Vytautas Damaševičius. Kokia nauda žmogui iš to medinio namo?

Pokalbis su režisieriumi, Žvėryno bendruomenės steigėju Vytautu Damaševičiumi apie medinį paveldą, bendruomenę ir kitus saugotinus dalykus.

Esate ne tik režisierius, bet ir žmogus, kuriam labai rūpi Žvėryno rajono likimas, jo paveldas. Kas ten labiausiai saugotina?

Pradėkim iš tolėliau. Yra tokia visuomeninė restauratorių ir architektų sąjunga „Europa nostra“, jungianti beveik visas Senojo žemyno šalis. Prieš kokius ketverius metus jų atstovai buvo čia atvažiavę, įkūrėme tos sąjungos padalinį. Viešnagės metu nusivežiau svečius iš pradžių į Trakus. Į pilį jie išvis nėjo. Sako: „Ai, čia nauja statyba, nedomina…“ Užsukome į Kernavę – piliakalniai jiems patiko. O paskui apsilankėme Žvėryne, nuėjome pavakarieniauti į „Verandos“ kavinę. Kadangi esu vietinis, visi prieina, sveikinasi, ir ta bendra atmosfera irgi autentiška, bendruomeniška. Noriu pasakyti, kad ne tik architektūrinį paveldą, bet ir tokią atmosferą reikia irgi saugoti. Nes Žvėrynas yra labai lokalus rajonas, kuriame, be urbanistikos, gamtos stebuklų, yra dar ir džiaugsmas vienas kitą pažinoti. Juk tai buvęs priemiestinis rajonas, beveik kaimas. Ir tas senasis bendravimas išlikęs – nėra skirtumo, ar tu kiemsargis, ar profesorius, ar dar kas nors. Visi kaimynai. Tai ta tikroji, net ne parapinė, o tokia uždaro anklavo bendruomenė. Ji irgi yra saugotina.

Po dvejų metų Norvegijos „Europos nostra“ pirmininkas Thomas Willochas atvažiavo į Vilnių ir sutarėm taip – aš jam teikiu informaciją, o jis pasistengs ieškoti didesnių pinigų, nes Žvėryną reikia saugoti kompleksiškai – ne po pastatėlį. Nes šalia vertingo pastato gali būti ne toks vertingas, galbūt net sandėliukas, bet su kitais pastatais jie sudaro kompleksą.

Taigi Jūs siūlote saugoti visumą?

Taip. Žvėryno visumą matau kartu su tuo pusiasaliu, Neries pakrantėmis, ta gamta, reljefu, visu pastatų išsidėstymu… Ir taip jau daug sunaikinta. Juk buvo upelis, pildantis malūną. Dar mano vaikystėje jį įkišo į kanalizaciją, nes sėmė namų rūsius. Žinoma, tada negalėjau nieko padaryti… Dar buvo galima tą upelį išgelbėti, bet nauji namai prie malūno užėmė tą teritoriją, dabar tėkmės negalima pasukti. Taip jie sunaikino ir paskutinę atkarpą, kuri tekėjo į Nerį.

Taip naikiname gamtines vertybes, o paskui jas – ir medines, juk tie namukai neilgaamžiai. Kad juos išsaugotume, reikia ir meistrų, ir namo šeimininko. Ne kolūkio, kuriame gyvena 5–6 šeimos, o vieno šeimininko. Juk jei rąstas papuvo, jį reikia pakeisti, lietvamzdžiui prakiurus, jį reikia sutvarkyti.

Neseniai buvo atvažiavę norvegų medinės architektūros paveldosaugininkai iš Oslo. Juos stebina apleistas mūsų paveldas, kaip mes sugadiname medį. Tarkim, pasižiūri į terasą, o apačioje – visi rąstai papuvę dėl to, kad penkerius metus nebuvo lietvamzdžio, ir sutekėjo visas vanduo po pamatais.

Mes nemokame saugoti?..

Ne tik mes. Daug priklauso ir nuo institucijų požiūrio. O mūsų savivaldybėje ar kitose institucijose toks požiūris: „Na, kam tas medinis šlamštas, tiktai teršia ir purvina.“ Užsienyje saugoma autentika – nesvarbu, ar išvaizdu, ar ne. Mūsų toks kaimiškas grožio supratimas: „Tik tai, kas blizga, yra gražu.“ O ne tai, kas tikra… Ką mes padarėm su Senamiesčiu? Išvalėm, „perėjom“ su dantų šepetukais – ir jis tapo nebe tikras.

