2020 08 26

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Katalikų balsai rinkimuose turi būti labai brangūs“. Pokalbis su antropologu S. Matulevičiumi

Saulius Matulevičius
Saulius Matulevičius. Asmeninio albumo nuotrauka

Pokalbis apie balsavimą ir katalikišką politinę laikyseną su antropologu, verslo konsultantu, ISM lektoriumi Sauliumi Matulevičiumi.

Kai ruošėmės pokalbiui išsakėte tokią mintį: „Norėtųsi, kad katalikų balsai būtų labai brangūs.“ Ką turite omenyje? Ar jums atrodo, kad dabar jie yra pernelyg pigūs?

Negaliu pasakyti apie visų katalikų balsus, bet man nerimą sukėlė kai kurių politikų elgesys per pastaruosius dvejus rinkimus. Jie, matyt, užuodė, jog dalies katalikų balsai – gana pigūs ta prasme, kad yra du kriterijai, kuriais katalikus galima „nupirkti“ — pasakant „aš prieš abortus“ ir „aš už šeimą“.

Koks geriausias scenarijus galėtų įvykti mums balsavus už tokius politikus ir šiems gavus valdžią? Daugybė žmonių neturi atsakymo į šį klausimą.

Jei politikas iš tikrųjų kalba tik apie abortus bei šeimą ir tai yra praktiškai vieninteliai programos punktai, su kuriais jis veržiasi į Seimą, jis nevertas kataliko balso. Bet ką padaryti šiais klausimais politinėje erdvėje yra itin sunku ir greičiausiai jis nieko rimto nesiims. Nemažai katalikų balsavo už dabartinę valdžią ir daug tikėjosi iš kai kurių ministrų. Šie ministrai padarė ir gerų žingsnių, kuriuos palaikau, nepaisydamas savo antipatijos tiems politikams. Bet kai kuriais, pavyzdžiui, bioetikos aspektais jie smarkiai nuvylė katalikus. Politikams to negalima atleisti.

Iš socialinio Bažnyčios mokymo perspektyvos kriterijų rinktis atstovus yra daugiau. Žinoma, gyvybės kriterijus – be galo svarbus, bet socialinis Bažnyčios mokymas akcentuoja ir asmens laisvę. Turime balsuoti už politikus, kurie netaps asmens laisvės ir orumo priešininkais.

Ką turite omeny, kai sakote „laisvė“? Žmonės laisve vadina skirtingus dalykus. Galima sakyti, kad laisvė yra išsilaisvinimas iš senų patriarchalinių išnaudotojiškų insititucijų, galime laisve vadinti tai, kad ugdome save Vakarų kultūroje ir įgyjame gebas, reikalingas laisvam žmogui veikti pasaulyje.

Kai kalbame apie laisvę, svarbu išskirti tris sritis, kuriose vyksta diskusija. Tai yra religijos laisvė, etinė laisvė ir politinė laisvė. Katalikas visada yra įpareigotas ginti religijos laisvę. Etinio individualizmo idėja, teigianti, kad tik individualūs etiniai asmens pasirinkimai yra pagrindinis laisvės kriterijus – idėja, pasirodžiusi gerokai vėliau už Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą. Ji turi radikalumo bruožų, yra netobula ir nenuosekli. Todėl sąmoningas katalikas yra raginamas atsargiai vertinti politines partijas, propaguojančias etinį individualizmą ir moralinį liberalizmą.

Ekonominis liberalizmas yra tema, kuriai reikėtų atskiro straipsnio. Pagrindinė diskusija čia vyksta dėl to, kiek galios turi valstybės institucinis aparatas, kiek jos turi piliečiai, jų kooperatyviniai junginiai bei konkretus asmuo ir kiek valstybė gali kištis į žmonių ekonominį gyvenimą. Čia yra ekonominės veiklos, mokestinės politikos, valstybės dotacijų bei subsidijų, laisvos rinkos ir jos reguliavimo klausimai. Šios diskusijos kraštutinės ribos yra tarp radikalios laissez-faire pozicijos (t. y. visiško valstybės nesikišimo) ir socializmo.

Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas yra aukščiau už šiuos kraštutinumus. Krikščionybė atėjo kaip išganymo žinia, gebanti įsikultūrinti skirtingose politinėse ir ekonominėse aplinkybėse. Tačiau yra keletas pamatinių klausimų, kuriais ši žinia aprėpia ir ekonominę veiklą. Laisvos rinkos idėja, ko gero, kilo vystantis socialiniam Bažnyčios mokymui. Scholastikos laikais, vėlyvaisiais viduramžiais, Salamankos mokyklos teologai teigė, kad karalius negali riboti žmonių teisės laisvai mainytis. Įsitraukti į laisvus mainus yra prigimtinė žmogaus teisė. Šiandien tai yra klausimas, kiek valstybė trukdo ar padeda laisvai asmenų ekonominei veiklai.

Tai yra itin svarbi visiems krikščionims tema, nes ji apima prigimtinę asmens teisę į ekonominę veiklą ir orų gyvenimą. Balsuodamas tiek katalikas, tiek bet kuris geros valios žmogus turėtų galvoti, kuri partija labiau puoselės žmogaus laisvę ir orumą. Jeigu balsuojame už partiją, ribojančią laisvę ekonominėje veikloje, ko gero, balsuojame už skurstančią visuomenę. O ramiai leisti šaliai skursti, Bažnyčios socialinio mokymo požiūriu, yra didžiulis moralinis blogis. Popiežius Pranciškus ypač tai pabrėžia sakydamas, kad skurdas – ne mažesnė problema nei abortas.

Daugybė katalikų menkai domisi šiomis temomis. Daugelis balsavo už kandidatus, nors ir deklaravusius, kad jiems svarbu šeima, bet savo kadencijos metu apmokestinusius savarankiškai dirbančius ir panaikinusius mokestines lengvatas gausioms šeimoms. Jei gausios šeimos tėvas ar motina buvo savarankiškai dirbantys, kai kurioms veikloms mokesčiai padidėjo du ar net tris kartus, ir tai pačiai šeimai tais pačiais metais buvo panaikinta neapmokestinamų pajamų lengvata, proporcingai susijusi su vaikų skaičiumi šeimoje. Pabandykite įsivaizduoti bendrovę, kuriai staiga patrigubinami mokesčiai ir panaikinamos esminės lengvatos. Tai yra ekonominės pragaišties scenarijus. Taip nutiko daugybei savarankiškai ne biudžetinėse įstaigose ar didelėse įmonėse dirbusių Lietuvos šeimų. Tokie valdžios sprendimai sukuria skurdo prielaidas ir yra nukreipti prieš bendrąjį gėrį.

Jei valdžia mažina mokestines lengvatas, bet didina socialines išmokas — tai katalikui turėtų būti pavojaus signalas. Valdžia savo pinigų neturi. Norėdama kam nors pinigų duoti, ji turi paimti iš kito asmens ar ekonominio vieneto per mokesčius. Kiekviena valstybės išmoka yra mūsų sumokėti mokesčiai, o ne jos dosnumo dovana. Kai valstybė apsimeta geradare išmokų davėja, turime suklusti, nes, pirma, tai yra melas, antra – už to gali slypėti nešvarūs politikų kėslai. Balsuodami katalikai negali leisti sau tapti blogio bendradarbiais.

Noriu paprovokuoti: ar nėra, pavyzdžiui, gyvybės apsaugos klausimas vis dėlto daug svarbesnis nei ekonominės gerovės? Ir jei požiūris į gyvybės apsaugą ir šeimą nėra raudona linija, nurodanti, kas yra katalikams tinkamas kandidatas, ar tai nereiškia, kad katalikų balsai nuo to tampa tik pigesni?

Katalikas ar bet kuris geros valios žmogus neturėtų balsuoti už jokią partiją, kuri gali siekti objektyviai blogo dalyko. Abortai, Bažnyčios socialinio mokymo požiūriu, yra objektyvus blogis, iš kurio neišeis padaryti gėrio, lygiai kaip ir atominės bombos numetimas ant totalitarinės valstybės. Bomba sunaikins visus – ir geruosius, ir bloguosius. Todėl tiek abortas, tiek atominis karas yra objektyvus blogis.

