikių, kurių galėjo ir nebūti

Apie tai, kas nuveikta per dešimtmetį ir kokia yra Krizinio nėštumo centro kasdienybė šiandien, kalbamės su jo sumanytoja, įkūrėja ir daugiamete vadove, penkių vaikų mama ZITA TOMILINIENE.

Pirmiausia noriu padėkoti, kad šia proga kreipėtės į mane kaip į pirmąją, kuri kadaise publikavo tekstą apie Krizinio nėštumo centrą „Bernardinai.lt“ dienraštyje, šiam vos įsikūrus. Taigi jaučiuosi, tarsi būčiau pakviesta į jubiliejinį gimtadienį. Pamenu, kai prieš dešimtį metų Jus kalbinau, centras skaičiavo vos antrą mėnesį, dar nebuvote suteikę nė vienos gyvos konsultacijos, tik sulaukę pirmųjų kreipimųsi telefonu. Tad koks gi ištiso dešimtmečio derlius?

Per dešimtį metų Krizinio nėštumo centras užaugo, sustiprėjo, įvyko labai daug pokyčių. Per tą laikotarpį gimė per 620 vaikų – ar bent jau apie tiek žinome. Suteikėme apie 15 600 konsultacijų, dėl įvairių problemų į mus kreipėsi per 3000 žmonių – tiek dėl neplanuoto nėštumo, tiek dėl persileidimo, kūdikio netekties, nėštumo nutraukimo ar pogimdyminės depresijos.

Mūsų tikslinė grupė labai prasiplėtė. Iš pradžių norėjome padėti moterims, kurios neplanuotai pastojo ir nežino, ką daryti, yra sutrikusios, o dabar kreipiasi ir nemažai moterų, kurios laukiasi, galbūt ir planuotai, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nėštumas yra tapęs krize. Pavyzdžiui, dėl pasikeitusių aplinkybių, kai netenkama darbo, kyla sveikatos ar santykių šeimoje problemų.

Tarkime, vaikelis buvo kaip ir norėtas, kaip ir planuotas, tačiau, moteriai pastojus, vyras labai išsigąsta atsakomybės už vaiką ir nebenori, kad ji gimdytų. Kartais vyrai labai tiesmukai skatina daryti abortą arba pasako, kad moteris pati turi nuspręsti, ką daryti, tarsi čia tik jos reikalas, tada moteris pasijunta labai vieniša, nemylima ir pradeda pati bijoti vienišos mamos ateities. Daug moterų į centrą kreipiasi ir po persileidimo, organizuojame joms tiek grupes, tiek individualią pagalbą. Taip pat nemažai – dėl pogimdyminės depresijos, ypač pastaraisiais metais.

Per metus į mus kreipiasi apie 350 žmonių, iš kurių apie 320 moterų ir apie 30 vyrų.

Kiek netikėta, bet džiugu išgirsti, kad į Krizinio nėštumo centrą kreipiasi ir vyrai. Įdomu, dėl kokių priežasčių?

Vyrai kreipiasi turėdami įvairių klausimų, tačiau dažniausiai ieškodami, kur nutraukti besilaukiančios moteris nėštumą. Kartais kreipiasi išsigandę jaunuoliai, kad galbūt mergina laukiasi, ir ką jiems reikėtų daryti. Tiesa, dalis vyrų ieško psichologinės pagalbos savo besilaukiančioms moterims arba jau išgyvenančioms pogimdyminę depresiją, netekusių vaikelio.

Taip pat skaitykite:

Vaikų kišenpinigiams – nuo 16 iki 100 eurų per mėnesį. Kokia jų tikroji paskirtis?

Kai vaikas nevalgo: kada tai tik įprastas etapas, o kada – signalas kreiptis į gydytoją?

Kada verta pradėti ruoštis mokyklai ir kaip pirkinius planuoti iš anksto?

Kuo pasižymi Alfa karta?

Šeimų universitetui – 15 metų: daugiau nei 3000 įkvėptų tėvų istorijų

Apie tėvystę šiandien, arba Kada veikti, o kada išbūti?