Toks tas mūsų grožio supratimas…

Taigi. Ką pas mus mėgsta? Tuos poliruotus, apvalius rąstus, išvaizdžius… Bet jie yra sakinti, išvis dvidešimt metų pastovės ir supus, neatlaikys. Mes per daug civilizuotai bandom gyventi, iš čia ir visos mūsų bėdos…

Žvėryne yra du saugojimo pavyzdžiai. Pirmasis – namas D. Poškos gatvėje. Buvo medinis, išrinktas, paskui jis išmūrytas tokių pačių parametrų, tokio paties dydžio, ir uždengtas vėl tuo pačiu medžiu, išsaugant, kiek įmanoma, tų autentiškų detalių. O antrasis variantas – S. Moniuškos gatvėje – vėlgi taip pat išmūrytas ir padengtas. Išsaugota tai, kas gali būti išsaugota autentiška. Bet, deja, tai jau nebe tikra.

Dabar, kai apkala namą lentomis – jos būna fabrikinės. Anksčiau jas darydavo rankom, grubaus obliaus žymės matydavosi, visai kitas darbas, kitos faktūros. Gražiausia tuose minėtuose namuose – tas autentiškas detales palietus ranka, jauti, kad tai yra tikra. Tai, kas serijiniu būdu gaminama dabar – ar obliuojama, ar tekinama – yra ne tai. Matyti, kad tekinta. O kur tekinta, jau norisi, kad būtų ir lakuota.

Jei tęstume pokalbį apie autentiką – maždaug prieš mėnesį „Senamiesčio agentūroje“ buvo Norvegijos paveldosaugininkų susitikimas su mūsų žiniasklaida ir visuomene, Jūs ten irgi dalyvavote. Kaip tik atėjote iš teismo posėdžio, kur eilinį kartą bandėte apginti Žvėryno bendruomenės viešąjį interesą…

Matot, didžiausia problema yra tokia – žmogus vis dėlto yra naudotojas, ar ne?.. Jam iš visko reikia naudos. Jis gyvena čia ir dabar. O kokia nauda žmogui iš to medinio namo? Nieko jam negali pasiūlyti mainais, juk jo namai nėra muziejus, tuo labiau, kai valstybė nekompensuoja už tą norą išsaugoti.

Atrodo, būtent šio rajono buvimas šalia centro ir yra jo didžiausia jo bėda?

Taip, tai didžiausia jo bėda. Žvėrynas yra nepagrįstai paverstas prestižiniu, žinoma, dėl to, kad jis yra šalia centro, šalia miesto. Yra visos komunikacijos, yra viskas, tie sklypai jau istoriškai suformuoti, nereikia jų performuoti. Kai perka sklypą Žvėryne, juk perka ne medinį pastatą, o žemę. Ir iš tų 6 ar 10 arų nori išpešti viską, ir dėl to prasideda statybinės nesąmonės.

O kaip dėl tam tikros įstatymų tvarkos?

Visais laikais miesto statyba buvo reglamentuojama. Reglamentai buvo caro, lenkų, tarybiniais laikais. Net tarybiniais laikais sklypą užstatyti buvo leidžiama 25 %, lenkų laikais – 15 %. Taip pat dar tada nustatyta, kad namas turi būti per atitinkamą atstumą nuo gatvės, kad langinės atsidaro būtent į tą pusę, kad namo kampai būtų nupjauti siekiant išvengti avarijų – nors didžiausias automobilio greitis buvo turbūt 50 km/h. Bet kadangi dabar iš to sklypelio nori gauti labai daug, maksimumą, tarkim, 300% pelno, tai ir stato penkių aukštų namą, kuris tam kontekste netinka iš viso.

Na, kiek yra tos Neries pakrantės Žvėryne? Nedaug. Ten pastatyti penkių aukštų namą – nesąmonė. Tas pastatas nedera su pačia gamta.

Nepaisant to, tokių pastatų yra nemažai.

