Burgerio sindromo skiepas

„Burgeris – tai Landsbergis“, – praeitą savaitę bernardinai.lt pasirodžiusiame tekste „Burgerio sindromas“ rašė Darius Indrišionis. Anot jo, su Landsbergiu burgerį sieja tai, kad abu jie – permainų simboliai: sovietinės sistemos griūties ir kapitalistinės sistemos pradžios, žodžiu, Lietuvos vakarietiškėjimo simboliai.

Burgerio sindromu D. Indrišionis pavadino nevaldomą bodėjimąsi burgeriais. Ir ne tik jais – taip pat kola, popkornais, „Vienas namuose“ filmų serija, greitu maistu, greitais pinigais, greitais santykiais, kičinėmis nouveau riche‘ų pilaitėmis ir viskuo, kas simbolizuoja kapitalistinę transformaciją, kas ištiko to meto lietuvių inteligentiją kaip netikėtumai, o dabar retrospektyviai atrodo kaip neišvengiamybės.

Burgerio sindromo priežastis, kaip teigiama – trauminė laukinių devyniasdešimtųjų patirtis. Žmogus nekaltas, kad į burgerius (ar kolą, kebabus, „Vienas namuose“) reaguoja kaip prakeiksmo ženklą. Tiesiog jis išgyveno „kruvinai spuoguotą Lietuvos paauglystę“, laikus, pilnus įvairiausių prakeiksmų. Vargšas, jis tiesiog gimė netinkamu laiku, kad sugebėtų burgerius vertinti ne kaip negandų simbolį, bet kaip maistą „nelabai sveiką, bet skanų“.

Galbūt klystu, bet burgerius kaip maistą D. Indrišionis vertina pernelyg vienareikšmiškai. Vis dėlto rankose burgeriai varva. Juos dažnai sunku apžioti, o valgyti su peiliu ir šakute – lengvas burgerio sindromo simptomas. Jei burgerio bandelė ištepta riebiais padažais, jie kėsinasi užmušti visa kita. Skonis tuomet – cheminė skonio imitacija, „skonis“ kabutėse, panašiai kaip Andy Warholo paveikslai yra „menas“ kabutėse. Ir burgerio neįmanoma valgyti lėtai – tik dideliais kąsniais, skubant, kol jis nesubyrėjo į slidžius, drėgnus, atvėsusius gabalus. Burgeriai nesukurti valgyti, jie sukurti susikimšti.

Palyginkite burgerį su kepsniu – gerai, tebūnie su steiku. Palyginkite kotletuką tarp dviejų bandelių su raumeningo, išdidaus, laisvo jaučio antrekotu – garuojančiu, sultingu, kruvinu. Tas pats kas man žaisti krepšinį prieš Valančiūną. Ir aš kalbu apie tuos burgerius-buržujus, kurių kainos prasideda nuo kokių 6–7 eurų, į kuriuos dedamos ekologiškų ūkių daržovės ir prancūziški sūriai kilmingais pavadinimais. „Hesburger“ mėsainius Vartotojų teisių apsaugos tarnyba turėtų liepti vadinti „majonezainiais“, bet, deja, galas žmonių mulkinimui greičiausiai taip ir nebus padarytas.

Auberonas Waugh, žymus žurnalistas, aristokratiškų šaknų turėjęs seno kirpimo konservatyvus anglas dar gūdžiais 1993-iaisiais burgerius vadino „Amerikos kultūrinio kolonializmo emblema“, „egzistenciniu pasirinkimu“, „gyvenimo būdu“ ir paskelbė, kad kova prieš burgerius tėra maža dalis kultūrinio karo, kurio siekis – neleisti Britanijai tapti „kultūriškai priklausoma nuo Amerikos“. Tebūnie ta kova seniai pralaimėta, bet šia citata noriu pasakyti ką kita: skeptiškas, paniekinantis požiūris į vartotojiškumą – labai vakarietiškas reiškinys. Paradoksaliai ne mažiau vakarietiškas nei pats vartotojiškumas.

Kaži ar burgerio sindromo šaknis dygsta iš posovietinių permainų sutrikdytos ramybės ilgesio. Žmonės bodėjosi greita piguva, greitu, refleksijos stokojančiu apetitų tenkinimu, „dirbk, pirk, mirk“ greičiu prieš devyniasdešimtuosius, bodisi ir bodėsis devyniasdešimtiesiems pasibaigus. Greičiausiai bodėsis ir kai šioje žemėje neliks devyniasdešimtuosius prisimenančiųjų. Vartotojiškumas galų gale yra specifinis santykis su aplinka – jam žmonės priešinasi, nes intuityviai jaučia, kad tai juos susiaurina. O burgeris, kaip ir feisbukas, plastmasė, techno muzika ir nemaža dalis Holivudo vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau kviečia vartotojiškumui – juos sunku vartoti nevartotojiškai.

Vartotojiškas santykis su pasauliu – nuogas apetitas. Į jo tenkinimą sukoncentruotas gyvenimas nėra laimė, o laimės priešingybė. Ekstazės akimirka tenkinant apetitą, o tada – kito nepatenkinto apetito keliama kančia. Kad apetitų tenkinimas negali būti laimingo gyvenimo prasmė, buvo ir yra daugiau ar mažiau akivaizdu daugeliui pačių įvairiausių kultūrų – o gal net ir visoms, išskyrus mūsiškę.