Ką darytų Jėzus, arba Kaip sukurti laimingą meilės istoriją?

Šv. Kazimieras vaikų piešiniuose: renka šiukšles, darosi asmenukes ir saugo Lietuvą nuo kontrabandinių balionų

Prieš dešimtmetį Krizinio nėštumo centras įsikūrė ir pradėjo veikti Vilniuje. Kiek atsimenu, prieš dešimtmetį kalbėjote apie siekį, kad tokie centrai atsirastų visoje Lietuvoje. Ar pavyko jį įgyvendinti?

Krizinio nėštumo centras taip pat yra ir Kaune. Iš viso turime šešis darbuotojus ir apie septyniasdešimt savanorių. Centro veikla išsiplėtė, ir tikrai teikiame pagalbą visoje Lietuvoje, taip pat ir lietuvėms, gyvenančioms užsienyje. Mūsų savanoriai psichologai konsultuoja visoje Lietuvoje, miestuose ir miesteliuose. Kad galėtume teikti savo pagalbą, mums nebūtina turėti biurų visuose miestuose. Nes tai labai brangiai kainuotų.

Taigi psichologai turi savo kabinetus, kuriuose dirba, ir per savaitę tam tikrą skaičių mūsų klientų konsultuoja savanoriškai. Taip pat kovidas visus privertė išmokti dirbti nuotoliniu būdu, todėl net dabar dalis konsultacijų vyksta per nuotolį. Tad moterys, gyvenančios mažuose miesteliuose ar kaimuose, taip pat gali gauti psichologinę pagalbą. Dalis grupių konsultacijų moterims, patiriančioms krizinį nėštumą, pogimdyminę depresiją ar persileidimą, taip pat vyksta internetu. Tad, galima sakyti, pagalbą iš tiesų teikiame visoje Lietuvoje.

Per dešimtį centro veiklos metų pamatėme, kiek daug moterų patiria persileidimus, o drauge ir visuomenės, artimųjų nesupratimą, kad tai yra didelė netektis ir skausmas.

Turbūt reikėtų pabrėžti, kad Krizinio nėštumo centro paslaugos ir konsultacijos yra nemokamos.

Taip, visos konsultacijos klientams yra nemokamos, lėšų mes gauname iš įvairių projektų, privačių rėmėjų ir įmonių. Vienas jų, kurį vykdome šiais metais, yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdomas projektas, kuris finansuoja pagalbą krizinio nėštumo metu – tiek individualią, tiek grupinę terapiją laukiantis ir pagimdžius. Organizuojame ir šokio, judesio terapiją mamoms, auginančioms vaikus iki metų – kad jos turėtų bent kiek laiko sau, šiek tiek atsipūstų, atsitrauktų nuo namų rutinos.

Aišku, nemažai mūsų klienčių yra vienišos moterys, pasiryžusios gimdyti ir auginti, nepaisydamos to, kada šalia nėra vyro, nuo kurio laukiasi ir kuris norėtų vaiko ir padėtų. Jos neretai patiria visuomenės, artimųjų spaudimą, esą bus per sunku, ji nesugebės, pataria moteriai „susitvarkyti“, kol dar ne vėlu. Tokį spaudimą, gąsdinimą, baimes iš tiesų labai sunku atlaikyti, tad moterys ateina į mūsų centrą psichologinės, emocinės pagalbos – taigi tą pagalbą, kurios nesuteikia artimieji, suteikia mūsų darbuotojai, savanoriai.

Ir kaip tik šiemet savo dešimtmečio proga mes išleidome knygą „Motinystės išpažintys“, kurioje sudėta trisdešimt įvairiausių mūsų klienčių istorijų, kurios sutiko atvirai pasidalinti savo motinystės keliu. Tarp jų ir jaunutės penkiolikmetės, neplanuotai pastojusios nuo bendraamžio, ir moters, pagimdžiusios tryliktą vaiką, istorijos. Taip pat moterų, patyrusių persileidimą ar netekusių kūdikių, pasidalijimai. Per dešimtį centro veiklos metų pamatėme, kiek daug moterų patiria persileidimus, o drauge ir visuomenės, artimųjų nesupratimą, kad tai yra didelė netektis ir skausmas. Taigi grupėse, kurias organizuojame moterims, patyrusioms persileidimą, šios gali išgirsti kitas panašių patirčių turinčias moteris, ir taip jos gali vienos kitoms padėti atrasti viltį vėl turėti vaikelį arba padėti susitaikyti su praradimu ir rasti naują būdą, kaip su tuo gyventi ir savęs nekaltinti.