Taip. Ir baisiausia, kad visi tų pastatų architektai yra baigę architektūrą. Juk visiems turėjo būti nuo pirmo kurso kalama – pastatas nėra savaime pastatas. Pastatas yra santykis su gamta, su kitais statiniais. Arba jų nemokė, arba jie per daug uždirba už tokį kompromisą.

O kokiai Žvėryno daliai dabar labiausiai reikia dėmesio, kad bent jau nedegtų?

Ten, kur gyvena žmonės, paveldas nedegs. Vienas problemiškiausių pastatų yra namas Sėlių gatvėje (Sėlių g. 2). Jis buvo neįtrauktas į registrą, parduotas, dabar jau išplėštas – tuoj tuoj sukūrens…

O Žvėryno bendruomenė? Turite subūręs grupę bendražygių, kurie padeda saugoti, ginti tą paveldą…

Na, fanatikų nėra daug. Mes turime devynių žmonių valdybą. Visi dalykai sprendžiami ten. Būna įvairių nuomonių, tačiau dėl pagrindinių dalykų mes sutariame visi. Vieni mažiau reiklesni, labiau linkę į kompromisus, kiti – kategoriškesni. O šiaip – visi, gyvenantys Žvėryne, yra bendruomenės nariai. Ar jie prisijungę, ar neprisijungę. Dabar Žvėryne yra antroji tokia pagyvenusių moterų bendruomenė, kuri ten daro rankdarbius, dar šį tą. Gal atsiras ir šachmatininkų bendruomenė, dar kas nors. Žmonės į šventes susirenka. Kasmet organizuojame Atvelykį, „Poezijos pavasario“ renginį, Jonines, Žvėryno rudenį. Tačiau yra kita pusė: prieš tas šventes telefonu visiems pats skambinu, kviečiu. Be to, pats iškabinu skelbimus Žvėryne. O iš paskos seniūno įsakymu eina kiemsargiai ir tuos skelbimus nuplėšo, nes negalima ant skydelių ir stulpų kabinti. Prieš šešetą ar septynetą metų prašėm: „Duokite Žvėryne mums pasikabinti dvi lentas bendruomenei“. Miesto dailininkė pasakė: „Ne, tam yra reklaminiai stulpai, ir tik ten galima.“ O kai paklausi, ar tas namo dydžio reklaminis stulpas gražiai atrodys prie namo, tai tada tyli… Tai taip ir sėdim – be informacijos sklaidos, be nieko… Na, aš išleidžiu telefoniniam ryšiui tuos savo šimtą litų prieš šventę, ir velniai nematė, bent susirenka žmonių.

Jūs pats vilnietis jau šešiasdešimt metų. Iš karto ir atsikėlėte į Žvėryną?

Taip. Niekur iš Žvėryno ir nevažiavau. Tik dabar palikau sūnui namus ir gyvenu kitur. Bet taip gal ir geriau, kadangi iš toliau gerokai paprasčiau. Žinote, esu jau per senas, kad pas mane kiekvieną dieną kas nors ateitų. Nes anksčiau, vos tik išeidavau į Kęstučio gatvę – viskas, prapuolęs. Tačiau, kol tapau, kuo esu, man reikėjo subręsti, reikėjo važinėti po pasaulį, kad grįžčiau…

Kad pamatytumėte vietinių dalykų unikalumą?

Ne vien tai. Iš pradžių junti namų nostalgiją, paskiau jau visa kita prisideda kompleksiškai. Galų gale nebūtina būti jau tokiu „vilniečiu“. Pavyzdžiui, Julius Klosas, Stanislovas Lorentzas, Ferdinandas Ruščicas, taip pat ir Sigitas Lasavickas, Vladas Drėma, daugelis kitų – ne vilniečiai. O jie Vilniaus paveldo kultūrą ir kūrė. Beje, kai penkiolikos metų S. Lasavickas atkeliavo iš Ukmergės į Vilnių baigti mokslų ir nuo Šeškinės kalno pamatė miestą, pasakė tokią įsimintiną frazę: „Aš pamačiau Vilnių, ir likau čia visam gyvenimui.“ Unikalus jausmas. Tam, kad suprastum, kur gyveni, ir tai mylėtum bei vertintum, tereikia išaugti geroje šeimoje ir turėti gerą biblioteką. Arba atvažiuoti ir pamatyti iš šalies. Du tokie keliai.

