Zarasiškės R. Besakirskienės gyvenimas: „Nors turėjome tik vieni kitus, jautėmės laimingi šeimoje, nes tikėjome Dievą“

Būna, kad pokalbis įtraukia ir užsitęsia – tada Regina lydi mane, ir vėl kopiame į kalną. Kartais geriame arbatą jos namuose. Aš mėgstu klausytis vyresnių žmonių pasakojimų, nes jie yra pamokantys ir išmintingi. Dažnai pagaunu save mintyse sakant: „Norėčiau užrašyti šią jaudinančią istoriją.“ Arba – „Kaip gaila, kad tą pasakojimą girdžiu aš viena…“

Gailestis dėl praleistų progų kalbėti apie tikėjimą su savo pačios seneliais įkvėpė parašyti šį tekstą – pokalbį su REGINA BESAKIRSKIENE.

Papasakokite, Regina, apie savo vaikystės Kalėdas.

Kalėdos pirmiausia yra šeimos šventė, juk Jėzus pasirinko ateiti į šeimą. Laukdavau Kūčių vakaro, kai susirenka visi artimieji. Džiaugdavausi pakilia nuotaika ir nekasdieniais valgiais – kūčiukais su aguonų pienu, spalvotomis plotkelėmis, kuriomis visi dalindavomės. Mirusiems šeimos nariams palikdavome vietos prie stalo, jiems būdavo padėta plotkelė. Mano mamytė Anelė mirė jauna, augau globojama senelės Onos Maizetienės. Mylėjau tėvelį, labai ilgėjausi jo. Tėvelis Petras gyveno atskirai, stengėsi lankyti mane, pėsčias ateidavo šešiolika kilometrų, bet susitikdavome retai.

Gimiau 1940‑aisiais Petro ir Anelės Vegių šeimoje. Gelbėdamiesi nuo bombardavimo, tėveliai pasitraukė iš Kauno į mamos gimtąjį kaimą Bestragiškes. Trečiaisiais karo metais mirė mano jaunesnė sesutė, o ketvirtaisiais abi su mama susirgome šiltine. Pamenu ligoninės palatą: labai karščiavau, regėjau žmonių minias, stovinčias tarsi paveiksle. Net karščiuodama žinojau, kad gretimoje lovoje guli mamytė. Temperatūrai atslūgus pamačiau, kad jos lova tuščia. Ilgai ir graudžiai verkiau – nebeprisimenu mamos veido, neišsaugojau nuotraukų, tik žinau, kad nebuvo už ją geresnės. Atvažiavo arkliu kinkytu vežimu mamos brolis Alfonsas ir pasakė: „Ruoškis, Rene, važiuosi pas mus.“

Augau darnioje Maizetų šeimoje – vaikystėje negirdėjau, kad kuris namiškių kitam tartų šiurkštų ar piktą žodį. Kiekvienas stengėsi paguosti, padėti, dažnai girdėdavau sakant: „Tu eik, ilsėkis, aš padarysiu šitą darbą.“

Gryčiutė buvo iš rąstų, dengta šiaudais, gyvenamasis kambarys tik vienas. Tame kambaryje tilpome devyniese: prosenelė, senelė, trys mamos seserys (mano tetos), du jos broliai (mano dėdės), aš ir svetima mergaitė vardu Monikutė, kurią Maizetienė – mano močiutė – priglaudė dar anksčiau už mane. Ji taip pat buvo našlaitė. Vietos pakako. Nors turėjome tik vieni kitus, jautėmės laimingi šeimoje, nes tikėjome Dievą.

Taip pat skaitykite:

Mesijo kelias

Ar krikščionis gali kariauti?

Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“: vienas traktatas ar du savarankiški kūriniai?

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Kalėdos buvo labai laukiama šventė. Eglutė taip kvepėdavo mišku, kad negalėdavau atsidžiaugti. Puošdavau ją popieriniais karpiniais ir mažais raudonais obuoliukais. Kuklios dabar atrodo tokios puošmenos, bet vaikystės eglutę prisimenu kaip pačią gražiausią.

Saldainių ar kitokių dovanų nelaukdavau ir net nesitikėdavau; nepratę buvome gauti dovanų, nešvęsdavome gimtadienių, o vienintelės šventės, kurių laukdavome, buvo religinės. Per Kalėdas susirinkdavome prie eglutės su kaimynų vaikais ir susikibę rankomis eidavome rateliu, deklamuodavome eilėraščius – būdavo linksma.

Kas šeimoje liudijo tikėjimą?

