Paskutinėje trilogijos dalyje rašytojas ir filosofas Rogeris Scrutonas nusako, kas meno kūrinį padaro didį.

Meno pasaulis, apie kurį kalbėjau, yra pilnas klastočių. Padirbto originalumo, padirbtų emocijų ir apsimetėliškų kritikų įžvalgų apsuptyje mums sunku suvokti, kur ieškoti tikrų dalykų. O galbūt jų nebėra? Galbūt meno pasaulis tėra vienas tuščias apsimetėjimas, į kurį visi įsitraukiame, kol suvokiame, kad nevertėjo. Išskyrus galbūt Charlesą Saatchi (garsus britų verslininkas, supirkęs daug modernaus meno kūrinių), kuris yra toks turtingas, kad gali švaistyti pinigus šlamštui. Galbūt menu gali tapti bet kas, jei tik kas nors įvardija. „Viskas yra skonio klausimas“, – sako kiti. Bet ar nėra jokio atsakymo? Ar nėra jokio būdo atskirti tikrą melą nuo sumeluoto? Ar niekas nepasakys, kodėl menas yra svarbus ir kaip? Norėčiau pateikti keletą pasiūlymų.

Paul Cezanne. Still Life with Apples

Pirmiausia turėtume ignoruoti veiksnius, kurie vienu ar kitu būdu daro išorinę įtaką mūsų sprendimui. Paveikslai ir skulptūros gali būti pasisavinti, nusipirkti ir parduoti. Yra didžiulė jų rinka ir, nepaisant to, ar jie vertingi, ar ne, tačiau bet kuriuo atveju tie kūriniai turi kainą. Oscaras Wilde‘as ciniką apibūdino kaip žmogų, kuris žino kiekvieno dalyko kainą, bet nesuvokia nė vieno dalyko vertės. Meno rinką neišvengiamai valdo cinikai. Absoliučios šiukšlės kaupiasi mūsų muziejuose vien dėl to, kad tai turi kainą. Tu negali pasisavinti simfonijos ar romano tokiu pat būdu kaip Damieno Hirsto (vienas iš britų modernaus meno atstovų) darbų. Dėl to yra kur kas mažiau beprasmių, sumeluotų simfonijų ar romanų negu vizualinio meno darbų.

Oficiali meno globa taip pat tam tikru atžvilgiu iškreipia dalykus. Meno taryba egzistuoja, kad finansuotų tuos menininkus, rašytojus ir muzikantus, kurių darbas yra svarbus. Tačiau kaip biurokratai nusprendžia, kad kas nors yra svarbu? Mūsų kultūra sako, jog darbas yra vertingas, jei jis originalus, o jo originalumo įrodymas yra tai, kad jis nepatinka publikai. Be to, jei publikai tas kūrinys patiko, tai kam jam dar reikalingas rėmimas? Todėl oficiali globa neišvengiamai labiau skatina neaiškius, nepakeliamus ir nesuprantamus meno kūrinius, negu tuos, kurie turėtų tikrą ir ilgalaikį paveikumą.

Taigi, kas yra meno kūrinio paveikumo šaltinis ir kaip mes nusprendžiame, ar kūrinys tai turi? Mano atsakymas telpa trijuose žodžiuose – grožis, forma ir išpildymas.

Dauguma menininkų ir kritikų grožio idėją yra paniekinę. Jiems tai reiškia saldžias miškelių scenas ir neskoningas melodijas, kurios gali patikti tik senelei. Modernistų žinutę rodyti pasaulį tokį, koks jis yra, dauguma žmonių išgirsta kaip teiginį, jog „siekdamas grožio visada užbaigsi kiču“. Tačiau tai yra klaida. Kičas jums sako, kokie nuostabūs esate jūs. Jis pigiai pasiūlo lengvų jausmų. Grožis jums sako nustoti galvoti apie save ir pabusti pasauliui, kuriame yra kitų. Jis sako: „Žiūrėk į tai, klausyk to, studijuok tą – čia yra kai kas svarbiau nei tavo asmuo.“ Kičas yra priemonė sukurti pigią emociją. Grožis yra tikslas savaime. Grožį pasiekiame, palikdami savo asmeninius interesus nuošalyje ir atsiverdami pasauliui. Yra daug būdų tai padaryti, bet menas – neginčijamai svarbiausias. Jis mums atveria tai, kas yra žmogiškas gyvenimas ir ką mūsų pačių gyvenimas mums asmeniškai reiškia. O mūsų žvilgsnį kreipia ne ta linkme, ką galėtume gauti iš gyvenimo, o ką galėtume duoti. Per grožį menas apvalo pasaulį nuo mūsų susikoncentravimo į save.

Mūsų grožio troškimas nėra kažkas, ko galėtume stokoti ar būti užpildyti kaip grynai žmogiškos būtybės. Tai yra poreikis, kylantis iš mūsų moralinės prigimties. Mes galime eiti per šį pasaulį atstumti, įsižeidę, pilni įtarimų ir nepasitikėjimo. Arba galime čia rasti namus, kartais stabteldami pailsėti harmonijoje su savimi ir kitais. Grožio patirtis mus ir veda antruoju iš paminėtų kelių. Ji sako mums, kad pasaulis – namai, kad pasaulis yra puiki vieta gyventi tokioms būtybėms kaip mes. Tai mes matome Coroto peizažuose, Cezanne‘o obuoliuose ar Van Gogho atsirišusiuose batuose.