Vartotojiškumas yra ir būdas jausti. Pergolesio „Stabat mater“ (paimkime aiškų ir žinomą pavyzdį) kviečia jausti tam tikru būdu. „Burger King“ super ilgo sumuštinio reklamą, kurią įžūliai, atkakliai man rodo feisbukas irgi kviečia jausti tam tikru būdu. Yra skirtumas, kad ir ką sakytumėte.

„Kiek mačiau vyresniosios kartos susidūrimą su burgeriais, tiek matydavau pasipiktinimą“, – nusivylimą reiškia D. Indrišionis. Na, aš bent vieną kartą esu matęs šešiasdešimtmetį pradžioje klausiant „kaip šitą valgyt?“, o tada plačiai išsižiojant ir entuziastingai sudorojant riebų kapitalizmo simbolį. Bet taip, gali būti, kad vyresnės kartos žmones į burgerius dažnai reaguoja pasipriešindami – ir ko čia stebėtis?

Įsivaizduokite, kad ką nors, ką žinote nepratus prie greito maisto, vedatės pavalgyti į miestą. Kepsniukų? Blynelių? Po žylančiais antakiais viltingai spindi akys. Ne, einame burgerių. „Tai yra mėsainių“, – paaiškinate, idant kompanionui neliktų jokių abejonių, jog laikote jį sukriošusiu idiotu. Maitinimo įstaigoje kompanionas apsidairo: ryja ryjikai, čiaumoja čiaumotojai, riebalai teka ant barzdų ir stalų. „Gal aš arbatos ar kokį pyragą“, – sako kompanionas. Vargšas nesusipratėlis. Jis gimė ne laiku, jį persekioja sovietinės ir posovietinės traumos. Kaip jam padėti? Kaip jį išlaisvinti nuo užpelkėjimo ir siauro požiūrio? Kaip padėti išgyti? „Gal burgerį, – nedrąsiai siūlote. – Jie čia skanūs.“

Gali būti, kad sulauksite neadekvačios reakcijos. Bet ir pati situacija neadekvati. Kam vestis burgerių valgyti žmogų, kuris karštą mėsą valgo tik su peiliu ir šakute? Naivoka tikėtis, kad jis jausis komfortiškai ir maloniai. O burgerių, tiesą sakant, nevalgo ne tik aštuoniasdešimtmečiai – asmeniškai pažįstu ne vieną savo bendraamžį, kurio neįsivaizduoju maumojant trijų jautienos paplotėlių įrėmintų brioche. Ir pažįstu bent vieną bendraamžį, vilnietį, niekada gyvenime nevalgiusį burgerio.

Abejoju, ar prie keistos vėlyvojo sovietmečio ramybės prisirišęs žmogus spjautų į burgerius. Žuvies piršteliai ir sultys iš pakelių tiek sovietiniams, tiek posovietiniams žmonėms buvo egzotika ir prabanga. Ir tai ne tik iš pasakojimų sudėtas jauno žmogaus įspūdis – pažiūrėkite 1990 m. Kanados televizijos reportažą apie pirmąją Maskvoje atidarytą „McDonalds“ maitinimo įstaigą. Jau tada, šio kapitalizmo simbolio pasirodymo dieną, Maskvoje atsirado dėdulė, besiskundžiantis, kad jam nepatinka maistas – jis „nerusiškas“. Šiuo požiūriu dėdulė niekuo nesiskiria nuo italų, kuriems „McDonnalds“ – nepakankamai itališka (beje, 1986 m., kai Romoje atsidarė pirmasis „McDonald‘s“, vienas italas apskundė restoraną teisėsaugai, nes šis „sugadino orą nepakeliamu gruzdinto maisto kvapu“). Šis dėdulė mažai kuo skiriasi ir nuo karą burgeriams skelbiančių senamadiškų anglų. Tą dieną, kai sovietijoje pasirodė vartotojiškumas, atkeliavo ir jo brolis – pasipiktinimas vartotojiškumu.

Burgerių galima nemėgti – lygiai kaip ir Billie Eilish, vienkartinių kavos puodelių ir spalio gale parduotuvėse pasirodančių kalėdinių dekoracijų. Tai nereiškia, kad esi traumuotas posovietinės transformacijos ar užsidaręs nuo pasaulio. Galbūt tai, atvirkščiai, reiškia, kad gebi matyti, ko dalykai verti.

Šį tekstą norėčiau pabaigti kiek ironiškai – manding, taip šiais laikais daro populiarūs viešieji intelektualai. Pabaigti jį rašyti ir redaguoti nuėjau į burgerinę. Tyčia. Atsisėdau prie stalo, papuošto į tuščią „Schweppes“ skardinę pamerktomis plastmasinėmis rūtomis. Paprašiau burgerio – du kotletukai, majonezas, bandelė. Sulaukęs padalinau pusiau, valgiau su peiliu bei šakute, kaip burgerio sindromo prispaustas ligonis, ir mintijau apie savo dramatišką likimą.

Kada nors su bičiuliu ar pora nueisime į barą išgerti bokalo giros. Išgėręs bokalą giros pasijusiu alkanas, o meniu – kepta duona, gruzdintos morkos ir burgeris. Burgeris. Riebus, karštas kotletukas minkštoje bandelėje. Ir pasirinkimas bus tik vienas. O mano draugai primins – oi, primins – man šitą tekstą.