Harario maklės

Iš kitos pusės, Hararis – tiek jo knygos, tiek straipsniai – vis dar skaitomas ir apie jį vis dar kalbama bei rašoma. Štai „Bernardinai.lt“ portale neseniai pasirodė Holgerio Lahayne tekstas apie transhumanizmą, kuriame Harariui irgi skiriama nemažai dėmesio.

Kodėl „maklės“ ir ką išvis tai reiškia? Na, įsivaizduokite, kad pasamdėte meistrioką sutvarkyti jūsų butą. Jis keletą dienų krapštėsi ir pakvietė jus pažiūrėti rezultato. Ir štai jūs atvažiuojate, užeinate į vidų ir matote: plytelės vonioje priklijuotos kreivai, blogai pakabintos durys neužsidaro, sienos nudažytos pigiais, prisilietus tepančiais dažais, kurių, be to, privarvėjo ant naujo, bet tąsant baldus jau subraižyto parketo. „Na ir primakliavojot“, – sakote meistrui.

Harario minčių apartamentai tikrai turi bėdų su vėdinimu – kartais būna tvankoki. Bet labiausiai į akis krenta, kad jie sumūryti iš tarpusavyje niekaip nederančių blokų – Hararis pats sau prieštarauja, ir tai ne tik pora lašų glaisto užtaisomi įtrūkimai kur nors paraštėse (jų irgi pasitaiko), bet stambūs plyšiai jo piešiamo pasaulio pamatuose.

Knygoje „Sapiens“ Hararis pasakoja žmonių rūšies istoriją. Tai giliai dramatiškas pasakojimas – kadaise buvę nereikšmingi savanos gyventojai, žmonės įvaldė kalbą, ugnį ir raštą, išmoko auginti kviečius ir kiaules, sukūrė imperijas ir religijas. Pakeliui jie išnaikino ar pavergė daugybę kitų rūšių, tūkstantmečius kariavo ir žudė vieni kitus. Tačiau mokslas ir technologijos padėjo mums įgyti vis didesnę galią. Skurdas ir badas šiandien – tik techninės problemos, o galbūt greitai bus pasiekta galutinė pergalė, kai su technologijų pagalba padarysime tai, apie ką kadaise svajojo į kelionę besileidžiantis Gilgamešas – įveiksime senatvę ir mirtį. Kitos knygos daugiau ar mažiau yra bandymas rašyti tęsinį šiai istorijai.

Kokia yra sapiens galios paslaptis? Jie surado būdą bendradarbiauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis, steigdami „prasmės sistemas“. Kas tai? Na, pavyzdžiui, euras, „Peugeot“ kompanija ir Alachas yra žmonių kolektyvinės vaizduotės produktai. Sukuriame mitus, kuriais tikime, ir tai padeda mums siekti bendrų tikslų. Prasmės sistemos sukūria elgesio standartus, kurie mus veikia, nors ir nėra biologiškai įgimti. Prieš tūkstantmetį Europoje gero ir blogo elgesio standartus nustatydavo tikėjimas Dievu. Šiandien tai daro tikėjimas žmogaus teisėmis. Apskritai prasmės sistemoms Hararis, atrodo, priskiria animizmą, krikščionybę, islamą, Aristotelio filosofiją, liberalizmą, komunizmą, net ir tikėjimą kapitalizmu ar mokslo pažanga – visus šiuos dalykus galima vadinti religijomis, nes jie kalba apie nuo žmogaus nepriklausančią tvarką, suteikiančią prasmę šios beplaukės beždžionės gyvenimui (mokslininkas, pavyzdžiui, tiki, kad darydamas tyrimus didina žmonijai prieinamų žinių kiekį ir todėl jo gyvenimas prasmingas).

Tačiau moksliškai įrodyti, kurią nors prasmės sistemą esant vienintele tikra – neįmanoma. Tiesą sakant, visos jos tėra išmoningos vaizduotės kūriniai. Tad civilizaciją žmonės sukūrė tikėdami iliuzijomis. Žmonės gyvena „dvilypėje tikrovėje“, kur šalia „upių, medžių ir liūtų“ egzistuoja „dievų, nacijų ir korporacijų tikrovė“. Apsišvietę žmonės, žinoma, supranta, kad visi mitiniai pasakojimai nuo Korano iki Karlo Marxo „Kapitalo“ – tik dėl keisto atsitiktinumo civilizaciją ramstantys svaičiojimai. Tačiau Hararį tokios mintys pastato į šiek tiek dviprasmišką padėtį.