Kaip sumanėte Krizinio nėštumo centro veiklą išplėsti nuo pagalbos neplanuotai pastojusioms moterims iki kitų Jūsų išvardintų sričių?

Iš tiesų pamatėme, kad moteriai reikia pagalbos ne tik tuomet, kai ji neplanuotai laukiasi, bet esama ir kitų krizinių situacijų, kai moteris būtinai turi gauti palaikymą, psichologinę pagalbą, kad ji tą krizę išgyventų ir nepalūžtų, o ją išgyvenusi gal netgi sustiprėtų ir atrastų savo galias, kurių net neįsivaizdavo turinti. Taigi knygoje „Motinystės išpažintys“ moterys dalijasi, kaip jautėsi iš pradžių ir kaip jaučiasi šiandien, praėjus kuriam laikui. Jos teigia neįsivaizdavusios, kad galės tai ištverti, ir tai, kas iš pradžių joms kėlė didžiulę baimę ir siaubą, dabar teikia didelį džiaugsmą ir prasmę.

Labai stipri minėta moksleivės istorija. Iš tiesų šios istorijos labai įkvepia – taip pat ir mūsų centro darbuotojus bei savanorius – kai matai tą pokytį, kaip keičiasi moterų, šeimų gyvenimai. Su kai kuriomis klientėmis mes lig šiol palaikome ryšį, kai kurios jų netgi tapo savanorėmis ar rėmėjomis. Yra ne viena istorija, kai mūsų klientei reikėjo finansinės pagalbos, o dabar ji pati padeda kitai moteriai.

Iš tiesų pasitaiko situacijų, kurios atrodo tikrai beviltiškos, pavyzdžiui, pastojusi moteris turi priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, – tačiau netgi iš tokių aplinkybių galima išsivaduoti, susikurti saugų švarų gyvenimą tiek sau, tiek savo vaikams. Tik svarbu tuo sunkiausiu momentu nelikti vienai ir nesiimti destruktyvių sprendimų. Išties turime pavyzdžių, kai priklausoma nuo alkoholio moteris išsivadavo iš šios priklausomybės ir susilaukė sveiko vaiko, nors labai bijojo, kad jam bus jau pakenkusi. Ji apskritai po to pakeitė savo gyvenimo būdą – ėmė kitus mokyti sveikos gyvensenos, sporto ir susilaukė dar vieno vaiko, sukūrė stabilią šeimą.

Atrodo, esate tikrų stebuklų liudytojai, ar ne?

Taip, ir jau nuo pat pradžių. Atrodo, visiškai neturėdamos nei lėšų, nei aiškaus žinojimo, kaip ir ką daryti, tačiau žingsniukas po žingsniuko su Dievo pagalba pasiekėme kiekvieną išsikeltą tikslas – ir netgi daugiau, nei svajojome.

Kiek prasiplėtė, išaugo Krizinio nėštumo centro rėmėjų, bendradarbių ratas?

Labai prasiplėtė. Per tuos dešimtį metų iš dalies pavyko pasiekti, kad ir valstybiniu lygmeniu būtų pripažinta, jog reikia kompleksinės pagalbos nėštumo metu, pagimdžius ir po persileidimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įtraukė į savo prioritetus tokią konkursų sritį kaip krizinis nėštumas. Tai džiugina. Be valstybinių projektų, kuriems Krizinio nėštumo centras gali teikti paraiškas, finansavimą gauname ir iš privačių asmenų, 1,2 proc. GPM, įvairių paramos iniciatyvų.