Jūs, kaip menininkas, prisidedate prie visuomenės formavimo…

Nedaug, nereikia dėti vilčių.

Bet kodėl Lietuvoje menininkai tyli? Jūs turbūt labiau išimtis, o ne dėsnis.

Pabandysiu atsakyti tokiu pavyzdžiu. Kai kažkada bandė patvirtinti detalųjį Senamiesčio planą, mes įkūrėm Senamiesčio gelbėjimo komisiją ir prašėm palaikymo, surašėm raštus. Nunešiau tuos popierius į Lietuvos rašytojų sąjungą ir tuometiniam pirmininkui palikau, paprašiau, kad surinktų parašus. Pasirašė vienintelis Juozas Aputis!..

Mažokai.

Taigi. O kodėl nepatogu jiems pasirašyti?.. Iš savo patirties pasakysiu. Vienus užsakymus praradau per ilgą liežuvį, kitur aš net nesikreipiu, nes nėra prasmės, pasakys: „Ai, šitam nereikia“. Dabar rengiame tarptautinę konferenciją Baltijos šalių mokslininkams, kurie apie „Nord stream“ truputį kitaip galvoja, nei ta poveikio analizė, kurią užsakė anglai, atstovaudami tam pačiam „Nord stream“… Konferencija sugalvota prieš ketverius metus. Anksčiau jinai neįvyko, nes nebuvo pinigų. Dabar vaikščiojom iš vieno komiteto į kitą, prašėme, bet jie sako: „Nėra pinigų.“ Mes sakom: „Mums reikia tik politinio sprendimo, pinigų mes gausim.“ Bet jie sako: „Juk pinigų nėra.“ Tai klausiu: „Jei nėra pinigų, tai dirbti nereikia iš viso?“ Šiaip taip pasirašė. Dabar reikia spausti, kad būtų užsienio šalims patronažas. Už to turi būti solidesnis žmogus, ne tik aš…

Esu sukūręs filmą „Negrįžtantis laikas“. Apie dvarus. Apie tokią ponią Junkienę, kuri nusipirko Žeimenoje tragiškai apleistą dvarą. Tai buvo pirmasis bandymas atgaivinti dvarus. Mes apvažiavom tuos dvarus. Kaip tik tuo metu lenkų televizija „Polonija“ rodė laidų ciklą apie savo dvarus. Tai pas mus jų apie 900, o pas juos penki ar šeši tūkstančiai. Ten kiekvieną laidą pradėdavo žymūs žmonės, tokie kaip Andrzejus Wajda, Adamas Hanuszkewiczius. Jie sakydavo: „Dvarai – mūsų valstybės kultūra! Gelbėkim! Kelkitės ten, pirkite, išsaugokite.“

Įdomu, kur mūsų garsūs žmonės?

Ne, pas mus perka „pinkevičiai“ ir panašūs. Žinoma, ir ten perka panašūs, o ne „vajdos“.

Taip, bet kur tie raginantys saugoti žmonės?

Jie eina į kompromisą – „Ai, ką čia saugoti… Medinis…“

O gal krizė pristabdė visą tą žemių ir pastatų užgrobimą?

Bet nepristabdė griovimų… Kai prašėme parduoti rezidenciją bendruomenei, buvome apskaičiavę, kad mes ten galime įkelti bendruomenės patalpas, perkelti biblioteką, seniūniją, policiją, socialinę tarnybą – viskam ten užtenka patalpų. Bet ten būtų medinis pastatas. Seniūnas iškart prieš – kaip aš dabar kelsiuosi iš mūrinio į tokį pastatą. Kas per nesąmonė? O tą pastatą pardavė už keturis milijonus vienai bendrovei. Bet jie pirko ne pastatą – pirko žemę. Tiktai nesuvokė, kad statyti ten negalima. Gal manė, sudegs, supus… Žemė liks. Tačiau KVAD spėjo pakrutėti – padarė reglamentus, išmatavo, tad net supuvimo atveju jie turės atstatyti… Įstatyminis reglamentavimas – turbūt vienintelis būdas tai pristabdyti. Aišku, jie dabar nieko nenori daryti, bet restauraciją jau užsakė… Ko gero, tokių variantų nedaug yra, nes jie priversti tai daryti. Tačiau tai ne vidinio poreikio, o prievartos būdai. O turėtų būti vidinis poreikis…