Pagarba neįgaliam, senam žmogui. Mano močiutė slaugė aklą, nevaikštančią savo mamą. Daug kartų per dieną matydavau, kaip kantriai ir švelniai močiutė ir mano tetos – jaunos merginos – patarnauja ligonei. Apie tai, kad seną motiną galima būtų išvežti į prieglaudą, niekas nedrįso galvoti. „Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje“ – moko vienas Dievo įsakymų. Šį skaitinį iš Senojo Testamento (Iš 20, 12) ir dabar nuolat girdžiu per Kalėdas. Žmonės remdavosi Bažnyčios mokymu, nes tikėjo.

Tikėjimą liudijo ir rūpestis bejėgiu vaiku. Dešimt metų gyvenau močiutės šeimoje – nė karto niekas neprikišo, kad tenka rūpintis manimi, maitinti ir aprengti. O juk su močiute Ona mes net nebuvome kraujo giminės: mano senelis Antanas Maizetis, likęs našliu su dviem vaikais, vedė jauną moterį. Su ja susilaukė dar keturių vaikų. Mano mama Anelė buvo iš pirmosios senelio santuokos. Anksti tapusi našle, močiutė Ona neskirstė vaikų į savus ir svetimus. „Našlaitį šelpk“ – sako Šventasis Raštas. Močiutė priglaudė visai svetimą mergaitę, o mirus mano mamai pasirūpino anūke.

Ištikimybė taip pat liudijo tikėjimą. Mano krikšto mama – teta Albina – ir jos sesuo Gabrielė nesukūrė šeimos, nes mylėjo. Jos liko ištikimos duotam pažadui: buvo susižadėjusios su bendraamžiais vaikinais. Sovietams okupavus Lietuvą, tie jauni vyrai išėjo į mišką – kovojo partizanų būryje, abu žuvo.

Papasakokite apie savo močiutės šeimą.

Ona, Alfonsas, Pranas, Albina, Gabrielė ir Julija Maizetai gyvenimo nuostatas paveldėjo iš savo tėvų, o supratimą apie tikinčio žmogaus vertę jiems įskiepijo Bažnyčioje. Tai buvo šviesūs ir darbštūs dzūkai ūkininkai, kurie maitinosi savo rankų darbu. Artėjant didžiosioms religinėms šventėms būdavo ypač valomi ir tvarkomi namai, net verpimo ratelius tetos išnešdavo: sekmadieniais ir per šventes niekas nedirbo.

„Sekmadienį švęsk“ – moko Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Klusnumą Dievo mokymui gerbėme ir mes – jauniausios šeimoje; juk artimieji taip elgėsi neverčiami, savo laisva valia. Kiekvieną sekmadienį ėjo į šv. Mišias: bažnyčia už aštuonių kilometrų, keliaudavo į pamaldas pėsti. Viena iš tetų ar dėdė likdavo namuose (darė tai pasikeisdami), nes reikėjo prižiūrėti ligonį ir šerti gyvulius. Grįždavo namo jau po pietų. Melsdavosi ir prieš valgį, ir pabudę ar eidami miegoti vakare.

Kambaryje ant sienų kabėjo įstiklinti ir įrėminti paveikslai, vaizduojantys Jėzų Kristų, Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu, Švč. Trejybę ir šventuosius. Paveikslai puošė kiekvienus namus, į kuriuos užeidavau. Tik po sovietinės okupacijos per ilgesnį laiką žmonės liovėsi kabinti namuose šventus paveikslus, nes galėjo prarasti darbą, pakenkti vaikams mokykloje ar studijuojant. Ir toliau tuokėsi Bažnyčioje, tik neviešino – darė tai slapta. Krikštijo vaikus.

Per Kalėdas, kai 1960‑aisiais ištekėjusi jau gyvenau Zarasuose, bažnyčioje, pamenu, žmonių susirinko tiek daug, kad visi netilpo. Grįžę iš darbo, skubėjome į Piemenėlių šv. Mišias. Atsisėsti nebuvo kur, žmonės praėjimuose šalia klauptų stovėjo taip tankiai susispaudę, kad per pakylėjimą negalėjo atsiklaupti. Taip buvo visą sovietmetį ir pirmaisiais atgautos nepriklausomybės dešimtmečiais.

Kaip ruošėtės sakramentams?

