Galbūt „nuolatinės maldos“ idėja jums yra neįprasta. Galbūt mintis paaukoti Dievui kiekvieną dienos akimirką atima jums kvapą. Tačiau gali būti, kad jaučiate kvietimą kaip tik tai ir daryti. Jūs tik nežinote, kaip pradėti. Neseniai išleistas „Valandų liturgijos vadovas“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2015) apie tai ir pasakoja.

Dievo tarnyba. Valandų liturgija. Matutinum. Laudes. Vesperes. Brevijorius. Galbūt kur nors vis užtinkate šiuos pavadinimus ir svarstote, ką jie reiškia. Suprantate, kad tai susiję su tam tikro paros meto maldomis, kurias dažniausiai kalba vienuoliai ir dvasininkai. Išgirdus šiuos žodžius, lengva įsivaizduoti vienuolynuose giedančius vienuolius ar kunigus, vienumoje skaitančius iš storų, gausiai žymekliais prikaišiotų knygų.

O galbūt jūs žinote šiek tiek daugiau nei šie žodžiai. Galbūt pažįstate žmones, kurie meldžiasi iš tokios storos knygos. Svarstote, ar nevertėtų ir patiems pabandyti? Tačiau tai atrodo sudėtinga, ir jūs nesate tikras, nuo ko reikėtų pradėti. Kokios yra tos maldos? Iš kur jos atsirado? Kaip aš galėčiau pasinaudoti tomis maldomis ir nuo ko man pradėti?

Kas tai yra?

Valandų liturgija yra oficiali Katalikų Bažnyčios viešosios maldos „antroji dalis“. Pirmoji dalis yra šv. Mišios. Taigi ji priklauso kitai maldų grupei nei privačios pamaldumo praktikos, tokios kaip rožinis, novenos, litanijos, vainikėliai ir jūsų asmeniniai pokalbiai su Dievu. Žodis „liturgija“ kilo iš graikiškojo leitourgia, reiškiančio „vieša prievolė, tarnyba“. Kunigas gali aukoti Mišias ir vienas, bet tai nereiškia, kad tada jo malda yra asmeninė. Jis vis tiek aukoja Eucharistinę auką už visą Bažnyčią ir visos Bažnyčios vardu. Kažkas panašaus ir su Valandų liturgijos dalyviais. Nesvarbu, meldžiamasi grupėje ar po vieną, „šlovinimo auka“ aukojama visos visuotinės Bažnyčios vardu.

Valandų liturgija, arba Dievo tarnyba, susideda iš pasikartojančio psalmių, giesmių, Šventojo Rašto skaitinių, visuotinių maldų, himnų ir kitų maldų ciklo. Maldos yra suskirstytos į septynias dienos dalis, arba Valandas, kurios recituojamos nustatytu paros metu: anksti ryte, vėlyvą rytą, vidudienį, popietę, vakare ir naktį. Taip pat yra viena Valanda, kurią galima recituoti bet kuriuo dienos metu. Kaip ir Mišiose, kai kurios Valandų liturgijos dalys keičiasi priklausomai nuo Bažnyčios švenčių. Knyga, kurioje surašytos Valandų liturgijos maldos, vadinama Valandų liturgija, kartais – Brevijoriumi (šis pavadinimas plačiau vartotas iki 1971 m.).

Kam ji skirta?

Ar Valandų liturgija skirta tik vienuoliams, vienuolėms ir kunigams? Ne, ne ir dar kartą ne! Nors tik pašvęstasis luomas ir dvasininkai privalo recituoti visas ar dalį Valandų kasdien, pasauliečiams ne tik leidžiama, jie raginami kalbėti šias maldas. Iš tikro (nors šis faktas ir nebuvo plačiai paviešintas) paskutinė Valandų liturgijos peržiūra ir redakcija 1971 m. buvo daryta tam, kad ją lengviau suprastų pasauliečiai. Pokyčiai jau vyksta, ypač čia prisideda internetas ir, tikiuosi, knygos kaip ši.

