2021 12 02

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Gyvenimas be išmaniojo telefono – geresnis

Augminas Petronis.
Augminas Petronis. Gedimino Šulco nuotrauka

Nuo birželio pradžios, taigi jau penkis mėnesius, gyvenu be išmaniojo telefono. Apsieinu su kameros neturinčiu mygtukiniu aparatu. Taip, ekranas spalvotas. Ne, prie interneto nesijungia. Be galimybių skambinti ir rašyti SMS žinutes, telefone yra skaičiuotuvas, kalendorius ir žibintuvėlis. Dar yra legendinis žaidimas „Snake“ – po ekraną vaikštanti, obuolius ryjanti gyvatėlė. Žaidimas – nuobodokas, ir tai – didžiausias jo privalumas. Nekyla jokių pagundų ilgai prie jo sėdėti.

Pirmąjį išmanųjį telefoną gavau penkiolikos ar šešiolikos. Turiu maždaug dešimties metų vartotojo stažą. Nemanau, jog kada nors turėjau tokią priklausomybės problemą, kad reikėtų kreiptis pagalbos į specialistą. Tiesa, yra pasitaikę, kad važiuodamas troleibusu būdavau taip įsitraukęs į žaidimą, jog net praleisdavau savo stotelę. Kas pakankamai, bet ne per daug jauni atsiminti „2048“, mane supras.

Mano ir išmaniojo telefono santykiai buvo sudėtingi. Kartu praleisdavome daug laiko. Būdavo lyg ir smagu, bet vėliau man tai ėmė nepatikti. Mano savikontrolės negeba mane erzino. Blogiausia, ką atsimenu – keistas smegenų perkaitimo pojūtis po ilgų slydimo per paveiksliukus sesijų. Taip pat – kaltės jausmas. Ketinau mokytis, o dvi valandas ištaškiau visiškai tuščiai. Pasiilgdavau paprasčiausio nuobodulio – kaip važiuojant troleibusu tiesiog žiūrėti pro langą.

Visaip bandžiau taisyti savo telefono naudojimo įpročius. Ištryniau feisbuko programėlę. Porą dienų padėjo, kol atradau, kad prie feisbuko galiu prisijungti per naršyklę. Tada atsijungiau nuo savo paskyros ir ištryniau prisijungimo duomenis iš telefono atminties, kad kiekvienas apsilankymas feisbuke reikalautų bent šiokių tokių pastangų.

Bet tokie smulkūs barjerai problemos neišspręsdavo. Turėjau hidrišką gebėjimą rasti naujų laiko švaistymo prie ekrano būdų. Pavyzdžiui, panaudojau iPhoneo ekrano laiko funkciją – nustačiau valandas, kuomet daugelis programėlių neveikia. Kurį laiką džiaugiausi, kad radau būdą suvaldyti telefono naudojimą po šešių vakaro, kol išjungti šią funkciją tapo įpročiu, kaskart tomis valandomis paėmus jį į rankas.

Kad netrukdytų nuolatiniai pypsėjimai, išjungiau elektroninio „notification“ tipo pranešimus. Rezultatas? Laikui bėgant susiformavo kompulsyvus įprotis nuolat tikrinti mesendžerį ir elektroninį paštą. Būni namie, lyg ir ką nors veiki ir tiesiog negali kas penkias ar dešimt minučių nepažiūrėti, ar kas nors neparašė. Komiškiausia dalis – absurdiškas „aš niekam nerūpiu“ jausmas, kartais apimdavęs, kai dešimtkart iš eilės nerasdavau naujų žinučių.

Susikurdavau vis naujų džiūvimo prie ekrano įpročių: tikrindavau naujienų portalus, nieko įdomaus juose nerasdavau, bet vis tiek vaikščiodavau pirmyn ir atgal, skaitydamas vis tas pačias antraštes. Jutubas – stačiai juodoji skylė. Keturi vaizdo įrašai po penkiolika minučių – valanda įrašų žiūrėjimo. Valanda! Valanda per dieną – 365 valandos per metus. Penkiolika su trupučiu parų! Gerai, jei žiūrite ką nors, kas nors šiek tiek egzistenciškai praturtina. Aš žiūrėdavau senas, man daug kartų matytas įspūdingiausių futbolo momentų kompiliacijas ir testinius važiavimus automobilių, kurių gyvenime nesiruošiu pirkti.

Turėti su išmaniųjų technologijų naudojimu susijusiu bėdų – šiais laikais normalu, jau girdžiu sakant. Bet kas yra normalumo matas? Ar smarkiai priklausyti nuo išmaniojo telefono – normalu? Šis klausimas mane visąlaik trikdė, ir vis dar neturiu gero atsakymo. Neklauskite manęs, kiek valandų per parą praleisti prie ekrano sveika, o kiek – per daug. Tiesą sakant, man atrodo tikėtina, kad daugelis aplinkos žmonių prie išmaniųjų prasėdi ilgiau, nei būtų geriausia. Bent jau taip galvojau apie save.

Žodžiu, mano pastangos įveikti telefoną jei ir nebuvo visai bevaisės, nedavė rezultato, kurio norėjau. Kai artimiesiems sakydavausi norįs pereiti prie mygtukinio telefono, man patardavo: pagalvok, gal tau reikia tik truputį pataisyti įpročius. Bet aš tvirtai žinojau – man reikia šio to radikalesnio. Jei krūmas sode kerojasi nevaldomai ir niekaip nepavyksta jo apkarpyti, variantai telieka du – arba duoti jam tiek erdvės, kiek tik jis valios užimti, arba suvis jį išrauti. Ir aš norėjau visur mane lydintį, įkyrų ekraną iš kasdienybės išrauti su šaknimis.