Centrą paremia ir privačios įmonės. Vienos jį remia savo produkcija, kitos paremia ir pinigais ar surengia tam tikras vienkartines paramos akcijas. Savo veiklą pradėjome kaip penkios steigėjos, susidėjusios po 100 litų, o, žvelgiant į metines pajamas ir išlaidas, jos šiandien viršija 100 tūkstančių. Centras suteikė nemažai finansinės pagalbos ir šeimoms, išdalinta šimtai kūdikio kraitelių, lovyčių, vežimėlių, drabužėlių, sauskelnių, higienos priemonių.

Moterims, dėl vienokių ar kitokių sunkumų abejojusioms, ar gimdyti, tačiau vis dėlto pasiryžusioms išsaugoti nėštumą, mes įsipareigojame padėti pirmuosius dvejus metus po gimdymo – tiek materialiai, tiek finansiškai, tiek emociškai. Taigi tų resursų ir rėmėjų visuomet reikia, o kad jų būtų, turi dirbti darbuotojas, kuris rašytų projektus, ataskaitas, organizuotų paramos akcijas – tai yra didelis darbas, tačiau kol kas visa tai labai sėkmingai vyksta, ir galime džiaugtis, dėkoti, žinoma, kviesti tuos, kurie prijaučia mūsų centrui, prisijungti – ar savo gebėjimais, ar finansiškai, ar skiriant savo laiko.

Ar moterims, kurios nusprendžia išsaugoti nėštumą, bet neturi namų, kur galėtų saugiai lauktis ir auginti kūdikį, taip pat suteikiate ir atitinkamą pastogę?

Mes patys apgyvendinimo neteikiame, tačiau bendradarbiaujame su organizacijomis, kurios jį teikia – Kartų namais, „Caritu“, „Viena stotele“, Šv. Motinos Teresės namais Šiauliuose – arba padedame susirasti būstą, iš dalies prisidedame prie nuomos ar mokesčių, kad moteris galėtų kuo saugesnėje aplinkoje lauktis ir auginti savo vaikus. Ypač tai svarbu bėgant nuo smurto artimoje aplinkoje atvejais.

Tad dar kartą išvardinkite, kokią pagalbą Krizinis nėštumo centras teikia moterims, kurios svarsto apie nėštumo nutraukimą, tačiau vis dėlto apsisprendžia gimdyti?

Visų pirma – emocinę, psichologinę pagalbą, palaikymą viso nėštumo metu ir porą metų po gimdymo. Antra – viską, ko reikia kūdikiui, jei priežastis nutraukti nėštumą įvardijama kaip materialinių resursų trūkumas. Taip pat turime savanorių dulų, kurios padeda pasiruošti gimdyti, jame dalyvauti, lanko moterį po gimdymo ir jai padeda. Teikiame ir teisines, ginekologines, genetiko konsultacijas, jeigu jos reikalingos. Į kiekvieną atvejį žiūrime labai individualiai: kokios yra problemos, kokios baimės, kokių resursų trūksta. Mes teikiame kompleksinę pagalbą ir turime daug specialistų, su kuriais bendradarbiaujame, o šie moteriai nemokamai suteikia pagalbą ir padeda išgyventi krizę.

Mūsų vizija – kad Krizinio nėštumo centro teikiama pagalba ir veikla būtų žinoma visiems, kuriems to reikia, ir jie į mus kreiptųsi. Kad mūsų paslaugų prieinamumas taptų dar didesnis nei dabar.

Ar į Krizinio nėštumo centrą kreipiasi daugiau moterų iš didžiųjų miestų, ar iš provincijos?

Iš didesnių. Daugiausia iš Vilniaus, Kauno, bet tai natūralu, kadangi ten daug didesnė žmonių koncentracija. Tačiau kreipiasi ir iš mažesnių miestelių, nes visa informacija apie mus prieinama internetu, o šiais laikais visi tuo nuolat naudojasi ir susiranda. Tačiau, kad moteris informuotų gydytojai, mes per dešimtį metų, deja, nepasiekėme. Tai tik pavieniai atvejai. Kiek girdėjau, dabar Sveikatos apsaugos ministerija įpareigoja gydytojus, kad šie duotų pasirašyti pacientėms, jog jos gavo informaciją apie pagalbą bent jau pogimdyminės depresijos prevencijos atveju. Taigi sistema jau pradeda keistis, tačiau gaila, kad per dešimtį metų neįvyko didelių pokyčių kalbant apie pacientų informavimą, bet mes neprarandame vilties, kad tai pasikeis.