Liturginės valandos yra dalis Bažnyčios viešos ir bendros maldos, tad ji idealiai tinka melstis grupėse. Tiems, kurie gyvena vienuolynuose, bendruomenėse ar seminarijose, tai daryti paprasta. Apaštalinių bendruomenių nariai kartu gali švęsti tik Rytinę ir Vakarinę, o kitas Valandas – pavieniui ten, kur tuo metu atlieka savo darbus. Pranciškonai pasauliečiai vieną ar kelias Valandas kartais švenčia kartu bendruose savo susitikimuose. Kai kuriose parapijose sekmadienio vakarais kartu recituojama Vakarinė arba po kasdienių ankstyvųjų Mišių – Rytmetinė. Kitas Valandas parapijų kunigai, diakonai ir pasauliečiai paprastai meldžiasi privačiai. Visai nesvarbu, kaip meldžiamasi – privačiai ar grupėje, Valandų liturgija yra bendruomeninė Bažnyčios malda.

Iš kur ji atsirado?

Kai kitą kartą kas nors išreikš susižavėjimą musulmonais, kurie penkis kartus per dieną susikaupia maldai, papasakokite, kad krikščionybėje ši tradicija gyvuoja dar nuo tada, kai islamo net nebuvo. Iš tiesų Liturginės valandos embriono stadijoje egzistavo ir prieš krikščionybę. Pagal Mozės Įstatymą, melstis reikia tris kartus per dieną: ryte, popiet ir vakare.

54 (55) psalmėje skaitome: „Vakare, išaušus ir vidudienį skųsiuos ir vaitosiu, – jis išgirs mano balsą“ (eil. 18). Danielio knygoje (Dan 6, 11) minima, kaip pranašas Babilonijos tremtyje atsigręžęs į Jeruzalę meldėsi tris kartus per dieną. Šios kasdienės maldos buvo iš Šventojo Rašto. Pavyzdžiui, šema, svarbiausia žydų malda, randama Pakartoto Įstatymo knygoje:

Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa sielair visomis jėgomis (Įst 6, 4–5).

Šema kartojama du kartus per dieną. (Tą pačią eilutę galime rasti Valandų liturgijos eilinio laiko šeštadienio vakaro maldoje). Šias kasdienes maldas sudaro ištraukos iš Psalmių ir kitų Šventojo Rašto knygų. Pamaldesni žmonės gali melstis ir daugiau nei tuo pagrindiniu laiku tris kartus per dieną. Kaip sakoma psalmėje: „Šlovinu tave septyniskart per dieną“ (Ps 118 (119), 164). Apaštalų darbuose skaitome, kaip pirmieji krikščionys žydai tęsė tradiciją melstis konkrečią valandą, jie tai darė šventyklose, sinagogose ir namuose (plg. Apd 3, 1; 10, 9 ir 10, 30).

Kai tik pradėjo plisti evangelijos ir apaštalų laiškai, jų ištraukos buvo integruotos į pirmųjų krikščionių švenčiamą Liturgiją. Augančios krikščionių bendruomenės Romos imperijoje atitolo nuo judaizmo įtakos ir tradicijos melstis nustatytomis valandomis. Kai kuriose vietose ši praktika pasikeitė, kitose ji išnyko, bent jau kaip visuotinė malda. Tačiau šį maldos būdą išsaugojo ir praktikavo dykumos tėvai ir ankstyvieji vienuoliniai judėjimai. Šventi vyrai ir moterys, gyvendami pašvęstą maldos gyvenimą vienumoje arba bendruomenėse, psalmes laikė tobula šventų Dievo žodžių malda. Nors patys uoliausieji kasdien perskaitydavo visas 150 psalmių, greitai buvo pastebėta, kad praktiškiau psalmes išskirstyti per visą savaitę.

