Dievui ir Tėvynei

Teksto autorius psichoterapeutas Gintautas Vaitoška yra vienas iš buriamos naujos krikdeminės politinės jėgos iniciatorių

Jurgis Zauerveinas mums patarė didžiuotis ir tuo, kad esame lietuviai. Ar tai „nacionalizmas“, primenantis šūkį „Lietuva – lietuviams!“ bei panašius lozungus? Tikrai ne. Didžiuotis, kad esi lietuvis, nereiškia manyti, kad esi „didesnis“ nei rusas. Rusui dera didžiuotis tuo, kad jis yra rusas. Prancūzų „katalikiškasis egzistencialistas“ Gabrielis Marcelis rašė, jog didžiavimasis savo šeima ir tradicija maitina žmogaus dvasinės gyvybės šaknis. Tik reikia skirti pasididžiavimą nuo arogancijos, kuri laiko, kad kiti yra menkesnės vertės.

Žinoma, tautinis pasididžiavimas ne visada yra paprastas dalykas. Lengva, tarkime, buvo prof. Levui Karsavinui didžiuotis, kad jis yra rusas. Didžiuotis esant vokiečiu nacių siautėjimo laikais buvo sudėtinga. Vokietijai ir dabar sunku atgauti sveiką patriotizmo jausmą po to, kai jis buvo taip baisiai iškreiptas. Tačiau jo reikia mums visiems.

Viename iš giliausių lietuviškos politinės minties dokumentų „Į pilnutinę demokratiją“ yra toks teiginys: „Bet kuris tautinio prado niveliavimas yra pačios tautų bendruomenės susilpninimas. Tautų bendruomenė gali būti stipri tik tada, kai atskiros tautinės bendruomenės bus stiprios savąja individualybe ir iš jos kylančia kultūra. Tautinės bendruomenės stiprumas yra tautų bendruomenės stiprumo laidas.“ Pokario metais suformuluota Lietuvos vizija yra intelektualios katalikiškos minties vaisius – tokių autoritetų kaip St. Šalkauskis, A. Maceina, J. Girniaus ir kt. politinės minties apibendrinimas.

Jei galime ir turime didžiuotis savo tauta ir valstybe, tai ką turi daryti kitataučiai mūsų šalies piliečiai? Gerbti savo tautinę tapatybę ir būti Lietuvos patriotais. Tai – ne tik idealu, tačiau ir galima: prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavusius žydus arba demokratiškai nusiteikusius rusų tautos atstovus Sąjūdžio laikais. Jei svetur gyvenantiems lietuviams linkime išlaikyti lietuvybę ir įnešti gražų indėlį į juos priėmusių šalių gyvenimą, to paties turime linkėti ir ne lietuvių tautybės mūsų šalies piliečiams. Pagarba jų tautinei tapatybei kaip tik ir skatina juos būti Lietuvos patriotais.

Regis toks gali būti atsakymas į pasigirstančius priekaištus, kad naujai besikuriančiai krikščioniškos demokratijos partijai nedera teigti, kad ji siekia tautinio atgimimo. Painiavos galbūt sukelia terminai. Nacionalizmo sąvoka, reiškianti lygiavertį atskirų tautų įsitvirtinimą pasaulio istorijoje, yra suprantama akademinėje diskusijoje, tačiau klaidina visuomeninėje. Žodžio skambėjimas yra nelyginant vaizdas reklamoje: veikia pasąmonę, o sukeltą emocinį įspūdį pakeisti yra sunku. „Nacionalizmas“ skambėjo nacionalsocializmo kliedesyje; sovietinė propaganda „buržuaziniais nacionalistais“ vadino partizanus, ir net Sąjūdžio laikais anglakalbiai amerikiečiai kartais naivokai mus klausinėjo: „Tai jūs esate nacionalistai?“ Tikrai ne: kaip ir jie patys, mes buvome ir esame patriotai.

Pasididžiavimas Tėvyne skamba mūsų himne ir pirmuose Konstitucijos teiginiuose. Pastaruoju metu patriotizmas netgi atgimsta visuomenei rengiantis Lietuvą ginti nuo priešų bei gerbiant laisvės kovas. Meilė Lietuvai vienija politinius oponentus. Būtų geriausia, kad būtume viena „Lietuvos“ partija. Tačiau žmonės yra skirtingi, ir netgi Katalikų Bažnyčioje Dievo siekia kiek skirtingais – pranciškonų, dominikonų, karmelitų ir kitais keliais. Ir siekiant Tėvynės gerovės galimi skirtingi keliai. Tačiau bendras tikslas gali skatinti draugiškumą.

Vienas svarbiausių besikuriančios krikščioniškos politinės partijos ypatumas yra tas, kad ji skiria ypatingą dėmesį šeimos vertybėms, suprantant jas taip, kaip jas aiškina Bažnyčios tradicija. Pastarosios esmę yra gerai aprašęs šv. Augustinas: Dekalogo vykdymas yra laisvės pradžia.