Kalbant apie Krizinio nėštumo centro per dešimtį metų nueitą kelią – ar visuomet viskas ėjosi sklandžiai, augo, ar nebuvo trukdžių, nusivylimų, netgi noro viską mesti ar panašiai?

Noro viską mesti nebuvo, nes matome didelę savo veiklos prasmę ir niekada ja neabejojome. Tik kartais būdavo liūdna, kai radikalios feministės, taip pat ir visuomeninio transliuotojo laida „Spalvos“, šmeižė mūsų organizaciją. Po tokių melagingų kaltinimų būna labai nesmagu, norisi eiti gal ir teisiniu keliu, tačiau pagalvojome – kam švaistyti resursus bylinėjimuisi, kai žinai, ką darai, ir tą darai gerai, tad verčiau ir toliau tai daryti. O tų, kuriems nepatiksi, kurie galbūt norės sužlugdyti, visuomet bus, bet ar turime dėl to pasiduoti? Ne.

Esate penkių vaikų mama. Kaip viską suspėjate – suderinti ir motinystę, ir šeimą, ir darbą?

Trys mano vaikai jau paaugliai, mažiukai yra tik du, tad daugiau darbo su jais. Tačiau kadangi turiu nuostabų kolektyvą, labai geras koleges, kurios, net jei išeinu gimdymo ir motinystės atostogų, vis tiek puikiai dirba savo darbą, tad ir pati galiu gimdyti vaikus, ne tik padėti kitiems.

Beje, ir atrodote puikiai – per dešimtį metų nė kiek nepasikeitėte. Akivaizdu, kad motinystė gali būti ne tik alinanti, bet ir suteikianti tiek vidinio, tiek išorinio grožio. Tad savo pavyzdžiu tikriausiai esate įkvėpimas ir Krizinio nėštumo centro klientėms?

Yra sakančiųjų, kad atrodau netgi geriau nei prieš dešimtį metų (juokiasi). Iš tiesų motinystė suteikia tokių jėgų, kokių net neįsivaizdavai, kad turi.

Ir pabaigai. Kokios Krizinio nėštumo centro perspektyvos, tolesni planai, ką esate numatę į priekį?

Mūsų vizija – kad Krizinio nėštumo centro teikiama pagalba ir veikla būtų žinoma visiems, kuriems to reikia, ir jie į mus kreiptųsi. Kad mūsų paslaugų prieinamumas taptų dar didesnis nei dabar. Ir, žinoma, kad gydytojai pagaliau informuotų pacientes ir nukreiptų pagalbos į Krizinio nėštumo centrą tiek dėl neplanuoto nėštumo, tiek dėl persileidimo, tiek dėl kūdikio netekties, kad bendradarbiavimas su medikais būtų glaudesnis. Taip pat norėtume, kad mūsų veikla sėkmingai tęstųsi, kad nenutrūktų paslaugos, kad ir toliau turėtume finansinių išteklių vykdyti tai, ką darėme dešimtį metų. Tad tokie kuklūs mūsų norai ir planai.

Susiję:

Vakaris Vingilis

5 min

Vyrų krizių centro vadovė D. Bubnienė: „Vyrui kreiptis pagalbos nebėra stigma, kaip buvo anksčiau“

Bernardinai.lt

7 min

Ar pakanka pagalbos su kriziniu nėštumu susiduriančioms moterims?

Krizinio nėštumo centras

4 min

Už pagalbą moterims – šmeižtas. Kieno priešu tapo Krizinio nėštumo centras?

Rasa Baškienė

5 min

Krizinio nėštumo centro vadovė: abortas dažnai nutraukia meilės ryšį tarp žmonių