2020 07 31

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min
Rašytojas J. R. R. Tolkienas. Encyclopedia Britannica nuotrauka

2020 07 31

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

J. R. R. Tolkienas, pabėgimas nuo tikrovės ir laiko provincialumas

Viename laiške atsakydamas skaitytojai Johnas R. R. Tolkienas pasakoja, jog kadaise jo bičiulis C. S. Lewisas pasakė: „Jei jie neparašys knygų, kurias norėtume skaityti, mums teks parašyti jas patiems – bet tai varginantis darbas.“ Laiške Tolkienas džiaugiasi, kad pastangos nenuėjo veltui – didžiulė, anot jo paties, „badaujanti“ auditorija čiupo Tolkieno sukurtą pasaką.

Tolkienas skaitė nedaug jo gyvenimo laikotarpiu populiarių knygų – viduramžių Anglijoje parašyta poema „Beovulfas“, islandų Edos ar suomių „Kalevala“ jį domino kur kas labiau. Apskritai jis nebuvo itin modernus žmogus. Kalbėdamas apie savo politines pažiūras, jis sakėsi norįs „nekonstitucinės monarchijos“, protestantizmo atsiradimą laikė katastrofa ir svajojo, kad katalikybė Anglijoje kada nors vėl galėtų būti valstybinė religija. Jį piktino industrializacijos – rūkstančių fabrikų ir asfaltuotų kelių – kraštovaizdžiui ir gamtai keliama žala. Laiškuose Antrąjį pasaulinį karą jis su siaubu vadina „mašinų karu“, kuriame „mašinų tarnai virsta privilegijuotąja klase“, o technika lieka vieninteliu nugalėtoju. Sklando istorija apie pirmąjį Tolkieno susidūrimą su diktofonu – jis lankėsi pas savo bičiulius Moirą ir George‘ą Sayerius, kurie parodė jam nematytą prietaisą. Diktofonas galėjo ir įrašyti, ir pakartoti žmogaus balsą, tad Tolkienas pajuokavo, jog aparatas gali būti apsėstas piktųjų dvasių, ir atliko savotišką egzorcizmą – įrašė „Tėve mūsų“ maldą gotų kalba.

Jo skeptiškas požiūris į modernybę atsispindi ir kūryboje: hobitai gyvena ramiu, ekologinio ūkio ritmu, idiliškoje gamtos – miškų, laukų, pievų ir upių – apsuptoje šalyje. Elfai tam tikra prasme yra žmogiško gebėjimo siekti tobulos meninės išraiškos įkūnijimas. Fabrikus ir mašinas valdo orkai – pikti tamsos padarai. Jie atstovauja barbariškajai civilizacijos pusei – orkai „nemoka dirbti gražių daiktų, bet padaro daugybę gudrių dalykų“; „Visokie mechanizmai, motorai ir sprogimai“ juos „visada domina ir žavi“; jie nekenčia „visų be išimties“, bet ypač „dorųjų ir tvarkingųjų“.

Tolkieno sukurta pasakų šalis skiriasi nuo daugumos šiuolaikinių knygų. Viena vertus, joje nuo pat pradžių aišku, kad vienoje pusėje – gėris, kitoje – blogis, ir kad galų gale blogis vienaip ar kitaip pralaimės. Kita vertus, pasaulis, atsiveriantis su pirmaisiais „Žiedų valdovo“ ar „Silmariljono“ puslapiais turi su niekuo nepalyginamą, įtraukiančią atmosferą – tolimos, nesugrąžinamos, prarastos didingos senovės, herojiško ryžto ir vilties, net kai visa atrodo beviltiška, taip pat kasdienio džiaugsmo dėl paprastų dalykų – poilsio akimirkos ar gero maisto. Žinoma, nuotykių ir pavojų kupinas pasakojimas įtraukia, bet ne mažiau įtraukia ir atmosferos teikiamas estetinis išgyvenimas.

Kunigas joanitas Kudikėlio Jėzaus Pranciškus CSJ nedidelėje knygelėje pavadintoje „Teologinis Viduržemės peizažas“ (The Theological Landscape of Middle Earth) nagrinėja Tolkieno kūrybą iš teologinės perspektyvos. Jis Tolkieno estetinę pajautą sieja su katalikiška tomistine mąstymo tradicija, kurioje grožis suprantamas kaip „tiesos ir gėrio spindesys“. Būtis yra gera, tad pasaulis – tiek ūkanose skęstantys kalnai, tiek audringa jūra, tiek pieva po kojomis, tiek žvaigždės virš galvos – yra gražus. Taip pat drąsa, ištvermė, dosnumas, viltis – dorybės, kad ir kaip senoviškai šis žodis skambėtų, yra gražios. Bjaurastis kyla iš blogio – iš puikybės ir troškimo įgyvendinti vien savo valią, arba, vartojant krikščionišką žodį, nuodėmės. Toks grožio pojūtis – viena iš įtaigiausiai „Žiedų valdovo“ perduodamų žinučių.

