Pasaulio žmogus iš Dubingių

Prisimename plataus dvasinio, kultūrinio, socialinio akiračio žmogų, kiekviena palankia proga skatinusį ir palaikiusį dialogą tarp įvairių pažiūrų, įsitikinimų ir socialinio sluoksnio žmonių, nuosekliai puoselėjusį tautiškumą, filosofiškai mąstantį, diplomatiškai veikiantį ir evangeliškai tarnaujantį dvasininką. Jo asmenybė ir darbai yra verti garso, pagarbos ir visokeriopo tęstinumo.

Šaknys

Kunigas Jonas Giedrys SJ – dubingiškis. Gimė 1921 m. rugpjūčio 29 d. Veronikos Šikaitės ir Juozo Giedrio šeimoje. Jo tėvas buvo felčeris, Dubingiuose ir aplinkinėse parapijose pagarbiai vadintas daktaru, nes toli pranokęs felčerio žinias ir kompetencijas. „Jei kas nors susirgdavo, jam nebuvo svarbu, diena ar naktis. Keldavosi, priimdavo ligonius arba pats važiuodavo ten, kur reikėjo. Namuose buvo įsirengęs nediduką priimamąjį, kurio durys buvo nuolat atdaros. Nebuvo ligos, kurios jis neišgydytų. Jei suprasdavo, kad jam trūksta žinių, arba pats ligonį nugabendavo pas artimiausią gydytoją, arba pasirūpindavo, kad tai padarytų kas nors kitas. Aš jam irgi esu skolinga gyvybę…

Taip, mes, dubingiškiai, didžiuojamės jo sūnumi kunigu Jonu Giedriu, bet tėvas šio pasididžiavimo vertas nė kiek ne mažiau“, – apie savo dėdę pasakojo dukterėčia Kristina Giedrytė-Lyndienė. Steponas Antanavičius knygoje Molėtų krašte (Molėtų krašto muziejus, 2014) apie Juozą Giedrį pateikia tokių žinių: tarnaudamas carinėje armijoje 1901–1903 m. Smolensko karo ligoninėje išmoko felčerio amato, trejetą metų darbavosi kariuomenėje, vėliau grįžo ir felčeriavo gimtuosiuose Ciūniškiuose šalia Dubingių. Pirmojo pasaulinio karo metais, iki pat karo pabaigos, vėl dirbo karo felčeriu, tada jau Riazanėje, po karo grįžo į gimtuosius Dubingius ir iš jų jau nebepasitraukė iki pat mirties 1958 m. Jono tėvas buvęs labai visuomeniškas žmogus, bendravęs su pasienio policininkais, padėjęs organizuoti įvairius renginius, rasdavęs bendrą kalbą su įvairių pažiūrų, tautybių žmonėmis. Taigi, būsimasis kunigas vienuolis turėjo plataus akiračio, atsakingo, nenuilstamai atsidavusio kitiems tėvo pavyzdį.

Felčerio šeima – Jonas Giedrys, mama Veronika Šikaitė Giedrienė, sesuo Elena Giedrytė. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

Motina Veronika uoliai atliko savo motinos ir žmonos pareigas – pagimdė keturis vaikus, du iš jų anksti mirė nuo tuo metu neišgydomų ligų, taigi šeimoje augo Jonas ir vyresnioji jo sesuo Elena. Sūnaus ryšys su motina, pasak Kristinos Giedrytės-Lyndienės, buvęs šiltas ir stiprus. Deja, ji mirė gana anksti – Jonui sulaukus septyniolikos.

„Dėdės namai buvo svetingi, atviri. Jie mėgo kviestines vakarienes, į kurias susirinkdavo Dubingių ir jų apylinkių šviesuomenė. Kaip ir daugelyje dubingiškių šeimų tuo metu, dėdės šeimoje buvo kalbama lenkiškai, bet visi mes, be abejonės, žinojome, kad esame lietuviai. Pagarbiai bičiuliavomės su kaimynais lenkais, bet buvome tikri savo tėvynės patriotai“, – prisimena ponia Kristina. Tai, ko gero, iš dalies paaiškina Jono Giedrio užsidegimą, su kuriuo jis visą gyvenimą puoselėjo tautiškumą Urugvajaus lietuvių bendruomenėje. Beje, namai, apie kuriuos pasakojama, išlikę. Juose ir gyvena Kristinos Giedrytės-Lyndienės šeima.