6 amžiuje vienuolinio gyvenimo reformuotojas šv. Benediktas sukūrė Valandų liturgijos formą, kuri turi daugiausiai panašumų su šiandienos Liturgija. Būtent šis vienuolis maldą pavadino „Dievo tarnyba“ ir davė vardus konkrečioms Valandoms: Prima, Laudes, Tertia, Sexta, Nona, Vesperes, Completorium ir Matutinum. Jau pastebėjote, jog čia ne biblinės „septyniskart per dieną“, o aštuonių dalių maldos struktūra. Šv. Benedikto maldos ciklas sudarytas iš maldų, sakomų kas tris valandas. (Po Vatikano II Susirinkimo buvo panaikinta Prima, tad dabar ciklas vėl iš septynių Valandų.)

Augant Bažnyčiai, keitėsi vienuolių ir dvasininkų vaidmuo parapijose, kartu keitėsi ir Liturgija. Viduramžiais katedros ir vienuolynai buvo visuomenės ramsčiai, o varpai, kvietę kunigus ir vienuolius maldai, iš laukų ir kaimų surinkdavo ir pasauliečius. Šie susirinkdavo pasiklausyti, kaip giedama Laudes ir Vesperes. Pasak istorikų, viduramžiais paprastomis savaitės dienomis pagrindinė buvo Valandų liturgija, o kasdien aukoti šv. Mišias nebuvo tradicijos.

Tačiau pamažu paprotys pasauliečiams dalyvauti Valandų liturgijoje ėmė nykti. Kai kurie svarsto, jog šio pokyčio priežastis – kitų pamaldumo praktikų, pavyzdžiui, rožinio, atsiradimas ir populiarumas. Iš tiesų, sukalbėti rožinio 150 „Sveika, Marija“, užuot skaičius 150 psalmių, atrodė protingas žingsnis, ypač tiems, kurie nemokėjo skaityti. Kiti sako, kad pradėjus parapijose kasdien aukoti šv. Mišias, tikintieji dažniau rinkosi šią liturginę maldą.

Reikėtų ilgo ir nuobodaus straipsnio aprašyti daugybei Valandų liturgijos skirtumų Vakarų ir Rytų Bažnyčiose. Jei dar pridėtume daugybę leidimų, priedų ir sutrumpinimų, kuriuos per Bažnyčios istoriją padarė popiežiai, turėtume dar vieną knygą! Šiuose puslapiuose rasite tik keletą svarbiausių aspektų.

Iš pradžių Valandos buvo giedamos ar recituojamos iš atminties ar savo žvilgsnį nukreipus į milžiniškas knygas, padėtas viename choro gale (jas vis dar galima pamatyti muziejuose). Knygos buvo keturių rūšių: Psalmynas, Skaitiniai, atliepų (Antifonarijus) ir Himnų knyga. Turint galvoje, kiek reikėjo laiko ir darbo vienai knygos kopijai parengti, nenuostabu, jog ne kiekvienas vienuolis turėjo savo knygą. Ankstyvaisiais viduramžiais tokia tvarka pasiteisino, nes vienuoliai retai kada išvykdavo iš savo vienuolyno.

Tačiau pranciškonams, sparčiai augančiai naujai vienuolinei bendruomenei, laikytis tokios tvarkos tapo problemiška. Šie keliaujantys pamokslininkai turėjo atrasti būdą melstis Liturgines valandas kelyje, netempdami su savimi didžiulių knygų ar visos bibliotekos. Tuo metu jau buvo išleista ir popiežiaus rūmuose naudojama mažo formato knyga. Ji vadinosi Breviarum Curiae (atkreipkite dėmesį, jog išvertus iš lotynų kalbos šis žodis reiškia „sutrumpinimas“). Pranciškonai gavo leidimą naudotis šiais brevijoriais, t. y. pakeisti gališkąjį (prancūziškąjį)Psalmyną romėniškuoju. Vienuoliams keliaujant po Europą ir darant Viešpaties darbus, jų maža, patogi nešiotis knyga neliko nepastebėta, tokios visur ėmė pageidauti vienuoliai ir kunigai. Neilgai trukus savo brevijorius parengė ir kitos didžiosios vienuolinės bendruomenės.