Žmogus, suvokęs, kad visos prasmės sistemos tėra tik iliuzijos, turėtų suprasti, kad gyvenimas neturi prasmės, kad tai tik chaotiškas, betikslis dalelių žaismas, kad jo jausmai, prisiminimai ir svajonės iš tiesų – viso labo tik nervinių sinapsių signalai. „Laikantis grynai mokslinio požiūrio, – rašo Hararis. – Žmogaus gyvenimas yra visiškai beprasmis.“ Kas supranta gyvenimo beprasmiškumą, tampa ciniku. Tačiau ciniko stiprybė – aiškus gyvenimo beprasmybės supratimas – atrodo yra ir jo silpnybė. Visuomeninis gyvenimas laikosi tikėjimu: „Šiuolaikinė ekonominė sistema neišgyventų nė dienos, jeigu dauguma investuotojų ir bankininkų netikėtų kapitalizmu“, tai yra jei netikėtų, kad svarbu siekti kuo didesnio pelno. Bet juk „tikram cinikui visa tai atrodytų beprasmiška“. Atrodo, ciniko žvilgsnis, vienintelis religijos (ar ideologijos) neužtemdytas žvilgsnis į žmogišką būtį, yra pavojingas visuomeniniam gyvenimui – kasantis po visuomenę palaikančiais tikėjimais, jos pamatai pradeda trupėti. Hararis primena seną pletką apie Volterą, sakiusį, jog Dievo nėra, bet prašiusį to nesakyti jo tarnui, kad šiam nekiltų mintis pasikėsinti į šeimininką. Lygiai taip pat, teigia Hararis, ir su žmogaus teisėmis – „Homo sapiens neturi jokių prigimtinių teisių, kaip neturi jų vorai, hienos ir šimpanzės. Tačiau nesakykime to savo tarnams, nes naktį jie mus nužudys.“

Bet nors ir išsako tikro ciniko netikėjimą visomis „prasmės sistemomis“, Hararis vis dėlto nėra cinizmo pranašas – juk „cinikai nekuria imperijų“. Tiesą sakant, būtent išsakydamas vertinimus, kalbėdamas apie tai, kas gerai ar blogai, Hararis pradeda šiurkščiai sau prieštarauti. Jis pats vertina dalykus gėrio ir blogio požiūriu – smerkia diskriminaciją, rūpestingai parodo seksizmo neteisingumą, baisisi karais ir totalitarinėmis diktatūromis. Nė nekalbant apie gailestį, su kuriuo jis pasakoja apie žmonijos išnaikintas gyvūnų rūšis: „Jei tik žinotume, kiek rūšių esame pasiuntę myriop, galbūt jaustume daugiau paskatų apsaugoti tas, kurios dar gyvuoja.“ Knygos „21 pamoka XXI amžiui“ tryliktame skyriuje Hararis įrodinėja, kad moralės (taip, universalaus gėrio ir blogio standarto) esmė – siekti sumažinti kančią. Toliau, keturioliktame skyriuje, jis kaip moralės be dievybių galimybę pristato sekuliarizmo tikėjimą, kuriame svarbią vietą užima žmogaus teisės. Bet, kaip jau minėta, tikėjimo žmogaus teisėmis pagrįstumą Hararis neigia – tad imasi keisto kazuistiško išsukinėjimo: anot jo, nors „žmonės neturi jokių prigimtinių teisių į gyvybę ar laisvę“, šis tikėjimas pasirodė esąs naudingas – jis „pažabojo autoritarinius režimus, apsaugojo mažumas nuo skriaudų ir milijardus apgynė nuo liūdniausių skurdo ir smurto pasekmių“.

