2012 metų sausio 13 dieną Rietave iškilmingai perlaidoti penkių partizanų palaikai, rasti vykdant archeologinius tyrimus Rietavo dvaro sodybos teritorijoje.

2010 metų rugsėjis. Rietavas. Restauruojamo Rietavo dvaro sodybos teritorijoje po truputį baigiasi archeologinių tyrimų sezonas. Belikę iškasti pora žvalgomųjų archeologinių perkasų būsimų inžinerinių mazgų vietose. Vienoje iš perkasų dirba archeologas Darius Kontrimas su pagalbininkais. Įvairios šukės, plytgaliai, kiti smulkūs daiktai rodo, kad, ko gero, perkasa vykdoma buvusios atliekų duobės ar šiukšlyno vietoje - kultūrinis sluoksnis itin storas. Įžemio vis nėra. Beveik dviejų metrų gylyje pasirodo žmogaus kaulai. Archeologiniai tyrimai stabdomi, atitinkamose institucijose perkasa perkvalifikuojama iš žvalgomosios į tiriamąją; ženkliai praplečiama. Iš Vilniaus į pagalbą, palaikų preparavimui ir išėmimui, atvyksta bioarcheologė Justina Kozakaitė. Į duobę vis sunkiasi vanduo, dirbti tenka purve. Išėmus keturių individų palaikus, apačioje atidengiamas ir penktasis. Renkami artefaktai.

Perkasa.

Tokia yra tyrimų priešistorė. Vėliau, laikantis nusistovėjusios tvarkos, palaikai buvo perduoti Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o tada pateko į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Medicinos kriminalistikos laboratoriją. Antropologas profesorius habil. dr. Rimantas Jankauskas atliko palaikų tyrimus ir kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Kreipėsi prašydamas kvalifikuotos pagalbos bandant nustatyti žuvusiųjų (atliekant antropologinius tyrimus buvo nustatytas šis neabejotinas faktas) tapatybes.

Keturi vyrai ir viena moteris. Visi žuvę nuo šautinių sužalojimų. Jauniausiojo biologinis amžius apie 20 metų, vyriausiojo – apie 45 metus. Du iš jų, tikėtina, nusišovę nukreipiant ginklą į pasmakrę, nes pažeisti kaklo slanksteliai ir kaukolės pamatas, o kulkos išėjimo kanalas yra iš kaukolės vidaus į išorę. Archeologų perkasoje šalia palaikų rasti artefaktai – sagos su Vyčio ženklu, kariškas diržas, lenktinis peiliukas ir unikalus radinys – žiedas su Vyčio kryžiumi. Palaikų radimo vieta – Rietavo dvaro sodybos teritorija. Tokia tai pradine archeologų ir antropologų pateikta informacija teko disponuoti, kai profesorius R. Jankauskas kreipėsi į LGGRT centrą dėl žuvusiųjų tapatybės nustatymo. Remiantis šiais duomenimis buvo iškelta versija, kad tai partizanų, kovojusių prieš sovietų okupantus 1944 – 1953m. palaikai. Pagrindiniai šios versijos pasirinkimo motyvai buvo tie, kad du iš penkių asmenų buvo nusišovę - būtent tokią baigtį dažnai rinkdavosi į beviltiškas situacijas patekę partizanai. Šalia palaikų rastos sagos su Vyčio ženklu taip pat atitiko šią versiją. Galų gale palaikai buvo rasti Rietavo dvaro sodybos teritorijoje, kur pokaryje buvo įsikūrusi NKVD/MGB būstinė ir stribai.

Atėjo eilė kitai versijai – kokie tai partizanai galėtų būti. Kaip surasti siūlo galą. Buvo perverstos visos Rietavo NKVD/MGB ataskaitos, Lietuvos TSR MGB suvestinės apie kovą su partizanais. Užduotis paprasta – rasti žinią apie partizanų būrio, kuriame kovojo keturi vyrai ir viena moteris, žūtį. Šį kriterijų itin atitiko 1952 m. sausio 26 d. Rietavo MGB Aktas apie tą pačia dieną įvykusią karinę-čekistinę operaciją Žadvainių girioje, šiek tiek į pietus nuo Rietavo. Dokumentas byloja, kad tos operacijos metu buvo sunaikintas Antano Kontrimo-Paramos vadovaujamas partizanų būrys. Žuvo penki partizanai. Viena iš jų moteris.