Teta Albina Maizetytė – mano krikšto mama – mokė poterių ir papasakojo Jėzaus kančios istoriją. Pirmosios Komunijos važiavome į Seirijų bažnyčią. Vilkėjau drabužėlius, su kuriais lankiau mokyklą – baltos suknelės ir batelių nupirkti močiutė neįstengė. Klausimas „Kuo rengtis?“ buvo opus, nes vaikiškais rūbais kaimo parduotuvės neprekiavo, o norint pasiūti reikėjo audinio, kurio taip pat nežinojai, kur pirkti, o ir už ką neturėjai. Suvaryti į kolūkius žmonės dirbo be jokio atlygio – tokia buvo mums po karo iš Maskvos atvežta Stalino saulė.

Ar daug mokykloje buvo našlaičių?

Mano klasėje – aš viena.

Kas, be krikšto mamos, vaikystėje turėjo Jums įtakos?

Dvi pradinės ir pagrindinės mokyklos mokytojos – abi vėliau buvo ištremtos į Sibirą, pamenu, kaip graudžiai verkiau… Labai norėjau mokytis. Baigusi aštuonias klases, išvažiavau į Druskininkus, savarankiškai pradėjau gyventi nuo 15-os metų. Druskininkuose neturėjau nei namų, nei santaupų ar paramos – išgyvenau tik dėl Dievo gailestingumo.

Mano tėvelis sukūrė šeimą, gimė vaikų, padėti neturėjo iš ko. Druskininkuose tarnavau svetimoje šeimoje aukle, prižiūrėjau tris mažus vaikus, dirbau 24 valandas per parą. Dirbau ne už atlygį, o už registraciją mieste: neregistruoti žmonės neturėjo teisės gyventi Druskininkuose – okupacinė valdžia buvo įvedusi tokį potvarkį. Ištvėriau pusantrų metų, o tada pavyko įsidarbinti vaikų sanatorijoje. Vyresnė bendradarbė priglaudė mane. Pradėjusi dirbti jau galėjau mokytis neakivaizdiniu būdu. Ketveri savarankiško gyvenimo metai, prieš sukuriant šeimą, užgrūdino ir daug ko išmokė.

Ar lankėte bažnyčią?

Dar mergaitė, būdama aštuonerių, vienus metus gyvenau su savo tėveliu Seirijuose. Gyvenome šalia bažnyčios, durys visada būdavo atviros, o mes su gatvės draugėmis žaisdavome šventoriuje. Užeidavau viena vidun melstis. O per Velykas visos bėgdavome žiūrėti Kristaus kapo, tai rodėsi paslaptinga: kapas ir apšvietimas.

Augti bažnyčios paunksmėje – argi tai ne malonė? Gyvendama su močiute lankiau bažnyčią jau ūgtelėjusi, penkerių metų mergaitei nueiti 16 kilometrų būdavo per sunku. Ištekėjusi patekau į tikinčią šeimą, gyvenome drauge su vyro tėvais, sovietmečiu visi lankėme šv. Mišias, o mano uošvis lankė bažnyčią kiekvieną dieną, kaip ir aš dabar.

Karas, mamos ir sesutės mirtys, atsiskyrimas nuo tėvelio, rūstus skurdas studijuojant – ar priekaištavote Dievui dėl Jums tekusios dalios?

Artimųjų mirtis priėmiau kaip visus žmones ištikusią bendrą nelaimę, į karo negandą ir Lietuvos okupaciją žvelgiau kaip į visos šalies tragediją. Nesijaučiau auka ar išskirtinė. Dabar žvelgdama atgal suprantu, kad mano santykis su Dievu jaunystėje nebuvo gilus: aš lankiau bažnyčią, meldžiausi, bet neprašiau Dievo supratimo dovanos ar įžvalgos atpažinti ženklus, ypač darant svarbius sprendimus. Aš nežinojau, kad Dievas turi man konkrečių užduočių, kad Jis veda gyvenimo keliu, nepaisant sunkumų, o gal kaip tik – dėl jų esu vedama.

Niekas man nesiūlė dvasinio vadovavimo ar krikščioniškos literatūros, kurią dabar gali rasti bibliotekoje ar nusipirkti knygyne. O ir kas tada būtų galėjęs siūlyti? Šias vertingas knygas pirmą kartą perskaičiau jau būdama 50‑ies. Paauglystėje klioviausi savimi: smulkaus kūno sudėjimo, neaukšta, visgi turėjau tvirtą valią – išgyventi stengiausi atkakliai dirbdama.

Nuostata kliautis tik savimi nedaug palieka vietos Apvaizdai?