Katalikas negali palaikyti kandidato, kuris eina į Seimą aiškiai siekdamas liberalizuoti abortus. Bet jei kandidatas pasisako turintis dvejonių, manau, jam neturėtų būti klijuojama etiketė „netinkamas katalikui rinkėjui“. Jei žmogus, interviu metu paklaustas, ką galvoja apie abortus, polemizuoja, svarsto, gali būti, kad jo sąžinė tuo klausimu nesusiformavusi iki galo. Tačiau jis savaime nėra vienareikšmiškai blogesnis kandidatas už tą, kuris atvirai teigia, kad yra „prieš“ abortą. Nepamirškime, kad dabartinės valdžios atstovai prieš rinkimus daug mojavo tokiais „prieš“ ir „už“. Tačiau būtent jų valdymo metu buvo priimtas itin liberalus dirbtinio apvaisinimo teisinis reguliavimas. Būtent šios valdžios sveikatos ministras karantino metu kai kuriais katalikams itin jautriais klausimais priėmė sprendimus, kokių nedrįso priimti jokia iki tol buvusi valdžia. Būtent todėl katalikų balsai turi būti brangūs. Turime gerai atlikti namų darbus, prieš atiduodami savo balsus.

Laikausi augustiniško požiūrio – šv. Augustinas sakė, kad vien politinio sprendimo Dangaus karalystei pasiekti nėra. Jokia politinė partija niekada visavertiškai neatstovaus tam, kas yra svarbu krikščioniškos kultūros raidai. Tai visada bus sąlyginis atstovavimas. Jei deleguojam per daug galios kokiai nors politinei partijai tikėdamiesi, kad jie vertybines ir ekonomines problemas sutvarkys ir už mus padarys – mums kyla rimta problema. Vis dar elgiamės kaip posttotalitariniai žmonės – atiduodame politikams valdžią tikėdamiesi, kad jie viską, net ir etines problemas, išspręs už mus.

Kitas dalykas, man sukėlęs šoką – socialiniuose tinkluose vienas iš naujųjų partinių judėjimų aktyvistų leptelėjo frazę: „Gali būti arba katalikas, arba liberalas.“ Ši frazė – iš lūpų žmogaus, visiškai nesuprantančio, kas yra socialinis Bažnyčios mokymas – jis formavosi du tūkstančius metų, pradėjo formuotis anksčiau, nei atsirado kairės ir dešinės politinė skirtis. Todėl socialinio Bažnyčios mokymo apraiškų aptinkama tiek politinėje kairėje, tiek dešinėje. Katalikas turi brėžti aiškią liniją tarp krikščionybės žinios ir kultūriškai besiformuojančių socialinių politinių įvairovių. Pavyzdžiui, pliažo klausimas Vilniaus centre neturi nieko bendro su autentiška katalikiška pasaulėžiūra. Katalikas gali būti ir prieš, ir už, ir indiferentiškas šiuo klausimu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet tam tikra prasme pasakymas, kad gali būti arba katalikas, arba liberalas, teisingas. Visas liberalias mąstymo sroves vienija nuomonė, kad gėris žmogui yra tai, ką jis pats pasirenka gėriu – kitaip tariant, kiekvienas individas pats sau yra aukščiausiais moralinis autoritetas. Katalikų Bažnyčia moko, kad moralinis gėris ir blogis nepriklauso nuo individo sprendimo – moralė yra objektyvi, mes ją suprantame apmąstydami savo prigimtį ir iš Apreiškimo. Atrodo, kad šia prasme tarp katalikų ir liberalų yra nesutaikomas konfliktas.

Negalima krikščionybės arba socialinio Bažnyčios mokymo redukuoti į partinę politiką – jokia partija neišsemia ir neaprėpia Bažnyčios mokymo. Pavyzdžiui, daugybė katalikų iš tam tikros istorinės inercijos laikosi pozicijos, kad konservatoriai yra Bažnyčios partija, ir todėl turime už juos balsuoti. Taip, konservatizmas kaip paradigma turi paralelių su socialiniu Bažnyčios mokymu, bet jei paskaitytume popiežiaus Benedikto XVI encikliką Deus Caritas Est – kai kurie ekonomistai skaitydami ją sako: „Popiežius yra liberalas.“ Tam tikra ekonomine prasme tai, kas pateikta enciklikoje, yra artima liberalizmui. Katalikų turi būti visose partijose.