Išrašas iš dokumento:

1952 m. sausio 26 d. 270 MGB kariuomenės 4-ojo vidaus apsaugos būrio kareiviai ir 130 Rietavo ir Kretingos rajonų stribų vykdė karinę operaciją Rietavo r. Žadvainių miške (dabar-Rietavo sav. Rietavo miškų urėdija. Žadvainių girininkija. Žadvainių miškas). Per susišaudymą bunkeryje žuvo 5 Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Rambyno-Pilies būrio partizanai:

Antanas Gedmintas-Lakštutis (g. 1931m.) žuvo 21m.

Pranas Grauslys-Pavasaris (g. 1912m.) žuvo 40m.

Ona Juškienė-Onutė (g. 1923m.) žuvo 29m.

Antanas Kontrimas-Parama (grupės vadas) (gimė 1909m.) žuvo 43m.

Juozas Oželis-Dagilis (gimė 1923m.) žuvo 29m.

Partizanų amžius žūties metu beveik idealiai atitiko antropologų nustatytą biologinį palaikų amžių, todėl buvo nuspręsta detaliai patikrinti būtent šią versiją. Patikrinus LGGRT centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos duomenų bazę buvo rasti duomenys, kad keturių žuvusių partizanų artimieji yra pasirūpinę, kad žuvusiesiems būtų suteiktas Kario savanorio statusas. Susisiekus su giminėmis, pastarieji patvirtino itin svarbų šiame tyrime faktą, kad jiems nežinoma žuvusiųjų partizanų palaidojimo ar užkasimo vieta. Būrio vado A. Kontrimo-Paramos anūkas Gintaras Kontrimas nuo 1990m., tikėdamasis rasti senelio palaikus, buvo dalyvavęs visose partizanų palaikų paieškose Rietavo apylinkėse. Deja, nesėkmingai. Dabar gi atgimė viltis.

Antanas Kontrimas (1909-1952).

Tęsiant tyrimą, galutiniams identifikavimo proceso darbams – kaukolių ir fotografijų sugretinimui - reikėjo surasti A. Kontrimo-Paramos būrio partizanų fotografijas. Deja, Genocido aukų muziejaus fonduose nei vieno iš šių partizanų fotografijų nebuvo. Fotografijų reikėjo ieškoti kitur – pas gimines, regioniniuose muziejuose, privačiuose kolekcionierių rinkiniuose. Kol vyko fotografijų paieška, buvo apklausiami asmenys, galintys paliudyti apie 1952 m. sausio 26 d. įvykius Žadvainių girioje ar pateikti kokių nors žinių apie žuvusių partizanų palaikų užkasimą; renkama visa kita su šiuo įvykiu susijusi informacija Lietuvos ypatingajame archyve, literatūroje, pas kraštotyrininkus. Visi surinkti faktai ir žinios, tarsi tyčia, idealiai atitiko iškeltą versiją. Be jau minėto dviejų partizanų nusišovimo fakto, partizanų amžius žūties metu ir palaikų biologinio amžiaus atitikimo, logiškai atrodė faktas, kad partizanai, žuvę sausio 26 d. – pačiame viduržiemyje (1952 m. žiema, anot amžininkų, buvo itin šalta ir snieginga), dėl įšalusios žemės buvo užkasti šalia Rietavo dvaro arklidžių buvusioje atliekų duobėje, o ne kurioje nors kitoje vietoje. Rezistentų teisių komisijos byloje dėl kario savanorio statuso suteikimo partizanui Antanui Gedmintui-Lakštučiui pastarojo sesuo Zofija Gedmintaitė raštiškai liudijo, kad „...jų išniekinti kūnai buvo numesti Rietave prie stribų būstinės, paskui užkasti dumble prie tvenkinio“. Archeologas D. Kontrimas patvirtino, kad jo tyrinėtos perkasos vieta yra 10 – 15 metrų nuo tvenkinio, o palaikai dėl į perkasą besisunkiančio vandens buvo preparuojami tiesiog dumble. Deja, Z. Gedmintaitė jau mirusi, todėl nebeįmanoma buvo nustatyti iš kur pas ją tokios žinios. Buvusios partizanų ryšininkės Stefos Kulikauskienės paliudijimas, kad „...Antanas Kontrimas, būdamas miške, dėvėjo šaulių uniformą...“ taip pat gražiai susišaukė su rastais artefaktais – šaulių uniforminėmis sagomis ir žiedu su Vyčio kryžiumi.

Ona Juškienė-Onutė (Nuotrauka: 1947-1948).