Taigi, žmogaus teisių apgaulė ar saviapgaulė atnešė žmonėms gėrį. Bet kas yra gėrio matas, kuriuo matuojamas sekuliarizmo ar kitų religijų atneštas gėris bei blogis? Hararis verčia skaitytoją raukyti antakius – knygoje Sapiens jis rašo: „Neturime objektyvios skalės, kuri mums leistų išmatuoti ar įvertinti, kas žmonėms yra gerai. Skirtingos kultūros skirtingai apibrėžė gėrį, ir mes nesame radę jokio objektyvaus kriterijaus, pagal kurį įvertintume tas skirtingas sampratas.“ Kaip galima sakyti, kad žmogaus teisių išsigalvojimas atnešė žmonėms šį tą gero, jei pats „gerumas“ ar „blogumas“  irgi yra daugiausiai keista, įdomi fantazija? Atrodo, Hararis, taip kantriai mušęs skaitytojui iš galvos tikėjimą humanizmu, pats nesugeba jo išmušti sau išgalvos – jo universalūs gėrio ir blogio matai lyg identiški dvyniai panašūs į tuos, kuriuos jis priskiria humanizmo religijai.

Tai pagrindinis Harario knygose atsiveriantis mąstymo plyšys. Prie to reikia pridurti dar du dalykus: pirma, prasmė arba tikslai, nurodantys, kaip mums elgtis, visada susiję su prasmės struktūromis. Kadangi Hararis nemažai kalba apie tai, ką žmonijai reikėtų daryti, jis neišvengiamai priverstas remtis ar konstruoti tam tikrą prasmės struktūrą – o kadangi visos prasmės struktūros iš esmės tas pats kaip religijos, Hararis pasirodo kaip savotiškas sekuliarių žmonių pranašas. Tai iš tikrųjų geriausiai apibūdina jo prieštaravimus: Hararis yra pranašas, raginantis netikėti pranašais, tarsi tikintysis, kuris kartais apsimeta ciniku – o gal cinikas, kaži kodėl apsimetantis tikinčiuoju.

Antra, jei jau kalbame apie tikslus, kurių turėtume siekti, panašu, jog tikslas, kuris atrodo siektinas Harariui – nei daug, nei mažai – laimė visiems žmonėms. Laimė, aišku, neturi būti temdoma skurdo ar mirties baimės – techninės pažangos dėka, anot Harario, dabar tai tampa išsprendžiamomis techninėmis problemomis. Bet ką darysime jas išsprendę? Ką apskritai turėtų daryti žmogus, kad nuolat būtų laimingas?

Hararis pasiūlo tris laimės hipotezes, tris galimus paaiškinimus, kas yra laimė. Pirmoji – laimė lygu malonumas minus skausmas. Kad būtume laimingi, reikia kuo daugiau malonių ir kuo mažiau nemalonių pojūčių. Koks paprasčiausias būdas tai pasiekti? Na, daugiau ar mažiau – į vandentiekį paleisti apskaičiuotas dozes raminamųjų arba dar geriau – sukurti aparatus, kurie nuolat stimuliuotų smegenų malonumo centrus ir mums nieko nebereiktų daryti. Tačiau tokia svajonė Harariui – kaip turbūt ir kiekvienam sveikam žmogui – atrodo veikiau panaši į pragarą nei į rojų. Ji primena Huxley išgalvotą „Puikų naująjį pasaulį“, kuriame inkubatoriuose pagaminti žmonės gyvena be jokios prasmės išskyrus judėjimą nuo vieno pusiau anonimiško seksualinio nuotykio prie kito ir visas problemas sprendžia vartodami narkotikus. „Huxley ateities vizija baugesnė net už George‘o Orwello 1984“, – rašo Hararis.

Tad hipotezė, kad „žmonėms laimę teikia vienintelis dalykas – malonūs pojūčiai kūne“, – atmestina. Juk žmonės jaučiasi laimingi, pavyzdžiui, augindami vaikus, nors tai reikalauja pastangų ir kantrybės. Antroji hipotezė: „laimė – tai būsena, kai žmogus suvokia, kad jo gyvenimas prasmingas ir vertas gyventi. (…) Prasmingas gyvenimas gali teikti didžiulį pasitenkinimą net tuomet, kai apstu sunkumų, o beprasmis gyvenimas yra baisus išbandymas, kad ir koks jis būtų patogus.“ Šią hipotezę, kaip teigia Hararis, patvirtina daugelis laimės pojūčio tyrimų.