Jono Giedrio tėvai buvo gilaus tikėjimo žmonės. Abu dažnai kartodavę norintys, kad jų vaikai rinktųsi pašaukimo kelią. Šis lūkestis netruko išsipildyti.

 

Permainingi keliai į pašaukimą

Pradžios mokslus Jonas Giedrys baigė Dubingių pradinėje mokykloje, šešias gimnazijos klases – Giedraičių gimnazijoje, likusias dvi – jau Kaune, 1940–1942 m. studijuodamas kunigų seminarijoje. Į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje įstojo 1938 m. rugsėjo 10 d., praėjus vos savaitei po motinos mirties. Po poros metų gyvenimo ir filosofijos studijų naujokyne užklupo negandų metas, supurtęs ir netikėta kryptimi nukreipęs Giedrio gyvenimą.

Apie šį nelengvą laikotarpį viename iš laiškų pusseserei Lionginai rašė: „Paskutinę vasarą, artinantis bolševikų frontui, mus, studentus, išsiuntė į Žemaitiją. Aš su kitu jėzuitų studentu gyvenome jo tėviškėje. Tikriausiai netoli Kretingos. Rudenį susirinkome Telšių kunigų seminarijoj – pusę Lietuvos jau buvo užėmę rusai. Visi tikėjosi, kad vokiečiai juos atstums. Bet frontas subraškėjo. Rusai vokiečius pradėjo stumti. Vienas kunigas jėzuitas, vokietis t. Karolis Fulstas visą naktį gėrė su karo komendantu, kol tas nusigėręs pasirašė ant leidimų visiems klierikams vykti į Vokietiją Eichstadt seminariją. Tada mes visi lietuviai jėzuitai, viso 6, su pora arklių vežimu ir išvykome, nes traukinių jau nebebuvo. Traukėsi vokiečių kariuomenė ir šalia jų – lietuviai. Nesimatė voros pradžios nei pabaigos – tai buvo minios žmonių. Privažiavome prie Nemuno, tiltai susprogdinti, o minios žmonių laukė eilės prie kelto. Taip keliavome porą dienų.“

Šiaip ne taip atsidūręs Miunchene, jėzuitų filosofijos ir teologijos namuose, baigė trečiuosius filosofijos studijų metus, po to ėmėsi tris metus trukusių teologijos studijų. 1948 m. (kai kurie šaltiniai nurodo 1949 m.) buvo įšventintas kunigu. „Sužinojęs, kad liet. jėzuitai rengiasi kurtis Urugvajuje, pasisiūliau ir aš ten vykti. […] Paskutinius mokslo metus (jau baigus teologiją) praleidau Ispanijoje, kur pramokau ispanų kalbos. Atvažiavęs į Urugvajų 1952 m. spalio 10 d. jau gerai galėjau susikalbėti su vietiniais.“

Kunigo įšventinimas 1949 m. Vokietijoje Büren. Jonas Giedrys antras iš kairės iš keturių atsiklaupusiųjų. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

Urugvajus, vargingas Montevideo priemiestis Cerro

Kontekstas, į kurį papuolė tėvas Jonas, buvo ne mažiau sudėtingas, nei istorinių įvykių nulemtos paskutiniųjų jo metų peripetijos. Štai kaip jį aprašo Urugvajaus lietuvių bendruomenės leistas Sekmadieninis biuletenis (kurio įkūrėjas ir ilgametis rengėjas – tas pats t. Jonas Giedrys): „Urugvajaus lietuvių kolonija buvo susiskaldžiusi […]. Lietuvių buvo apie 6 000. Didžiąją dalį sudarė komunistuojantieji – darbininkų klasė, nors tikrų komunistų buvo apie tuzinas asmenų. Jie buvo labai karingi ir aktyvūs. […] Jų vadai buvo tikri fanatikai. Antroji grupė maža, socialistinė. Jai priklausė daugiau išsilavinę lietuviai, netolerantiški. Buvo atsivežę iš Lietuvos neigiamą nusistaymą prieš tikėjimą. […] Trečia grupė – nuoširdūs tautininkai, lietuviai, nors ir mažai tikintys.