Praėjo dar keletas amžių, kol buvo išrastos spaus­dinimo mašinos. Su jomis buvo galima išleisti mažas, patogias knygas. Tuo metu jau buvo atsiradę daugybė trumpesnių „Tarnybos“ variantų. Juos sudarė parinktos psalmės ir skaitiniai, sudėti į kelias kasdienes Valandas. Šias knygas naudojo pasauliečiai ir kai kurios ne tokiu intensyviu ritmu besimeldžiančios, aktyviai gyvenančios vienuolinės bendruomenės. Vienas iš pavyzdžių – ir mūsų dienomis leidžiamos Mažosios Švč. Mergelės Marijos valandos.

Peršokim į modernius laikus. Matome, kaip bėgant amžiams pasikeitė, palyginti su pirmaisiais leidimais, Valandų liturgijos knygos, kurios buvo daug kartų peržiūrimos ir redaguojamos. XX a. pradžioje Brevijorių keletą kartų peržiūrėjo popiežius šventasis Pijus X ir popiežius Pijus XII. Bet išsamiausia redakcija buvo padaryta po Vatikano II Susirinkimo. Susirinkimo tėvai kėlė sau keletą tikslų:

• Supaprastinti Dievo tarnybos maldos struktūrą, kad ji iš tiesų taptų „visos Dievo tautos malda“. Sudaryti galimybę melstis atsižvelgiant į gyvenimo būdo įvairovę. Leisti Valandų liturgiją kalbėti gimtąja kalba ir psalmių ciklą baigti ne per savaitę, o per mėnesį.

• Sutrumpinti Valandos trukmę, kad būtų lengviau melstis atitinkamomis dienos valandomis ir taip sudėlioti psalmes, kad tos, kuriose minimas rytas, būtų recituojamos ryte, o tos, kuriose kalbama apie vakarą – vakare.

• Pasiūlyti įvairesnių giesmių (Canticum) ir skaitinių, pridėti glaustus paaiškinimus, nusakančius psal­mės prasmę.

• Užtikrinti, kad skaitiniai sietųsi su šv. Mišių skaitinių ciklu, geriau suderinti šventųjų minėjimus ir liturginių metų kalendorių.

Būtent po Vatikano II Susirinkimo reformos plačiau paplito pavadinimas „Valandų liturgija“ vietoje „Dievo tarnyba“. Juo siekta pabrėžti tai, ką ši malda daro, būtent, kad ji pašventina dienos valandas. Tačiau šiandien tebevartojamas ir pavadinimas „Dievo tarnyba“.

Kodėl šis lobis vis dar paslėptas?

Praėjo nemažai laiko, bet tik maža grupė katalikų pasauliečių, nepriklausančių kurios nors vienuolijos tretininkams, atkreipė dėmesį į Valandų liturgijos maldą. Praėjusio amžiaus aštuntame–devintame dešimtmetyje šios maldos populiarumas augo labai lėtai. Niekas nesikeitė ir paskutiniame XX a. dešimtmetyje, nors popiežiai vis ragino melstis šia malda. Nuo 2003 m. popiežius šv. Jonas Paulius II trečiadienio audiencijas skyrė Rytmetinės ir Vakarinės psalmių meditacijai. 2005 m., popiežiui mirus, šios meditacijos nutrūko. Popiežius Benediktas XVI tęsė šv. Jono Pauliaus II pradėtą meditacijų seriją ir 2006 m. pabaigė aptarti antrąją Vakarinės psalmių dalį. Šias meditacijas dabar jau galima rasti ir atskira knyga (žr. skyrių apie šaltinius). Tačiau vyskupų pastangos skatinti Valandų liturgijos maldą buvo nenuoseklios, tik nedidelė dalis sielovados darbuotojų įtraukė Valandų liturgiją po kasdienių šv. Mišių ar derino ją su Švč. Sakramento Adoracija.

