Vysk. K. Kėvalas: ar laisvoji rinka tik liberalams?

Vyskupas Kęstutis Kėvalas. Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos archyvo nuotrauka

Dabar dažnai įprasta manyti, kad krikščionys kalbėti gali tik apie moralę, o visuomeniniai ir socialiniai klausimai turi būti palikti pasauliečiams ekspertams. Tačiau ar galime visą kūrėjo mums patikėtą tikrovę valdyti, pirmiausia neatsižvelgdami į jo žodį? Daugelis net nežino, kad Bažnyčios mokymas apima pačias įvairiausias sritis, net ir ekonomiką. Balandžio 24 dieną Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko Šv. Tomo Moro klubo organizuojamo Socialinio Bažnyčios mokymo ciklo paskaita „Ar laisvoji rinka tik liberalams?“ Įžvalgomis dalijęsis vysk. dr. Kęstutis Kėvalas teigė: „Socialinis mokymas, teoretikų įvardinamas kaip Bažnyčios geriausiai paslėptas lobis, mažiausiai pažįstama sritis.“

Tad kodėl gi ekonomika yra bažnyčios reikalas? Rašydamas licenciatą apie ekonominį vystymąsi ir mąstydamas, ar Bažnyčia turi apie tai ką nors pasakyti, dr. K. Kėvalas suprato, kad laisvosios rinkos ekonomika yra katalikų projektas. Juk būtent katalikai pirmieji uždavė svarbiausius su ekonomika susijusius klausimus. Pavyzdžiui, teisingumo visuomenėje ir teisingų mainų temas plačiai išvystė šv. Tomas Akvinietis, kurio idėjos atsispindi ir vėliau plėtotoje ekonomikos teorijoje.

EPA nuotrauka

Katalikai atmetė karaliaus galią dalinti prekiavimo teisę – teises dalina tik Dievas. Kyla klausimas, kodėl Dievas mums suteikė šitokią teisę? K. Kėvalas atkreipė dėmesį į žodį komercija, kuris katalikų buvo naudojamas dar iki tol, kol atsirando šios sąvokos sąsaja su ekonomika – komercija anksčiau reiškė ir santykį tarp Dievo ir žmonių. Šventieji mainai, arba komercija, teologijoje yra žmogiškųjų gėrybių auka Dievui, kuris jas pašventina ir mums grąžina tam, kad priimtume jas tikėjimu. Žmonės sutverti dirbti ir sukurti darbo vaisių, tačiau dėl ribotų išteklių gali sukurti tik specifinių gėrybių, todėl reikalingi mainai, kuriais žmonės praturtintų vieni kitus ir kurie atspindėtų Dievo santykį su žmogumi – tikrąją komercijos reikšmę. Taip Bažnyčia, keldama teisingumo klausimus, pradėjo laisvų mainų kultūrą Europoje.

Žmoguje yra laisvės šauksmas. „Žmonijos istorija yra laisvės istorija,“ – referuodamas į A. Maceinos žodžius, teigė K. Kėvalas. Laisvų mainų atsiradimas yra žmogaus laisvėjimo dalis, todėl krikščionybė ir kalba apie ekonomiką, nes ši susijusi su žmogaus prigimtimi. Kai Jonas Paulius II bandė įvertinti tai, kas atsitiko su komunistiniu eksperimentu, nusinešusiu milijonus gyvybių, jis pabrėžė, kad klaida buvo antropologinio pobūdžio – neatsižvelgta į žmogaus prigimtį. Todėl svarbu suprasti žmogaus prigimtį ir ieškoti būdų, kaip jos atšvaitus pritaikyti įvairiose socialinėse srityse, tai – mūsų, kaip krikščionių, atsakomybė.

„Ekonomikos tikslas nėra tiktai prekių arba daiktų kūrimas, iš tikrųjų tai yra aplinkos kūrimas dvasiniam tobulėjimui,“ – aiškina K. Kėvalas. Toliau jis pastebi, kad žmonės nepratę taip apie ekonomiką mąstyti, net patys krikščionys dažnai į ekonomiką žvelgia perdėm materialistiškai. Todėl su ekonomika reiktų padaryti tai, ką Jonas Paulius II padarė su krikščionišku požiūriu į lytiškumą – normalizavo jį apmąstydamas teologiniame kontekste. Apie ekonomiką daug kam kalbėti yra nepatogu, tačiau tai yra būtina, nes tik tokiu būdu galime nustoti į rinką žiūrėti materialistiškai ir iš to kurti tam tikrą rinkos teologiją.

EPA nuotrauka

K. Kėvalas apžvelgė neigiamas prasmes, su kuriomis siejama laisvoji rinka. Kalbėti šia tema su žmonėmis sunku, kadangi gali būti palaikytas kapitalistu, kurį remia magnatai, ar balsu tų, kurie prisideda prie darbininkų išnaudojimo. Į kritiką K. Kėvalas atsakė primindamas, kad Viešpats visus myli, todėl pasidalino troškimu, kad visi tarpusavy mainytųsi. Reikia įžvelgti grožį mainų procese ir kurti jam kuo geresnes sąlygas, kadangi kuo intensyvesni mainai, tuo labiau visuomenė asmenybiškėja (tokį žodį naudoja Jonas Paulius II). Taigi Bažnyčia kalba apie laisvą rinką dėl to, kad nori kalbėti pirmiausia apie patį žmogų, jo darbą, bendrystę, žmogiškąjį kapitalą, kūrybingumą, verslumo pašaukimą ir asmenybiškumo galimybę.