Su jais bendradarbiavo ir lietuviai katalikai, nors jie jautėsi suvaržyti nuolatinių komunistų ir kraštutinių socialistų užpuldinėjimų ir pajuokos. Tikinčiuosius laikė atsilikusiais. Bendrai, Urugvajaus gyventojai buvo labiausiai nutolę nuo tikėjimo negu kitos P. Amerikos valstybės. Todėl čia buvę keli kunigai neištvėrė, išvažiavo, o du, apsimetę kunigais, nors tokie nebuvo, visai sumaišė geros valios lietuvius katalikus. Tik drąsesnieji ir uolesnieji lankė kun. Grigaliūno kartą per mėnesį atnašaujamas šv. Mišias sekmadieniais savo parapijos bažnyčioje“ (straipsnis „Urugvajaus lietuvių bažnyčios 40-tosios metinės“).

Pats Jonas Giedrys, 1996 m. kalbinamas kun. Kazimiero Ambraso SJ, situaciją nusakė nuosaikiau, jo įžvalgos persmelktos ganytojišku rūpesčiu: „Atvažiavę į šį kraštą lietuviai nesėdėjo rankų sudėję. Daugelis jų tuojau susirado darbo anuomet labai išgarsėjusiose skerdyklose, kas ne kas pradėjo siuvėjauti, griebėsi staliaus darbų ir kitokių užsiėmimų susirado. Tačiau vargo ir skurdo matė kone kiekvienas, nes ne vienam pradžia dėl priešiškos aplinkos, kalbos nemokėjimo ir kitų nepalankių aplinkybių buvo sunki ir nedėkinga. [M]ūsų parapija įsikūrė jau nuo seniau gyvenančių iš kitų pasaulio kraštų atvykusių svetimšalių, taip pat urugvajiečių, daugiausia ispanų kilmės, neturtingame Cerro rajone. Nemaža šio rajono gyventojų ligi pat šių dienų – tikri bėdžiai. Jiems visais laikais reikėjo tiek dvasinės, tiek medžiaginės pagalbos.“

Ir dar viena citata. Ši – iš skaitytojo Kazio Viliušio laiško, spausdinto komunistų leidžiamame laikraštyje „Darbas“: „Į Urugvajų mes atvažiavome 25-eriais metais anksčiau negu lietuviški kunigai jėzuitai. Mes visą amžių sunkiai dirbom ir nieko gero neužgyvenom. O jie atvažiavę nieko nedirbo, tik ganė „dūšias“, pardavinėjo dangų, gąsdino pekla ir per keletą metų pasidarė bagoti.“ Būta ir kur kas asmeniškesnių užsipuolimų. Jų nestokojo ir tėvas Jonas Giedrys. Pasak tėvo Antano Saulaičio SJ, tuo metu misionieriavusio Brazilijoje ir dažnai atvykdavusio pagelbėti Urugvajaus lietuvių parapijai, komunistuojantys radikalai nebūtinai buvo „parsisiųsdinti iš sovietų“ – aršią ir ekspansyvią komunistinę propagandą varė skerdyklų savininkai. „Kai metai iš metų žmonėms yra kartojamas melas, anksčiau ar vėliau jie juo patiki“, – sakė tėvas Antanas.

Urugvajaus lietuviai pas prezidentą, 1988 m. Trečias iš dešinės yra kunigas Jonas Giedrys. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

O tiesa?    

Žmogus, 1952 m. laivu atplaukęs į Urugvajų ir su savimi atplukdęs Fatimos Marijos paveikslą naujai statomai lietuvių bažnyčiai, daug vėliau laiške savo pusseserei Lionginai rašys: „Žinau, kad pildau Dievo valią. Nė kiek nesigailiu dėl savo pašaukimo. Jei šiandien reikėtų rinktis, vėlei sėsčiau į tą patį suolą. Nors ne vienąsyk esu skaudžiai apkalbėtas, – visiems atleidžiu ir pridėjęs ranką prie širdies galiu atvirai ir drąsiai tarti: Viešpatie, šiandien, rytoj ir visą gyvenimą, Tau esu gyvas ir miręs.“

Atvykęs į Montevideo, tėvas Jonas rado besidarbuojančius jėzuitus Joną Bružiką ir Vladą Mikalauską. Šie, surinkę lėšų iš JAV lietuvių, jau buvo nupirkę žemės sklypą Cerro. Tėvas Jonas Bružikas tuojau vėl išvyko į Šiaurės Ameriką ir Kanadą prašyti lietuvių aukų; Jonas Giedrys paskirtas vikaru, jam atiteko visi pastoracijos rūpesčiai. Bažnyčia buvo pastatyta per trejetą metų (parapija įkurta 1955 m.), o nuo 1961 m. tėvas Jonas tapo „lietuvių klebonu“, kaip šiltai jį vadino parapijiečiai. Tiesa, 1964–1967 m. jis dirbo Brazilijoje, dažnai nuvykdamas vesti rekolekcijų į Argentiną, bet po to vėl grįžo į Montevideo ir klebonavo jame iki pat mirties 1998 m.