Kontrimų šeimos archyve pavyko rasti kelias Antano Kontrimo fotografijas jaunystėje, bei vieną, paveiksluotą apie 1934 m., jo tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu. Žuvusios partizanės Onos Juškienės-Stirnos sesuo Marija Vytienė taip pat išsaugojo vieną sesers fotografiją, darytą apie 1947 -1948m. Turint šias fotografijas galima buvo pradėti identifikacijos darbus, atliekant fotografijų ir kaukolių sugretinimą specialia aparatūra Medicinos kriminalistikos laboratorijoje. Rezultatai buvo teigiami, tačiau tvirtinti apie šimtą procentinį grupės identifikavimą dar buvo anksti. A. Kontrimo fotografija buvo daryta beveik 20 metų iki jo žūties; per tą laiką dalinai keitėsi jo veido ir kaukolės anatominė struktūra. Tas pats pasakytina ir O. Juškienės atveju. Reikėjo dar vieno atitikimo, kad būtų identifikuota daugiau nei pusė palaikų. Tada Priekulės kraštotyros muziejuje pavyko rasti dvi Juozo Oželio-Dagilio fotografijas, darytas jam jau būnant partizanų gretose apie 1950–1951 m., t.y. likus metams dviem iki jo žūties. Per tokį laiką žymių pokyčių anatominėje struktūroje neįvyksta, todėl kaukolės ir fotografijos sugretinimas būna tiksliausias. Taip pat dėkingos buvo ir pačios J. Oželio fotografijos, vienoje iš kurių jis nufotografuotas profiliu, kitoje taip vadinamais trim ketvirčiais. Tokiu būdu galima sugretinti ausies kanalą bei nosies nugarėlę kaukolėje ir fotografijoje, kas duoda labiausiai patikimą rezultatą. Paskutinis sugretinimo rezultatas buvo teigiamas ir itin patikimas. Tik po jo atlikimo jau galima buvo 100% tvirtinti, kad nustatytos A. Kontrimo būrio partizanų palaikų tapatybės. Deja, taip ir nepavyko rasti Prano Grauslio-Pavasario ir Antano Gedminto-Lakštučio fotografijų. Gal tokių net ir nebuvo arba jos neišliko. Tačiau identifikuoti jų palaikus nebuvo sudėtinga, nes ženkliai skyrėsi jų amžius – A. Gedmintas žūties metu buvo 21 m., o P. Grauslys – 40 m.

Juozas Oželis-Dagilis (1923-1952).

DNR ekspertizė dėl reikiamų technologijų stokos Lietuvoje nepavyko. Tačiau prof. R. Jankauskas tai žada atlikti artimoje ateityje techniškai pažangiose Kopenhagos (Danija) arba Helsinkio (Suomija) medicinos kriminalistikos laboratorijose.

Atliktas unikalus antropologinis ir istorinis-archyvinis tyrimas. Kaip nebūtų keista, tačiau anot prof. R. Jankausko tyrimo unikalumas yra tame, kad Lietuvoje, kur nuo 1990m. perlaidota šimtai, jei ne tūkstančiai partizanų, pirmą kartą viskas – archeologiniai tyrimai, palaikų ekshumavimas, antropologiniai ir istoriniai-archyviniai tyrimai – atlikta pagal visuotinai priimtas mokslo taisykles. Toks sėkmingas formalus ir neformalus Teismo medicinos tarnybos ir LGGRT centro bendradarbiavimas turėtų būti pavyzdys kitiems galimiems tyrimams.

Susisteminus tyrimo metu surinktus duomenis – LYA bylose rastą medžiagą ir liudininkų prisiminimus – galima buvo pabandyti rekonstruoti 1952m. sausio įvykius Žadvainių girioje ir Rietave. Paaiškėjo, kad dar 1951m. spalį MGB agentas Makys organams pranešė apie Rietavo rajono Pajūrio kaimo gyventoją Balėniškį, kuris sukėlė įtarimus dažnai pirkdamas didelius rūkalų kiekius. MGB agentas iš savo patronų gavo užduotį susibičiuliauti su Balėniškiu ir pabandyti nustatyti jo galimus ryšius su partizanais. MGB po truputį išsiaiškino, kad Pajūrio kaimo gyventojas Balėniškis yra Antano Kontrimo-Paramos partizanų būrio ryšininkas slapyvardžiu Dėdė. 1952m. sausio 24d. Dėdė buvo slapta suimtas. Po dviejų dienų tardymų ir kankinimų palūžęs Balėniškis-Dėdė atvėdė MGB-istus į Žadvainių girios 19-ąjį kvartalą, kur buvo įrengtas A. Kontrimo-Paramos partizanų būrio bunkeris. Nebėra liudininkų, kurie galėtų papasakoti, koks tai buvo bunkeris. MGB dokumentai mini, kad tai buvo gerai įtvirtintas antžeminis bunkeris. Žinant, kad Žadvainių giria yra drėgna, aukštas gruntinio vandens lygis, tikėtina, kad bunkeris buvo blindažo tipo, t.y. apie metrą (iki gruntinio vandens lygio) įgilintas į žemę, o iš viršaus gerai užmaskuotas, bet be žemių sluoksniu užpiltų lubų. Būtent tokiame blindažo tipo bunkeryje lyg apkase įsitvirtinę partizanai galėjo visą dieną priešintis juos šturmuojantiems kareiviams ir stribams. Netiesioginė kautynių liudininkė partizanės O. Juškienės sesuo M. Vytienė, kurios sodyba yra netoli nuo bunkerio vietos, mini, kad šūvių papliūpos Žadvainių girioje aidėjo nuo ryto iki vakaro sutemų. Tie patys MGB dokumentai mini, kad kovinėje operacijoje prieš penkių partizanų būrį dalyvavo 270 MGB kariuomenės 4-ojo vidaus apsaugos būrio kareivių ir 130 Rietavo ir Kretingos rajonų stribų. Taigi 400 prieš 5. Arba 80 prieš 1.