Jau „Vilniui – Europos kultūros sostinei“ bendruomenė siūlė tokį projektą – „Mažoji medinė architektūra Žvėryne“. Tie, kas turi medinio paveldo meistrų – lenkai, čekai, latviai, baltarusiai, rusai – atvažiuoja padirbėti. Mes jiems prieš tai išsiunčiam objekto nuotraukas, kur jie bus ir ką reikia pagaminti – suoliukus, pavėsines, laiptus ir kitką. Tačiau mes nepatekom į šių kultūros dienų kontekstą. O dar žinant mūsų įpročius – mes per mažai paprašėm. Jei būtume paprašę dviejų milijonų, turbūt net „be konteksto“ mes juos būtume gavę. Mums taip ir pasakė: „Durniai, kas gi tiek prašo?“ Ir tas projektas „nuplaukė“.

Kiek dabar vyksta teismų procesų bandant nutraukti Žvėryno paveldo darkymą?

Penki.

Net penki procesai! Turbūt vos ne kasdieną į posėdžius reikia?

Ne, kadangi teismai klaikiai užimti, tai net nežinom, kada juos skelbs, atras skylę… Gaila, kad advokatui neturime pinigų, bandome patys gintis. Kartą paprašėm žymaus profesionalo padėti, bet jo valandos kaina – 300 litų. Prašėme pigiau. Nenusileido… Žinoma, tai juodas darbas, sklaidyti teisyną, kiekvienam surasti įstatymą ir dar būti gudresniam.

Geriausia buvo, kai nuėjome į teismą keturiese – meno istorikė, juristas, verslininkas ir režisierius. Jie sako: „Mes neturim specialistų, bet iš kur jūs viską taip išmanote?“ Atsakom: „Mus privertė.“ Ir bendruomenė taip pat atsirado – mus privertė. (šypsosi)

Grėsmės akivaizdoje susivienijote…

Niekas nevyksta iš gero gyvenimo. Net eilės iš blogumo rašomos. Iš karto atsirado daugybė bendraminčių. Bet yra ir kitas požiūris. Tarkim, mano brolis sako: „Kuo čia užsiimi – suaugęs žmogus.“

Praktiškai – reikia skleisti žinią apie paveldą. Kas dabar vyksta? Kadangi nėra pinigų, naikina Archyvų departamentą, jį kažkur prijungs… Valstybės pagrindas, ant kurio ji laikosi, yra archyvai. Ką jie daro? Sako: „Nėra pinigų.“ O kad reikia gyventi iš to… Čia net ne paveldas, čia pamatas… Kaip su jais kalbėti? Jie sako: „Čia lūšnynas…“; „šešiasdešimt tualetų kiemuose…“; „ir gerai, kad supus, nebus šiukšlių…“ Kai kam tai – šiukšlės, o kai kam – ne.

Beje, ar bendruomenė archyvą kokį veiklos kaupia?

Danutė Jakubonienė kaupia veiklos archyvą, aš – nuotraukų ir knygų, Saulius Pilinkus – daiktinį. Taip pat renku griaunamų namų medinius apvadus. Yra vilties, kad mes turėsime patalpas, esu nusipirkęs buvusią „atominę slėptuvę“ S. Moniuškos gatvėje, bet ten reikia didelių pinigų, kad ją sutvarkytume. Taip ir planuojame, kad ten bus muziejus. Tačiau reikia gyventojų sutikimo. Kai pasakai, kad ten vaikščios žmonės, tai nenori, nes bus triukšmas. Bet vis tiek kada nors susiremontuosime ten…

Kažkada, kai Mažvydo respublikinėje bibliotekoje dirbau, buvau „Berniukų žirniukų“ lėlių teatro režisierius… Su vaikų darželio vaikais patys darėme lėles. Buvo labai smagus užsiėmimas. Aišku, jie greitai pavargsta, bet pats procesas užtat koks! Pats dabar turiu keturis anūkus, tad kai bus laiko, į bendruomenę sukviesiu mažuosius vaikus – vaikų lėlių teatrą įsteigsiu. Gaila, kad to laiko taip maža…

Kalbino Antanas Šimkus

Zenekos nuotraukos