Tolkieno kūryba, kaip ir visas grožio patirtį siekiantis perteikti menas, gali būti kritikuojama – ar nesiūlo pabėgti nuo realybės? Juk šiuolaikinis menas didele dalimi atsisakė grožio idealo – tai matyti, pavyzdžiui, funkcionalistinėje ar brutualistinėje architektūroje, nemažoje dalyje šiuolaikinės dailės, duchampiškame instaliacijų mene, iš dalies ir šiuolaikinėje literatūroje. Menas tampa priemone šokiruoti, kalbėti apie socialines problemas ar vienišo, ryšį su pasauliu praradusio ir dėl to kenčiančio individo išgyvenimus. Grožis – banalybė, pasenęs buržuazinis prietaras, galų gale – sprukimas nuo tikrovės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau Tolkienas turi ką atsakyti. Esė „Apie pasakas“ jis gina visų pirma pasakojimo, tačiau ir meninės išmonės apskritai galią teikti atgaivą ir paguodą: „Už ką niekinti žmogų, kuris mėgina pabėgti iš kalėjimo ir grįžti namo?“ Tolkienas pateikia gyvenimišką pavyzdį: vienas Oksfordo, kuriame gyveno rašytojas, valdininkas džiaugėsi prie miestelio įsikūrusiomis gamyklomis ir gatvėse didėjančiu automobilių eismu, nes tai neva suteikia „kontaktą su tikru gyvenimu“. O kas yra „tikras gyvenimas“? „Negaliu savęs įtikinti, kad Blečlio stoties stogas realesnis už debesis“, – rašo Tolkienas.

Taigi, ne grožio paieška yra bėgimas nuo tikrovės – atvirkščiai, jo atsisakymas yra realybės vengimas. Tai didelės dalies šiuolaikinio meno klaida. Jis ignoruoja, viena vertus, žmogišką grožio poreikį, antra vertus, grožį kaip tiesą apie pasaulį. Tolkienas, daugiausia dėmesio skyręs literatūrai, teigė, jog didžioji dalis kūrinių, vadinamų rimtais, „tėra vaidinimas po stikliniu stogu, prie municipalinio baseino“.

Žinoma, šiuolaikiniame mene gaivinančio estetinio išgyvenimo paieškos – nemadingos. Kartais sakoma, kad menas tiesiog negali būti „toks kaip seniau“ – pavyzdžiui, negalime statyti gražių bažnyčių, nes „dabar jau nebe baroko ar gotikos epocha“. Šiuolaikinės bažnyčios turi atrodyti kuo panašesnės į sporto sales. Greičiausiai Tolkieną tokia mąstysena būtų supykdžiusi. Tarp jo susirašinėjimų yra atsakymas skaitytojui, parašiusiam kritišką laišką, kuriame priekaištavo dėl iškilmingo, senoviško stiliaus, rašytojo vartoto kai kuriose „Žiedų valdovo“ vietose. Po ilgo skirtingų kalbėjimo stilių demonstravimo ir lyginimo Tolkienas išreiškė nuomonę, jog viduramžišką herojinę legendą primenantis stilius jo kūriniui buvo tinkamiausias, ir pabaigė: „Išpurtyk iš savęs šitą laiko provincialumą!“ Mintį, jog visa, kas šiuolaikiška – savaime gera, Tolkienas išjuokė kaip „neįtikėtiną XX-ojo amžiaus kliedesį“. Nėra jokios laiko dvasios, kuriai privalėtume paklusti. Atvirkščiai, jei mados pasidaro per ankštos, galime joms pasipriešinti.

Kaip katalikui, Tolkienui ypač svarbus buvo grožis liturgijoje. Pomėgis viską paprastinti, įgavęs pagreitį rašytojui sulaukus senatvės, jam atrodė nepriimtinas. Laiške sūnui Michaeliui jis išreiškia nuomonę, jog paprastumo, kaip kartais manoma, egzistavusio Bažnyčios ištakose, paieškos – bergždžios ir klaidingos, „nes „primityvi krikščionybė“ yra ir, nepaisant visų „tyrimų“, visad liks didžiąja dalimi nepažini; nes primityvumas nėra vertės garantas“. Tolkienas nuo mažų dienų buvo suaugęs su liturgija ir vertino per daugelį amžių sukauptą Bažnyčios pamaldumo lobyną. „Iš savo gyvenimo tamsos, tiek iškankintas, prieš tave statau vieną didį dalyką, šioje žemėje vertą mylėti: Švenčiausiąjį Sakramentą – rašė jis savo sūnui – ten tu rasi romantiką, šlovę, garbę, ištikimybę, tikrą kelią visoms savo meilėms šioje žemėje“. Vienoje radijo laidoje, paklaustas, kaip skamba elfų dainos, jis atsakė: „kaip grigališkasis choralas“.