Tačiau čia irgi kyla problema – juk prasmė randama tik prasmės sistemose. Prasmei reikalingas tikėjimas. O visi tikėjimai, visos prasmės sistemos – kaip ne kartą savo knygose pastebėjo Hararis – yra iliuzijos. „Negi laimė yra saviapgaulės rezultatas?“ – liūdnai retoriškai klausia jis. Tokia išvada rimtai sukompromituotų nemažą dalį progresyvaus Harario naratyvo – reikėtų sakyti, kad žmonės per daugelį tūkstantmečių lėtai pakilo iš vargo, su mokslo ir technologijų pagalba suvaldė ligas ir badą, priartėjo prie skurdo ir mirties įveikimo ribos, bet nuplėšę uždangą nuo visatos paslapčių, gavo tik sekinančią, laimę atimančią beprasmybės bedugnę. „Didžiausia istorijos apgaule“ tuomet reikėtų vadinti būtent sekuliaraus humanizmo ir gamtos mokslų įsivyravimą.

Hararis iškelia ir trečią hipotezę apie laimę – ją galėtų teikti budistinė meditacija, kuri pamoko, kad laimingi tapti galime „ne patirdami vienokį ar kitokį trumpalaikį malonumą, o suvokę nepastovią visų pojūčių prigimtį ir liovęsi jų geisti“. Žmonės išmoksta nebekreipti dėmesio į savo troškimus ir tuomet „patiriama tokia intensyvi ramybė, kad ją vargiai pajėgs įsivaizduoti tie, kurie savo gyvenimą leidžia pašėlusiai vaikydamiesi malonių pojūčių“. Vis dėlto mums šis sprendimas sunkiai pritaikomas ir ne tik dėl to, kad, kaip teigia Hararis, budistinis pasaulėvaizdis visiškai svetimas „šiuolaikinei liberaliai kultūrai“. Meditacija negali būti laimės šaltinis visiems, nes, net jei ir apskritai būtų siektinas dalykas, ji reikalauja savęs lavinimo, kuriam absoliuti dauguma žmonių nėra pajėgi. Galų gale, raginimas medituoti niekaip negali išspręsti prasmės problemos – jis negali pasakyti, ką mums veikti visą nuo meditacijos likusį laiką. Nieko keisto, kad kalbėdamas apie meditacijos naudą Hararis nė nebando samprotauti, kokius techninius ar visuomeninius sprendimus būtų galima priimti, kad ji taptų visuotiniu laimės receptu.

Kartais piktinantis ar baisintis Harario knygomis, šis autorius vadinamas nietzschiškos antžmogio religijos skelbėju. Bet tuomet Hararis šiek tiek pervertinamas. Veikiau jis – pranašas paskutinių žmonių, kuriuos Zaratustra miniai pristatė kaip pasigailėtiną kontrastą antžmogiui, ir į kuriuos minia reaguoja su susižavėjimu. Anot Nietszche‘s, tai žmonės, kurie „į mažą viską verčia“, už viską labiau siekia patogumo ir geros sveikatos, tariasi gerai išmaną istoriją ir mėgsta pasijuokti iš senovės žmonių, nes „pasaulis juk iškvaišęs buvo“, pasimėgauja dienos ir nakties smagumėliais bei šmaikščiai mirkčiodami akimis sakosi išradę laimę.

Sakoma, kad Harario stiprybė – daugybę smulkių mokslo faktų sujungti į vientisą grandiozinį pasakojimą. Lietuvoje jis tapo progresyvių žmonių viešuoju intelektualu, kurio pavarde feisbuke pamojuoja ir kai kurie sėkmingai rinkimuose pasirodžiusių partijų lyderiai bei ministrai. Kartą savo ausimis girdėjau vieną kultūros žinovą sakant, kad su Harariu postmodernizmui atėjo galas, nes šis sugrąžino tikėjimą didžiaisiais naratyvais. Ka gi, jei tikrai atėjo tokių didžiųjų naratyvų amžius – tai, o vargeli. O, vargeli, vargeli.