Broliai partizanai.

Nukautų partizanų kūnai 1952 m. sausio 26 d. vakare buvo atvežti į Rietavą, į buvusioje Rietavo dvaro sodyboje įsikūrusią MGB būstinę. Čia vyko skubi žuvusiųjų identifikacija. Tą pačią sausio 26d. parengtame Rietavo MGB Akte nurodytos visų partizanų pavardės, vardai ir gimimo metai.

Atpažinti sesers buvo iškviesta ir O. Juškienės-Stirnos sesuo M. Vytienė. Tačiau ji kategoriškai atsisakė eiti į patalpą, kur buvo suguldyti žuvusių partizanų kūnai.

Tyrimo metu surinkus duomenis apie žuvusių partizanų šeimų likimus, nebekyla jokių klausimų dėl jų pasiryžimo iki mirties kautis už savo ir Tėvynės laisvę. Kaip pavyzdį galima pateikti J. Oželio-Dagilio šeimos istoriją. Šeimos galva - Oželis Juozapas, Nikodemo - 1946m. buvo nuteistas 2 metams lagerių už pyliavų nevykdymą. Iš lagerio grįžo 1948m. rudenį labai palaužtos sveikatos.

1949 m. kovo 27 d. Oželių šeima buvo ištremta į Sibirą. Tėvas buvo tokios silpnos sveikatos, kad net rusai jį paliko namuose. Po trijų dienų nuo šeimos ištrėmimo tėvas – Juozapas Oželis – mirė.

Į Sibirą buvo ištremta mama – Elena Oželienė gimusi 1900m., seserys – Oželytė Bronė (22 metų), Oželytė Joana (10 metų) ir brolis Kostas Oželis(19 metų).

Trėmimo metu pabėgo du broliai Juozas Oželis ir Petras Oželis. Abu broliai įsitraukė į Lietuvos partizanų gretas. Juozas Oželis-Dagilis žuvo 1952 m. sausio 26 d. Žadvainių girioje. Petras Oželis-Jaunutis žuvo 1959 m. gegužės 4 d. Kvėdarnos valsčiuje, Buišiuose, Kazio Nogniaus sodyboje. Žuvo išduotas kartu su bendražygiu Feliksu Urbonu.

Būrio vado A. Kontrimo šeima – žmona ir trys mažamečiai sūnūs – taip pat Sibire ėjo tremtinių kryžiaus kelius; O. Juškienės vyras kalėjo lageryje; P. Grauslio-Pavasario trys broliai partizanai ir vieno jų žmona žuvo apsupti bunkeryje 1950 m. kovą.

Visų penkių laisvės kovotojų, žuvusių 1952 m. sausio 26 d. Žadvainių girioje, kūnai buvo niekinti Rietave ir užkasti šalia Rietavo dvaro arklidžių buvusioje atmatų duobėje. Apie užkasimo vietą artimieji numanė (ko gero, iš paskirų prasigėrusių stribų šnekų), tačiau kryptingų paieškų, vykusių Rietave 1990–1996 m., metu atrasti nebuvo. Tiesa atsiskleidė vėliau. Praėjus beveik 60-čiai metų po žūties laisvės kovotojų kūnai iškilmingai atgulė poilsio į gimtąją laisvos Tėvynės žemę. Sugrįžę iš nebūties...

Straipsnis publikuotas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamame moksliniame žurnale „Genocidas ir rezistencija“ 2012 m., Nr.1 (31)