Laisva rinka kaltinama vartotojiškumu, o Karlas Marksas teigė ją esant žmonių susvetimėjimo priežastimi. Tačiau rinka yra tik instrumentas, teigė K. Kėvalas, ji žmonių bendradarbiavimo būdas. Kaskart susidūrę su rinkos problemomis, mėgstame atmesti visą sistemą, tačiau laisvą rinką ginantys katalikai čia įžvelgia tik vieną problemą – nepakankamai laisvės. Laisvė šiuo atveju turėtų būti suprantama kaip turinti etinį ir moralinį pagrindą – laisvė su atsakomybe. Ekonominiai mainai yra tarsi žmonių santykių atspindys, todėl ir komercinė visuomenė yra ne tiek materialių gėrybių mainų visuomenė, kiek socialinių mainų visuomenė. Tad jei šlubuoja socialiniai mainai, šlubuos ir komerciniai.

K. Kėvalas apžvelgė ir tai, ką Evangelija sako apie turtą. „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19,24), šiuos Šventojo Rašto žodžius galima suprasti, kaip paskatinimą vengti turto. Tačiau K. Kėvalas tuojau pat priminė kitą Evangelijos dalį, kurioje peikiamas tingusis tarnas, o verslusis, gavęs penkis talentus pelnė dar penkis, giriamas. Jėzus peikia tingumą ir skatina verslumą, tačiau svarbi yra tam tikra K. Kėvalo nurodoma sąlyga: turtas negali tapti tikslu, jis visada yra tik priemonė kitiems tikslams, taip pat ir dvasiniam tobulėjimui. Pagalba kitiems žmonėms, teisingesnės visuomenės kūrimas, dotacijos universitetams, mokykloms, ligoninėms, parapijoms ir t. t. Tik tada, kai turtas tampa tikslu savaime, kupranugariui iš tiesų lengviau išlįsti per adatos ausį, negu turtuoliui žengti į Dievo karalystę.

Toliau plėtodamas istorinį kontekstą K. Kėvalas pastebėjo, kad Vakarų civilizacija turėjo galimybę nuolatos žengti į priekį būtent dėl krikščioniško tikėjimo, tad ateityje gali būti geriau ir reikia siekti geresnio Dievo karalystės atspindžio žemėje. Krikščionys rimtai žiūri į materiją – kadangi Dievas tapo kūnu, žodis tapo kūnu, taip ir žmogaus idėjos turi rasti atgarsį kūno išraiškose. Mainuose atsiskleidžia žmogaus idėjų įkūnijimas – žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi laisvę, atsakomybę, protą, visą tai jis turi įdarbinti kūryboje, iš to patirti džiaugsmą. Bendrystė yra aukščiausia vertybė ir joje žmogus dalinasi savo kūryba, o šis dalinimasis pačia giliausia prasme yra savęs dovana.

Bendrystės laikas

Kalbėdamas apie privačią nuosavybę, K. Kėvalas grįžo prie šv. Tomo Akviniečio, kuris rašė, kad žmogus geriau rūpinasi tuo, ką laiko savu, nei tuo, kas yra bendra. Kai komunistai pradėjo siūlyti spręsti neteisybės problemą naikinant privačią nuosavybę, priešnuodžiu tokioms idėjoms tapo 1891 metais paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum Novarum, kurioje teigiama, kad privati nuosavybė – neatimama teisė. Atimti privačią nuosavybę reiškia atimti žmogaus laisvę ir galimybę klestėti. Turėdami šią nuosavybę galime kurti gėrybes kitiems ir bendrąjį gėrį. Verslininko užduotis, anot K. Kėvalo, yra nelengva, tačiau labai svarbi. Jei verslininkui pavyksta sukurti ką nors, ko reikia visuomenei, jis ją praturtina, todėl net ir iš asmeninių paskatų dirbantis verslininkas dažnai prisideda prie bendrųjų gėrybių kūrimo. „Nauda ir moralė, prigimtinės teisės ir bendrasis klestėjimas eina koja kojon“, – sakė K. Kėvalas ir, atsakydamas į komunistų kapitalizmo kritiką, pridurė, kad kapitalizmas yra neutrali sistema, kurios veikimo pasekmės priklauso nuo to, ką su ja padarys žmonės. Ši sistema gali tapti ir blogiu, kuris išnaudoja žmones ir skatina susvetimėjimą, tačiau lygiai taip pat gali tapti žmonių dvasinio tobulėjimo sąlyga, todėl mūsų uždavinys ir yra kapitalistinę sistemą tobulinti taip, kad ji kuo labiau atitiktų žmogaus prigimtį ir padėtų ugdyti dorybes.

Apibendrindamas K. Kėvalas teigė: „Mums reikia naujos socialinės paradigmos, kuri keistų nusistovėjusį materialistinį požiūrį į rinką tobulesne versija, kurioje įžvelgiama taip pat ir dvasinė, kūrybinė arba žmogaus išsiskleidimo prasmė. To nori Bažnyčios socialinis mokymas, kai kalba apie rinkos ekonomiką.“ Yra trys dėmenys, lemiantys visuomenės klestėjimą: įstatymo valdžia, laisvosios ekonomikos samprata ir moralinė etinė tvarka. K. Kėvalas kvietė ieškoti, kokiu būdu šituos dėmenis įkūnyti tėvynėje, kad turėtume kuo geresnę jos versiją – „Sveiki atvykę į laisvųjų mainų nuotykį.“