Alinantis darbas sekina žmogų. Gyvenome šeimoje darniai, bet vyras matė, kokia buvau pervargusi. Didžiausias priekaištas, kurį girdėjau jį sakant: „Regina, prisimink, kokia tu buvai, kai mes susipažinome.“ Vytas, nors dirbo daug, skyrė laiko vaikams: vasarą eidavo su berniukais maudytis, mokė juos plaukti, kiekvieną žiemą drauge su sūnumis rengdavo ant ežero čiuožyklą ir pats turėjo pačiūžas. Vyras domėjosi fotografija, sukūrė namų fotolaboratoriją, mėgo spausdinti nuotraukas. Jo dėka išliko įamžintos mūsų šeimos gyvenimo akimirkos: daug vyro darytų miesto vaizdų dovanojau Zarasų krašto muziejui.

Užsiminėte apie ženklus – ar išmokote juos pažinti?

Mokausi nuolatos – dabar tvirtai žinau, kad Dievas veda kiekvieną žmogų: įkvepia jį doriems poelgiams meldžiantis, moko skaitant Šventąjį Raštą, kalba per sutiktus žmones ar įvykius. Vieni tai supranta ir ugdo savyje jautrumą, dėmesingumą šiems ženklams, o kiti nekreipia dėmesio.

Pamenu, ruošdamasi studijuoti privalėjau pristatyti pažymą apie sveikatą. Poliklinikoje priešais mane eilėje stovėjo vaikinas. Jis irgi laukė pažymos. Paklausė, kur stosiu, aš pasisakiau. Tada pasiteiravau jo. „Nesakysiu“, – išgirdau, bet pokalbis tęsėsi. Supratau, kad jis nenori kalbėti aplinkiniams girdint. Vėliau prisipažino: „Aš stosiu į kunigų seminariją.“

Ši atsitiktinė pažintis didelei mano nuostabai tęsėsi. Įstojome abu sėkmingai, aš važinėjau sesijos metu į Vilnių, jis grįždavo iš seminarijos atostogauti į Druskininkus, susitikdavome, rašė laiškus. Tai buvo tyra draugystė, be menkiausios užuominos į fizinį artumą. Kartą jis paklausė manęs: „Ar tu tiki Dievą?“ Atsakiau: „Ne.“ Jis netaręs nė žodžio apsisuko ir nuėjo. Tai nutiko daugiau kaip prieš 60 metų, o aš iki šiol prisimenu pokalbį su netikėta pabaiga ir nerandu atsakymo – kas pastūmėjo sakyti netiesą?

Suglumau dėl savo poelgio, tarsi kažkas kitas būtų ištaręs: „Ne.“ Iš tiesų nenorėjau meluoti, kaip ir neketinau išsižadėti tikėjimo. Niekuomet nesvarsčiau, ar tvirtas yra mano tikėjimas: tikėti buvo taip pat natūralu, kaip ir kvėpuoti, – jei ne karas ir okupacija, gal būčiau pasirinkusi pašvęstąjį gyvenimą, tapusi vienuole. Prisimindama mūsų paskutinį susitikimą ir pokalbį, mąsčiau apie tai, kad pavojus suklupti tyko nuolat, ir jau tada suvokiau, kokia pažeidžiama yra mūsų prigimtis.

Išsiskyrimas su vaikinu skausmo nesuteikė; netrukus sutikau savo būsimą vyrą, pamilau jį, sukūriau darnią šeimą, tapau mylima žmona ir dviejų sūnų mama.

Ar turėjote galimybę skaityti Šventąjį Raštą?

Naujasis Testamentas į lietuvių kalbą buvo išverstas vėlai, skaityti jį galėjome tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Pamenu, kai tik atsirado galimybė, iš karto nusipirkau ir pirmą kartą nuo pradžios iki pabaigos savarankiškai perskaičiau Naująjį Testamentą. Vėliau dar ir dar kartą skaičiau. Patiko skaityti iš lėto, po keletą eilučių ar nedidelę pastraipą – skaitydavau tą pačią ne vieną kartą, bandydama suprasti, ką Dievas sako man per ją.

Dabar klausau Marijos radijo, ypač mėgstu laidą „Dienos Evangelija“, kai skaitinį komentuoja kunigas. Malda ir Šventojo Rašto tekstai veda Dievo link. Kuo karščiau meldiesi – tuo labiau traukia tai daryti, kuo nuoširdžiau giliniesi į Dievo žodį – tuo daugiau atsiveria galimybių Jį pažinti.

Lankėte Šventojo Rašto grupę, ar buvo naudinga?

