Geto kankinys S. Bakas: kai išlindome iš slėptuvės subombarduotame Vilniuje, turėjau ką papasakoti

Nuo birželio 18 dienos Samuelio Bako muziejus atidaro reikšmingiausią metų parodą „Samuelis Bakas. Paryžius ir Roma, 1956–1965“ / Eglė Ridikaitė „Atidengimai“.

Parodoje pristatomas Lietuvos meno mėgėjams mažiau žinomas S. Bako kūrybos tarpsnis – jaunystės metai Paryžiuje ir Romoje. Juos dailininkas apibūdina kaip tobulo potėpio ir savo stiliaus paieškų laiką.

Vestone, šalia Bostono, kuriantis dailininkas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui dovanojo didelį kraitį savo darbų, trečdalis jų sukurti Paryžiuje ir Romoje. Simboliška, kad didžiulė siunta – 159 kūriniai – Lietuvą pasiekė pirmą 2024-ųjų dieną, tarsi naujametinė S. Bako dovana. Jai atgabenti lėšų skyrė Vyriausybės kanceliarija.

Tai, kas pamiršta

Mokydamasis ir kurdamas didžiosiose Europos sostinėse menininkas nepamiršo ir Vilniaus: gimtajame mieste išgyventa trauminė patirtis – per stebuklą pavyko išvengti sunaikinimo – tapo viena esminių temų to laiko kūryboje.

Vilniaus temą papildo ir Lietuvos nacionalinės premijos laureatės E. Ridikaitės du didelio formato kūriniai – Vilniaus Didžiosios sinagogos ir mikvos (pirties) grindų atodangos.

„Būtent menine kūryba „atidengiame“ ribas tarp praeities ir dabarties. Visa yra tikra, ką perkelia mūsų kūrybinė jėga, sąmonė“, – teigia vyriausioji Samuelio Bako muziejaus kuratorė Ieva Šadzevičienė.

Taip pat skaitykite:

Kelionė į Žemės šerdį: nežmogiškojo laiko ir erdvės patyrimas L. Kulbytės parodoje

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Drobes dailininkė sukūrė laikinoje savo studijoje, įrengtoje vaikų darželyje, sovietmečiu iškilusiame virš Didžiosios sinagogos griuvėsių. Šalia pastato tebetęsiami archeologiniai kasinėjimai.

Kokios buvo Didžiosios sinagogos grindys? Kaip mirgėjo mikvos plytelės, užlietos švariu apsiprausimo vandeniu? E. Ridikaitė savo drobėse milimetras po milimetro atkartoja archeologų atkastas ir vėl paslėptas grindis, tarsi nuvalydama šimtmečių dulkes, į paviršių iškeldama, kas pamiršta.

Laisvės pojūtis Paryžiuje

Į Paryžių, ano meto menininkų sostinę, 23-ejų Samuelis išvyko 1956 metais. „Buvau laisvas, baigęs perdėm ilgą tarnybą kariuomenėje, metus turiningai praleidęs Becalelio dailės mokykloje. Tačiau troškau daug derlingesnės aplinkos. Paryžius man suteikė meninės laisvės pojūtį. Picasso, Miro, Maxsas Ernstas, Poliakovas, de Stalis, Dubuffe ir daugybė kitų paskatino atsigręžti į save. Koks iššūkis! Kaip galėčiau jiems atsakyti įvaldyta meno kalba? Kokia buvo mano kalba? Ieškant jos, į paviršių iškilo įvairūs vaizduotės sluoksniai“, – teigia parodos autorius.

Paryžiuje jis pasinėrė į studijas Dailės mokykloje (École des Beaux-Arts). Savo antra aukštąja S. Bakas vadina nesuskaičiuojamus Paryžiaus muziejus (pirmiausia Luvrą) ir galerijas, kur sėmėsi įkvėpimo, sekė naujausias tendencijas, augo kaip asmenybė ir menininkas.

Nemieganti bendruomenė

Studijų metais dailininkas sutiko ir būsimą žmoną, žydų kilmės italę Annalisą Cantoni. 1959 metais jiedu įsikūrė Italijoje, Monterosi kaime netoli Romos, vėliau sostinėje. S. Bako kūriniais susidomėjo postmodernistinį meną pristatanti garsi Roberto Schneiderio galerija.

„Gyvendamas gana patogiai, tarp Romos centro ir senovinės sodybos, netrukus užmezgiau šiltus ryšius ir tapau niekada nemiegančios užsieniečių ir vietinių gyventojų bendruomenės dalimi. Gyvenimas Romoje man suteikė daug naudos ir pasitenkinimo. Nuo tos dienos, kai su mama išlindome iš slėptuvės į dūmuose skendintį ir smarkiai subombarduotą Vilnių, kurį paliko besitraukiantys naciai, praėjo 20 metų. Turėjau ką papasakoti. Tam reikėjo kalbos, kuri leistų kalbėti man pažįstamu būdu. Norėjau būti suprastas, patraukti žiūrovus ir jų neišgąsdinti. Turėjau kalbėti metaforiškai, netiesiogiai, įtaigiai. Turėjau susikurti tikrovės, kuri nebuvo tikra, iliuzijas“, – teigia S. Bakas.

Geto vunderkindas

Pirmąją piešinių parodą Samuelis atidarė Vilniaus gete būdamas vos devynerių. Talentingą berniuką į parodą pakvietė garsūs rašytojai Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis. Piešimui trūko popieriaus, todėl Samuelis kartu su kvietimu gavo ir Vilniaus žydų bendruomenės metraštį – Pinką, kelių šimtų puslapių labdaros organizacijos knygą su aukotojų sąrašais ir veiklos taisyklėmis.

Slepiantis nuo sunaikinimo jaunajam dailininkui su mama teko ištisus mėnesius glaustis Benediktinių vienuolyno archyve. Kai iki geto išvadavimo buvo likusios suskaitytos dienos, Samuelio tėvą naciai sušaudė Paneriuose.

Po karo Samuelis su mama trumpai gyveno Lodzėje, vėliau – perkeltųjų stovykloje netoli Miuncheno. 1948 metais įkūrus Izraelio valstybę, S. Bakas iškeliavo į Jeruzalę, mokėsi Bezalelio meno ir dizaino akademijoje. Atlikęs karinę tarnybą, 1956-aisiais persikėlė į Paryžių, baigė Dailės mokyklą, 1959 metais apsigyveno Romoje.

Per trisdešimt metų dailininkas išmaišė visą Europą, dažnai keitė gyvenamąją vietą, kol 1993-iaisiais apsistojo Bostono priemiestyje Vestone. Čia gyvena ir kuria iki šiol.

Susiję:

Ignas Jačauskas

2 min

90-metį švenčiantis S. Bakas sako jaučiantis Vilniaus jaunimo domėjimąsi Holokaustu

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

Ugnė Gavelytė

20 min

Samuelis Bakas. Atkurti prarastą rojų dailininko drobėje 

Bernardinai.lt

5 min

Vilnių sujaudinusios parodos autorius S. Bakas: žiaurūs laikai buvo mane pavertę klajojančiu žydu

Arūnas Baltėnas

3 min

„Dailininko studijoje“: Eglė Ridikaitė