Dar 1952 m. buvo išrinktas „pastovus bažnytinis vyrų komitetas“. Tais pačiais metais jau minima Vasario 16-osios šventė, organizuotas protestas dėl Lietuvos okupacijos, vyksta kiti svarbūs kultūriniai-tautiniai renginiai, tautiškumo pagrindu vienijantys lietuvių bendruomenę. Juos rengia bažnyčios komitetas, parapijiečiai, Urugvajaus lietuvių kultūros draugija ir, žinoma, tėvai jėzuitai, taip pat ir tėvas Jonas Giedrys.

Citata iš Urugvajaus provincijolo Armando Raffo laiško, rašyto Jonui Giedriui mirus: „Visi jį pažinoję atsimena t. Jono nenugalimą sąmojų; kažkas pasakė, kad dabar jis pasakoja juokus Amžinajam Tėvui. Gal šis sąmojis, kai net save patį taip linksmai „tarkuodavo“, jį ir įgalino be kartėlio iškęsti daugybę kančių, leido jaustis mylimu Dievo. Niekada nelaikė savęs pranašesniu už kitus ir savo būdu stengėsi nešti taiką pasaulyje, kurio smurtą pats buvo patyręs“ (1998 m. lapkričio 3 d.).

Darbai

Per šis kelis dešimtmečius buvo nuveikta nesuskaičiuojama gausa matomų ir mažiau matomų darbų: visų pirma, stengtasi užmegzti dialogą su susipriešinusiomis lietuvių grupėmis. Apie tai gyvai pasakoja tuometinės lietuvių parapijos parapijietis Edmundas Andruškevičius, artimai pažinojęs tėvą Joną: „Kone kiekvieną žmogų jis sugebėdavo įtikinti, perteikti savo idėjas. Pradėdavo kalbėti juokaudamas, bet pokštai vėliau virsdavo rimta kalba. Buvo toks žmogus, su kuriuo susipažinęs neišvengiamai susidraugauji. […] T. Giedriui nebuvo jokių keblumų lankyti katalikus, socialistus ar komunistus. Tarkime, esi netikintis ir į tavo namus netikėtai ateina katalikų kunigas: simpatiškas, kalba lietuviškai, nori pabendrauti. Juk neišvarysi… Komunistams darė įspūdį, kad jėzuitai ir jų neaplenkia. Kai komunistus pavyko palenkti į savo pusę, jų vaikai pradėjo lankytis lietuvių parapijoje. Tais laikais nebuvo nei vaizdo grotuvų, nei naujų technologijų, bet t. Giedrys turėjo skaidrių ir jomis iliustruodavo pasakojimus apie istorinius įvykius. Mokėjo pasakoti labai linksmai. Paskui pradėjo nuomotis įvairius religinius 16 mm filmus, įgarsintus lietuviškai, tad vaikams labai patikdavo. Atveždavo ir nereliginių, komedijų. O kai lietuvių krepšinio komanda žaisdavo prieš urugvajiečius, tuomet visi jau galutinai susivienydavo“ („Jėzuitai Urugvajaus lietuvių gyvenime“, Laiškai lietuviams, 2012 ruduo–žiema).