Taigi tiesiog per internetą susiradau ir nusipirkau mygtukinį „Nokia“ aparatą. Buvo neįtikėtinai pigu – už naują telefoną sumokėjau septyniolika eurų su atsiuntimu į paštomatą. Daiktas – paprastas, bet smulkmenas gamintojas gerai apmąstė: galima įdėti dvi SIM korteles, įkrovimo jungtis – universalus mikro USB. O baterija nuo visiško nulio įsikrauna per pusvalandį ir gyvybinga išlieka pusantros savaitės!

Prieš pat priimdamas sprendimą atsisakyti išmaniojo telefono internete paieškojau, ką apie tai sako tokį sprendimą jau priėmę žmonės – jutube pilna pasakojimų. Visi, kuriuos perskaičiau, teigė perėjimą prie mygtukinio telefono buvus fantastiškai geru, pasiteisinusiu ir lūkesčius viršijusiu sprendimu. Jie pradėjo skaityti daugiau knygų (vienas sakėsi dabar per savaitę perskaitąs dvi knygas), randa daugiau laiko kitiems pomėgiams, susitvarkė jų miego ritmas, jie tapo produktyvesni darbe. Žodžiu, atsisakyti išmaniojo telefono – sėkmė, laimė ir holivudinė šypsena.

Ar tikrai taip? Na, aš pokytį pirmus du mėnesius tikrai jaučiau. Staiga atsirado daugiau laiko. Jis išsidalino įvairiems dalykams, pavyzdžiui, knygoms – kad ir ne po dvi per savaitę, bet pradėjau skaityti daugiau nei iki tol. Kad per įvairias trumpas, netikėtas pertraukėles būtų ką veikti, pradėjau su savimi nuolat nešiotis knygas. O knygų skaitymas turi bent kelis privalumus, palyginti su išmaniuoju telefonu – reikia aktyvesnio dėmesio įsitraukimo, rinkdamasis knygas gali sąmoningiau rūšiuoti, kas svarbu, ir išvengti atsitiktinio turinio.

Kai nebėra išmaniojo telefono, paaiškėja, kad gyvenimas – pilnas smulkių pauzių, kurias galima panaudoti gėrio labui. Jei po dešimties minučių reikia kur nors išeiti iš namų ir nėra ką veikti, per tą laiką galima suplauti indus arba į skalbiamąją mašiną sudėti skalbinius.

Žinoma, anksčiau ar vėliau prie to priprantama. Ką išgyvenai kaip drastišką pokytį, anksčiau ar vėliau pasidaro įprasta. Jei nori priekaištauti sau, kad švaistai laiką – visada rasi prie ko prikibti. Kai nebeturiu išmaniojo telefono, kartais nustembu ir išsigąstu supratęs, kad ką tik keturiasdešimt minučių praleidau kompiuteriu klaidžiodamas po socialines medijas.

Problemos buvo tik kelios: viena – važiuojant į mažiau pažįstamą vietą trūksta žemėlapių programėlės, bet tai lengvai išsprendžiama nusipirkus GPS aparatą. Turėjau susikurti naujų viešosios erdvės sekimo įpročių – pradėjau vairuodamas klausytis radijo ir specialiai skiriu laiko kompiuteriu perversti naujienų portalus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kad tapčiau nepasiekiamas draugams ar bendradarbiams – mažiausia problema. Šiais laikais daugelyje biurų yra bent vienas žmogus, kuris atrašo tik per feisbuką, kitas pasiekiamas tik per whatsappą, trečias visus reikalus tvarko skambindamas, o ketvirto neįmanoma pasiekti jokiais kanalais, bet visada galima sužinoti, ką jis veikia, pasižiūrėjus, ką jis kelia į tiktoką. Mano atveju – artimesni žino, kad mane pasieks skambučiais arba SMS žinutėmis, o derindamas susitikimą su mažiau pažįstamais iš anksto nusiunčiu jiems savo telefono numerį.

Mano telefonas tapo džiaugsmo šaltiniu ne tik man, bet ir aplinkiniams. Pamatę, kaip išsitraukiu jį iš kišenės, jie pradžioje išpučia akis, o po to (dažniausiai pamatę, kad jame yra „Snake“ žaidimas) pradeda kikenti. Kad meniu paspaudus „Žibintuvėlis“ užsidega lemputė, o ekrane į kvadratą lėtai įsipaišo varnelė ir šalia atsiranda užrašas: „Atlikta“, žmonėms irgi atrodo baisiai juokinga. Žodžiu, kišenėje visada nešiojuosi efektyvią priemonę pradėti pokalbį.

Gyvenimas be išmaniojo telefono – geresnis. Galbūt kai kurie šio teksto skaitytojai pagalvos: puiku, bet, deja, toks sprendimas – prabanga, kurios negaliu sau leisti. Taip, gyvenimas be išmaniojo telefono – prabanga. Ir abejoju, ar visi, sakantys, kad jiems tai būtų neįmanoma, negalėtų sutvarkyti gyvenimo taip, kad tai taptų realybe. Aš kadaise irgi turėjau dvejonių, ar pereiti prie mygtukinio telefono įmanoma. Paaiškėjo – ne tik įmanoma, bet ir gan paprasta.