Nedidelės pastangos ne vienintelė priežastis, kodėl Valandų liturgija taip vangiai plinta. Kliūtimi tapo ir pats dviejų tūkstančių puslapių smulkiu šriftu primargintas brevijorius, kurio naudojimosi instrukcija neaiški ir net neišsami. Dar visai neseniai brevijorius, su dideliu entuziazmu įsigytas religinių knygų knygyne, buvo paliekamas dulkėti lentynoje, nebent jo savininkas pasiryždavo nueiti pas parapijos kunigą, kad šis pamokytų naudotis knyga.

Bet vyksta ir progresas: naujos kompiuterinės technologijos padeda priartinti šią maldą prie pasauliečių. Dabar internete galima rasti tiek spausdintus Valandų liturgijos tekstus, tiek ir garso įrašus. Mobilieji telefonai ir programėlės leidžia recituoti Valandų liturgiją naudojant kompiuterį. Internetiniai puslapiai ir programėlės ypač populiarūs: puslapis universalis.org sulaukia šimto tūkstančių lankytojų per mėnesį, o puslapis divineoffice.org – keturiasdešimties tūkstančių lankytojų per mėnesį ir net du kartus laimėjo skaitytojų simpatijas kaip geriausias internetinis puslapis ir mobiliųjų telefonų programėlė. Kaip tarptautinė iniciatyva žinomas internetinis puslapis iBreviary.com taip pat siūlo programėles įvairiomis kalbomis. Ir, aišku, niekas negali pakeisti asmeninių liudijimų: internetinius dienoraščius rašantys katalikai entuziastingai dalijasi įžvalgomis, kilusiomis besimeldžiant Valandų liturgiją, ir taip skatina skaitytojų susidomėjimą bei padeda pažinti šią maldą.

Jūs tikrai turėtumėte prisijungti prie šio būrio. Visa, ko reikia, kad galėtumėte melstis Valandų liturgiją, jums po ranka. Kodėl turėtumėte žengti šį žingsnį?

Žodžiai, žodžiai, žodžiai!

Liturginės maldos yra gražios, bet sudėtingos, jų žodynas savitas. Pagalvokite apie šv. Mišias ir apie daugybę su jomis susijusių terminų: atgailos aktas, Kyrie, Gloria, Tikėjimo išpaži­ni­mas, Atnašavimas, Eucharistijos malda, Ko­munija. Kai kuriuos terminus žinote tiek gimtąja, tiek lotynų kalba, pavyzdžiui, Agnus Dei – Dievo Avinėlis. Taip, šie terminai įprasti kiekvienam, kas nuolatos ir atidžiai dalyvauja šv. Mišiose.

Lygiai taip pat ir Valandų liturgija turi savo terminus, kurie pradedantiesiems gali būti sudėtingi, ypač todėl, kad paprastai galima rasti du terminus: gimtąja kalba ir lotyniškai. Taigi prieš tęsdami, pažvelkime į trumpą, dažniausiai vartojamų terminų sąrašą ir juos aptarkime.

Valandų liturgija, Dievo tarnyba – vieša Bažnyčios malda, kuri kartu su šv. Mišiomis yra Bažnyčios liturgijos elementai. Besikartojančios Bib­lijos psalmės, skaitiniai ir kitos maldos parenkamos pagal liturginį kalendorių ir Bažnyčios šventes. Žodžiu „tarnyba“ verčiamas lotyniškasis officium. Knygos su Liturginėmis valandomis seniau vadintos brevijoriais, nuo 1971 m. įsigalėjo pavadinimas Valandų liturgija (šiuo pavadinimu leidžiama ir Lietuvoje), JAV išleista pavadinimu Christian Prayer (Krikščionių malda), D. Britanijoje – Divine Office (Dievo tarnyba).