Žinojau apie galimybę skaityti Bibliją grupėje, bet vis nedrįsau. Savarankiški bandymai skaityti Senąjį Testamentą baigėsi nesėkme, tekstai atrodė sudėtingi, liko nuostata, kad nesuprasiu… Kai galiausiai pasiryžau ir nuėjau į Šventojo Rašto grupės susitikimą, man taip patiko, kad nepraleidau nė vieno užsiėmimo. Eidavau kaip į šventę, iškepdavau pyragą: gerdavome visi arbatą su pyragu, kartais žiūrėdavome religinius filmus, buvo labai įdomu.

Rinkomės skirtingo amžiaus žmonės, susitikę kalbėdavome apie skaitytą Evangelijos skyrių, dalydavomės įžvalgomis. Mes stengėmės pažinti istorinį laikmetį, kuriame gyveno Jėzus Kristus. Tai leido geriau suprasti įvykius ar aprašytus veikiančių asmenų poelgius, apie kuriuos pasakoja Evangelija. Naivu būtų tikėtis, kad prieš 2000 metų gyvenę žmonės prabils šiuolaikine kalba ar mąstys taip kaip mes. Priešingai, tai mes turime pasistengti pažinti ir suprasti semitų pasaulėžiūrą ir mąstyseną, taip pat ir kalbą. Suvokiau, kad nereikia krimstis, jei ne iš karto suprantu Šventojo Rašto tekstus, ypač Senojo Testamento. Daug svarbiau yra ieškoti būdų, kaip galiu tai, ką skaitau, suprasti.

Lankote bažnyčią šiokiadieniais – kuo Jums brangios kasdienės ankstyvosios ryto šv. Mišios?

Gyvenu netoli bažnyčios – man nereikia kaip močiutei Onai eiti į šv. Mišias 16 kilometrų. Einu kasdien, nes, jeigu turėdama galimybę priimti Švenčiausiąją Komuniją, to nedaryčiau, įžeisčiau Dievą, nevertindama Jo dovanos. Taip pat ir su Atgailos sakramentu – kokia didelė malonė, kad mūsų bažnyčioje kunigas sėdi klausykloje prieš kiekvienas šv. Mišias! Brangūs man yra parapijos žmonės, kurie, kaip ir aš, kasryt lanko bažnyčią – Stasė, Dalia, Rūta, Vaclovas, Julija, – mes galime melstis vieni už kitus, vienytis maldoje. Tai ir darome.

Brangus man buvusio Zarasų klebono Antano Juškos atminimas – jis suteikė mums su vyru Santuokos sakramentą. Prisimenu kunigą Antaną maldoje, kaip ir kunigą Virginijų Šimukėną, kuris tarnavo vikaru mūsų parapijoje. Advento metu meldžiuosi už mirusį vyrą, tėvus, artimuosius ir geradarius, taip pat už gyvuosius: vaikus, anūkus, drauges, parapiją, kunigus, mūsų šalį.

Mano metų moteriai patinka kasdien lankyti bažnyčią. Džiugu įsitraukti į parapijos gyvenimą. Anksčiau priklausiau Marijos legionui, lankiau Šventojo Rašto grupę, esu Gyvojo Rožinio draugijos narė. Gera matyti atsikūrusios „Carito“ organizacijos veiklą, mūsų klebono kunigo Vydo Juškėno rūpestingai restauruojamą Zarasų bažnyčią.

Kiekvieną mėnesį nekantriai laukiu parapijos laikraščio. Mėgstu skaityti religines knygas, vis dar daug ko nežinau – dvasinių praktikų pažinimas nenukrito man į delnus iš dangaus, aš mokiausi klausti, ieškoti ir atrasti. Suprantu, kad gyvenimas parapijoje nėra vien žmogiškos pastangos: kai Dievas laimina, įkvepia bendrystei – tada ir pavyksta daugiau nuveikti. Lieka tik dėkoti.

Projektas „Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 32 tūkst. eurų.

Susiję:

Rūta Kapočiūtė

9 min

Konferencija kunigui J. Steponavičiui atminti: Zarasuose jis paliko nepalyginamai daugiau, nei rado

Rūta Kapočiūtė

8 min

Šeimos istorija: Marija Kvindt – Vandos dukra, Teresės anūkė (II)

Rūta Kapočiūtė

9 min

Šeimos istorija: Marija Kvindt – Vandos dukra, Teresės anūkė (I)

Rūta Kapočiūtė

12 min

Tarnauti Dievo Bažnyčiai