Vincent van Gogh. The Starry Night

Taip mes priartėjame prie antrojo iš prieš tai paminėtų trijų svarbių žodžių – formos. Tikras meno kūrinys nėra gražus kaip gyvūnėlis, gėlė ar kaimo vaizdas. Tai yra sąmoningai sukurtas daiktas, kuriame žmogaus išbaigtos formos poreikis laimi prieš objektų atsitiktinumą. Mūsų gyvenimai yra fragmentiški ir išsiblaškę. Savo jausmuose vargiai atsekame, kur vieno, o kur kito proceso pabaiga. Gyvenime mums labai nedaug atsiskleidžia dalykų, kuriuos galėtume iki galo suprasti. Tačiau meno kūrinyje yra sukuriama tokia vaizduotės karalystė, kurioje kiekviena pradžia randa savo pabaigą, o kiekvienas fragmentas yra prasmingos visumos dalis. Bacho fugos tema, atrodo, išsivysto iš vieno akordo, užpildo muzikinę erdvę ir logiškai juda pabaigos link. Tačiau tai nėra matematikos uždavinys. Kiekviena Bacho tema yra kupina emocijos ir ritmingai judanti gilyn į klausytojo vidinį pasaulį. Bachas tarsi paima jus į įsivaizduojamą erdvę, kurioje kiekvienas gali patirti savo asmeninį išsipildymą. Taip pat Rembrandt‘as kiekvienu kūno atspalviu, potėpiu senstančiame veide pasakys ką nors apie to žmogaus gyvenimą, o visų potėpių tarpusavio harmonija sukurs vientisą ir tobulą žmogaus paveikslą. Rembrandt‘o darbuose matome charakterio vienovę byrančiame kūne. Ir esame priversti nusilenkti.

Tobula kūrinio forma negali būti pasiekta be žinių, disciplinos ir dėmesio detalėms. Žmonės iš lėto tai pradeda suprasti. Jau nebetikima iliuzija, kad menas plaukia iš mūsų, o vienintelis meno mokyklų tikslas – išmokyti mus atsiverti. Praėjo ir tie laikai, kai galite sukelti sąmyšį vyniodami iš polistireno statinį kaip Christo (bulgarų menininkas, kūręs žemės meno darbus), ar sėdėti prie pianino tyloje 4 minutes ir 33 sekundes, kaip kartą padarė Johnas Cage‘as. Kad būtumėte tikrai modernus, turite kurti tokius meno darbus, kurie atspindėtų visus šiuolaikinio pasaulio nesąryšingumus ir sudėtų juos į vientisą, prasmingą visumą, kaip padarė Philipas Larkinas (XX a. britų poetas ir prozininkas) savo nuostabioje poemoje „The Whitsun Weddings“. Nuostabu, kai kompozitorius sulieja disonuojančius garsus ir klasterio akordus į visumą kaip Harrisonas Birtwistle‘as, tačiau jei jis nieko nežinotų apie harmoniją ir kontrapunktus, būtų sukurtas tik atsitiktinis triukšmas, bet ne muzika. Nuostabu, kai dailininkas ištaško dažus kaip Jacksonas Pollockas, bet tikrosios žinios apie spalvas ateina, kai studijuojame pasaulį ir jo detalėse atrandame atspindėtas savo emocijas. Kaip Cezanne‘as taiką ir ramybę pastebėjo lėkštėje obuolių.

Jei pažvelgtume į mūsų laikų grožio apaštalus – mąstau apie tokius kompozitorius kaip Henri Dutilleux ir Jamesą Macmillaną, tokius dailininkus kaip Davidą Inshawą ir Johną Wonnacottą, tokius poetus kaip Ruth Padel ir Charlesą Tomlinsoną, prozos rašytojus Italo Calvino ir Georgesą Perecą – mes iškart susidurtume su sunkiu darbu, ištisomis studijomis ir dėmesiu detalei, kuri parodo jų amato išmanymą. Mene grožis turi būti laimimas, o darbas sunkėja augant aplinkos idiotizmui. Bet užduotis to verta, ir per tai priartėju prie paskutiniojo iš trijų pradžioje paminėtų žodžių – atpirkimas.

Henri Matisse. Les toits de Collioure

Susidūrę su liūdesiu, netobulumu, džiaugsmų ir aistrų trumpalaikiškumu, dažnai savęs klausiame: kodėl? Mums reikia patvirtinimų. Mene ieškome įrodymų, kad gyvenimas šiame pasaulyje yra prasmingas, o kančia nėra betikslė, kaip dažnai ima atrodyti, bet būtina didesnės, išsipildančios visumos dalis. Tragedijos parodo mums kilnumo triumfą prieš naikinimą, užuojautos – prieš neviltį. Tam tikru paslaptingu būdu menininkai, įpindami kančią į kūrinio visumą, ją įprasmina ir atkuria moralinę pusiausvyrą. Tragiškas herojus yra baigiamas per jo lemtį. Jo mirtis yra auka, kuri atnaujina pasaulį. Tragedija primena mums, kad grožis yra atpirkimo buvimas mūsų gyvenime. Tai yra meilės, šviečiančios sielvarto gilumoje, veidas. Neturėtume nustebti, kad daug gražiausių modernaus meno kūrinių atsirado kaip reakcija į neapykantą ir žiaurumą. Achmatovos eilėraščiai, Pasternako raštai, Šostakovičiaus muzika – šie darbai švietė totalitarizmo tamsybėje ir naikinamame pasaulyje kalbėjo apie meilę. Kažkas panašaus galėtų būti pasakyta apie Elioto „Four Quartets“, Brittenso „War Requiem“, Matisse‘o koplyčią Vence.

Modernizmas iškilo, nes menininkai turėjo grožio, kaip atpirkimo išraiškos mūsų gyvenime, viziją. Tai ir yra skirtumas tarp tikro kūrinio ir meno simuliacijos. Tikras menas yra meilės darbas. Meno simuliacija kyla iš apgaulės. 

Iš www.catholiceducation.org vertė Vaiva Lanskoronskytė