Kunigo Jono gimtieji namai. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

Pastačius bažnyčią veiklos plečiasi ir auga: „…t. Giedrys organizavo teatro trupes, vėliau – lietuvių tautinius šokius. Susikūrė anuomet tikrai labai stiprus tautinių šokių kolektyvas „Gintaras“, vėliau – „Ąžuolynas“, kuris veikia iki šiol. Turėjome ir garsų mūsų parapijos chorą „Aidas“ (ten pat). Tapęs lietuvių parapijos klebonu, drauge su parapijiečiais įrengė vasarvietę šeimoms ir jaunimui, kelis dešimtmečius rengė ir vedė laidas lietuvių radijuje, redagavo savaitines Urugvajaus lietuvių žinias, aktyviai bendradarbiavo su Urugvajaus lietuvių kultūros draugija, rėmė ir palaikė lituanistinę mokyklą, jaunimo būrelius, rūpinosi parapijos šalpa ir valgykla vargstantiesiems, lankė šeimas ir ligonius, po repeticijų ar lietuvių kalbos pamokėlių netgi surinkdavo vaikučius ir parveždavo juos namo…

Parapijoje vyko sergančiųjų priklausomybėmis sielovada, veikė teisinė pagalba parapijiečiams, turintiems pačių įvairiausių juridinių klausimų – keliskart per savaitę joje apsilankydavo jėzuitų įsteigto Urugvajaus Katalikų universiteto studentai psichologai ir teisininkai. Pats tėvas Jonas Giedrys ne kartą buvo Urugvajaus lietuvių atstovas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimuose. „Čia tik lietuviškos veiklos pusė. Atsiminkite, kad mūsų parapija visąlaik buvo dvilypė. Arba dvi parapijos po vienu stogu – viena lietuviška, antra vietinė. Jam teko rūpintis abiejų reikalais. Niekaip nesisekė (ir dabar nesiseka) tas dvi parapijas sujungti, padaryti vieną tikinčiųjų bendruomenę. Visa tai reikalavo dvigubai jėgų ir energijos“, – minint pirmąsias mirties metines rašyta Sekmadieniniame biuletenyje (1999 m. spalio 31 d.).

Lietuvoje Jonas Giedrys lankėsi vos du kartus – 1988 ir 1997 m. 1996 m. Urugvajuje Lietuvos prezidentas jam įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną.

Šiame straipsnyje suminėti tėvo Jono darbai – tik menkas jo veiklos atspindys. Paraštėse laukia daugybė įsimintinų, įkvepiančių ir įstabių jo kasdienio – tačiau nekasdieniško – gyvenimo tarnystėje Dievui ir žmonėms istorijų.

Išėjo

Tėvas Jonas Giedrys gyvenimo saulėlydyje norėjo ir ruošėsi grįžti tėvynėn. Nebesuspėjo. Mirė 1998 m. spalio 31 d. netikėtai, bemiegant. Visų Šventųjų išvakarėse, parapijos steigimo metinių dieną, neseniai atšventęs jėzuitiško gyvenimo 60-metį, artėjant kunigystės 50-mečiui. Į kapines palydėti savo klebono, bendražygio, bičiulio susirinko didžiulė minia. Vėliau palaikai įmūryti Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčios sienoje.

„Paskutiniam jėzuitui t. Giedriui mirus, mūsų kolonija nebe tokia kaip anksčiau. Tiesa, veikia kultūros draugija, bet pasibaigė krepšinis, lietuviškas teatras, kuriame ir aš vaidindavau, nebeliko ansamblio „Gintaras“, kurį visur kviesdavo koncertuoti. Taip pat leisdavome laikraštėlį Žinios, kuriame kartą per savaitę būdavo pateikiamos visos lietuvių kolonijos naujienos. Dabar jo nebėra, ir lietuviškos naujienos mūsų nebepasiekia, nebent viena kita žinelė atsiranda internete („Jėzuitai Urugvajaus lietuvių gyvenime“, Laiškai lietuviams, 2012 ruduo–žiema). Lietuviai jėzuitai pradėjo savo misiją Urugvajuje 1949 m. Su tėvo Jono Giedrio mirtimi ši misija nutraukiama.

***

Šį kuklų metraštį pritinka baigti tuometinio jėzuitų generolo Peterio-Hanso Kolvenbacho SJ laiško, 1988 m. rašyto tėvui švenčiant 50-ąsias vienuolinio gyvenimo metines, žodžiais: „Viešpačiui metai nedingsta, Jam visada prieš akis ilgos nepastebimo darbo valandos, jūsų meilė mūsų broliams, jūsų aukos ir uolumas dėl sielų, ir tai suteikė prasmę jūsų pašvęstajam gyvenimui. Viešpats jums atlygins didžiausia dovana, kurią tik gali duoti, tai yra – Patį Save.“

Visų Šventųjų išvakarėse būkim įkvėpti ir pakylėti šios šviesios atminties žmogaus.