Rytmetinė (lot. Laudes) – viena iš dviejų pagrindinių Valandų liturgijos dalių ar, kitaip pasakius, liturginės dienos „vyrių“. Šią maldą galima kalbėti nuo pabudimo akimirkos iki vidurdienio.
Vakarinė (lot.Vesperes), – kita pagrindinė Valandų liturgijos dalis; paprastai kalbama tarp 16.00 ir 19.00 valandos.

Naktinė (lot. Completorium) – kalbama vėliau nei Vakarinė, paprastai prieš einant miegoti.

Dieninė – trumpesnė Valandų liturgijos malda, padalyta į tris dalis:

Priešpiečio (lot. Tertia), Vidudienio (lot. Sexta)ir Pavakario (lot. Nona). Lotyniški pavadinimai kilę iš romėniškų dienos valandų pavadinimų:Tertia, arba trečioji valanda (9.00); Sexta, arba šeštoji valanda (12.00); Nona, arba devintoji valanda (15.00). Dauguma pasauliečių ir parapijos kunigų recituoja tik vieną Dieninės Valandą. Kontempliatyviosios vienuolinės bend­ruomenės paprastai meldžiasi visas tris dalis.

Aušrinė (lot. Matutinum), Skaitinių valanda – tradiciškai švęsti šią Valandą vienuoliai keldavosi vidurnaktį, dabar ją galima recituoti bet kuriuo dienos metu. Tai ilgiausia liturginė Valanda, ją sudaro trys psalmės ir du ilgi skaitiniai, vienas iš Biblijos, o kitas iš Bažnyčios tėvų, mokytojų ar šventųjų raštų.

Psalmynas (lot. Psalterium) – pasikartojantis, į keturias savaites suskirstytas psalmių, giesmių, maldų ir skaitinių ciklas. Tai Valandų liturgijos pamatas, jis yra vidurinėje knygos dalyje.

Giesmė (lot. Canticum) – poetiška ištrauka iš Senojo arba Naujojo Testamento, kuri atliepia psalmes, ji skaitoma arba giedama taip pat kaip ir psalmės.

Šventojo Rašto giesmės:

Marijos giesmė (lot. Magnificat), Vakarinės dalis.

Zacharijo giesmė (lot. Benedictus), recituojama per Rytmetinę.

Simeono giesmė (lot. Nunc Dimittis), Naktinės dalis.

Priegiesmis – trumpa eilutė, kuria pradedama ir užbaigiama kiekviena psalmė ir giesmė, panaši į atliepiamosios šv. Mišių psalmės atliepas.

Liturginių laikų tekstaiValandų liturgijos skyrius, kurį sudaro skaitiniai, priegiesmiai, maldavimai ir kitos maldos. Šie tekstai pakeičia kai kurias keturių savaičių Psalmyno dalis per advento, Kalėdų, gavėnios ir Velykų liturginius laikus, jie turi ir dalis kiekvienam metų sekmadieniui.

Tekstai atskiriems šventiesiemsValandų liturgijos skyrius, kuriame yra šventųjų minėjimų, švenčių ir iškilmių datos bei maldos.

Bendrieji tekstai Valandų liturgijos skyrius, kuriame rasite bendras maldas, skirtas Bažnyčios pašventinimui, Švč. Mergelės Marijos, apaštalų, kankinių, ganytojų, Bažnyčios mokytojų, šventųjų, mergelių, vienuolių, labdarių, auklėtojų garbei.

Šio žodyno pradedančiajam turėtų pakakti. Nesijaudinkite, nebūtina visų šių terminų mokėti atmintinai, kad galėtumėte švęsti Valandų liturgiją. Tiesiog grįžkite prie šio sąrašo kaip prie naudingų nuorodų tuomet, kai jums to reikės.