Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos posėdis Vilniuje.

Kun. Algirdo Malakauskio OFM nuotrauka

Vienuolijų Lietuvoje yra įvairių, tačiau jas visas kai kas vienija – jų vadovai reguliariai susirenka kartu aptarti bendrų aktualijų. Šiam reikalui yra įkurtos organizacijos, apie kurias galbūt išgirsite pirmą kartą – tai Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencija ir atitinkamai Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencija. Abi jos pradėjo veiklą 1995 m.

Lapkričio 21 d. Vilniuje įvyko „vyriškosios“ konferencijos posėdis, kurio metu nutarta skirti daugiau dėmesio vienuolijų populiarinimui visuomenėje. Apie tai išsamiau pasakoja Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos vyresnysis, 15 metų Lietuvoje gyvenantis argentinietis kun. Domingo Avellaneda CABANILLAS.

Vyrų vienuolijų vyresniųjų susitikimai – kas tai yra? Dėl ko renkatės?

Tokie posėdžiai vyksta kartą per metus, o jei yra koks rimtas reikalas – du ar tris kartus. Dabar buvo rimta priežastis susirinkti – ligtolinis konferencijos sekretorius Andrius Šidlauskas MIC atsisakė šių pareigų, tad reikėjo rinkti naują sekretorių. Juo tapau aš, išrinktas per antrąjį balsavimo turą.

Iš 14 Lietuvoje veikiančių vyrų vienuolijų ketvirtadienį Vilniuje susirinko 13. Vieninteliai, kurie negalėjo atsiųsti savo atstovo – Šv. Jono broliai. Jie turėjo kitų svarbių reikalų.

Žinome, kad ši vienuolija šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, atsiribojusi nuo savo įkūrėjo.  Ar toji tema posėdyje buvo bent kiek aptarta?

Ne, apie tai nieko nekalbėjome.

Kun. Domingo Avellaneda Cabanillas.

Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Tuomet kokios buvo kitos temos, kuriomis kalbėjotės? Turbūt ne vien rinkote sekretorių?

Pradžioje kiekvienas vienuolis trumpai pristatė save ir savo vienuolyną – ką jie daro, kiek turi narių ir pan. Po pasidalinimo rinkome sekretorių, o paskui buvo kalbėta apie tai, ką mums, kaip vyrų vienuolijų vyresniesiems, reikėtų toliau daryti, kur tobulėti. Vienas iš paminėtų planų – atnaujinti feisbuko paskyrą „Pašvęstasis gyvenimas“, kurią sukūrėme kartu su seserimis vienuolėmis Lietuvoje.

Taip pat norėtume 2021 m. surengti Vienuolių palapinių šventę – kokia jau buvo įvykusi Vilniuje 2015 m. Kiekviena vienuolija pasistatytų savo palapinę ir bendrautų su žmonėmis, pasakotų apie save. Norime, kad visos vienuolijos – tiek vyrų, tiek moterų – tame renginyje suvažiuotų kartu į vieną vietą.

Keli kunigai teigė, kad būtų gerai kiekvienais metais surengti vieną bendrą didelį renginį, prie kurio prisidėtų visos vienuolijos, ir ką nors nuveikti kartu – pavyzdžiui, kitais metais dalyvauti Lietuvos jaunimo dienose Šiauliuose.

Taip pat yra numatytas mūsų susitikimas sausio 22 d. – Tiberiados bendruomenė vyrų vienuolijas pakvietė į seminarą, kuriame kalbės svečias iš Kanados.

Vienuolių palapinių šventė, 2015 m.

Evaldo Lasio nuotrauka

Jei gerai supratau – dauguma jūsų planų, norų susiję su tuo, kad visuomenė prisimintų ar daugiau sužinotų apie vienuolijas?

Taip. Kad ne tik žinotų, jog mes egzistuojame, bet ir galėtų su mumis artimiau bendrauti, išgirsti ką nors naujo. Siekiame tokio gyvo prisilietimo prie visuomenės.

Matot, kad šiuo metu to trūksta?

Mano nuomone, visi žino, jog egzistuoja tokie jėzuitai ar pranciškonai – tik kartais žmonės turi iš anksto suformuotus stereotipus. Tad gyvi susitikimai su vienuoliais galėtų būti įrankis, padedantis geriau, giliau pažinti kiekvieną vienuolyną.

Dėl to ir norime, kad tokiuose renginiuose mes visi suvažiuotume kartu į vieną vietą. Juk, pavyzdžiui, vilnietis gali nežinoti, kad Įsikūnijusio Žodžio kongregacija yra įsikūrusi Pasvalio rajone. O jeigu suvažiuotume visi kartu – žmonės lengviau sužinotų, kokios yra vienuolijos, ką jos veikia ir t. t.

Ką būtent Bažnyčiai Lietuvoje duoda vienuolijos? Kiek tenka išgirsti – ten, kur veikia vienuolynai, parapijos yra gyvesnės, tikintieji sąmoningesni... Kaip Jums pačiam atrodo?

Kadangi kiekvienas vienuolynas darbuojasi pagal savo atskirą charizmą – jie įberia skirtingų prieskonių į tą patį tikėjimą. Kiekvienai vienuolijai duotos ypatingos Šventosios Dvasios dovanos, kuriomis dalinamasi su tikinčiaisiais – ir tai pripildo žmonių tikėjimą, jis tampa gyvesnis. Nes šiuose dalykuose būna kažkas „naujo“. Dedu šį žodį į kabutes, nes, aišku, čia nieko naujo – Dievas buvo visada, Jis pats nėra naujas. Bes vis dėlto vienuolijos parodo skirtingų būdų, kaip evangelizuoti, bendrauti su Dievu, priimti Jį. Pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys suteikia pagalbą Dievą atrasti kitaip.