Viena iš naujųjų partijų patraukė nemažai katalikų tuo, kad ateina į politiką mojuodami vertybinėmis vėliavėlėmis ir daug kalba apie nacionalizmą, atvirai sakydami, kad nacionalizmą reikia atnaujinti ir paleisti atgal į idėjų rinką. Čia yra raudona linija katalikui – visų pirma krikščionybė nuo pirmųjų savo dešimtmečių buvo kosmopolitinė. Pirmieji Bažnyčios susirinkimai denacionalizavo krikščionybę. „Nebėra žydo, nebėra graiko“ – pirmųjų krikščionybės amžių žinia. Aišku, nepasisakau už radikalų tautiškumo atmetimą – tautiškumas yra neatskiriama žmogiškos gentinės mąstysenos dalis, jis turi išlikti, bet neturi būti politiškai agresyvus. Jei žmonės ateina keldami nacionalizmo vėliavą, man norisi pasakyti: „Jūs turite teisę apie tai kalbėti, bet būkit geri, palikit krikščionybę nuošaly, nes nacionalinė krikščionybė yra pavojinga erezija.“ Pasitikiu sąžine žmonių, mojuojančių tomis vėliavomis ir save laikančių katalikais, manau – jie nori gero. Bet jie nėra teologiškai išprusę ir maišo fundamentalius dalykus.

Pavyzdžiui, žinome, kad Smetonos valdymas daugeliui nacionalistų yra aukso amžius. Gal jie nežino, kad Smetonos valstybės vizijoje ištikimybė Romos Katalikų Bažnyčiai buvo laikoma tolygi ištikimybei kitai šaliai? Yra žinoma, kad 262 kunigai buvo teisiami už per didelį lojalumą Romai. Dalis jų už tai sėdėjo kalėjime. Dėl to paties Smetona net popiežiaus nuncijų išsiuntė iš Lietuvos.

Bandant oponuoti iš katalikiškos perspektyvos būtų galima sakyti, kad žmogus yra iš prigimties politinė būtybė, žmonės į politines bendruomenes buriasi pagal bendrą gyvenamąją vietą ir pagal bendrą kalbą bei kultūrą. Ir ta prasme tautinės valstybės projektas yra iš principo prigimtį atitinkantis projektas, o dabar, globalizacijos veikiamame pasaulyje vertas ypatingo dėmesio ir apsaugos. Ką atsakytumėte?

Kadangi esu socialinės antropologijos atstovas, man taip kalbėti apie nacionalinį projektą sudėtinga – žinau, kad tai yra XIX amžiuje atsiradęs ideologinis konstruktas. Iki tol jo nebuvo. Sutinku, kad nacionalinės valstybės projektas tarptautinėje politikoje turi prasmę. Bet vidaus politikoje turėtume laikytis ne tautinio, o konstitucinio projekto.

Tautos ribas nubrėžti sunku – pavyzdžiui, mano senelis yra ukrainietis, o močiutė – lietuvė. Tai aš lietuvis ar ukrainietis? Turiu bičiulį, kurio tėtis – lenkas, o mama – lietuvė. Jis save laiko lietuviu su lenkiškomis šaknimis. Bet yra žmonių, laikančių jį lenku. Kieno balsas lemiamas? Ar turime kaip nors tikrinti kraują? Ar turime matuoti giminystę procentais? Mus turi vienyti šalies Konstitucija ir bendrojo gėrio siekis, o ne vien priklausymas tautinei bendruomenei.

Sociologiškai žiūrint, lietuviai yra labiau linkę į ekonominę kairę nei į ekonominę dešinę. Ir absoliuti dauguma partijų bent jau deklaracijomis yra linkusios labiau į ekonominę kairę nei į dešinę. Politikai, pasisakantys už ekonominę laisvę – tiesa, nežinau, kuriai pusei reikėtų priskirti konservatorius – paprastai pasisako ir už su moralės sritimi susijusių įstatymų liberalizavimą. Ką daryti rinkėjui? Filosofas Alasdairas MacIntyre’as yra rekomendavęs išvis nebalsuoti, jei tenka rinktis iš blogų pasirinkimų – nes, balsuodamas už blogą pasirinkimą, palaikai absurdišką, gerų pasirinkimų neduodančią sistemą. Koks jūsų požiūris?

Tiesa, Lietuvos konservatoriai irgi flirtuoja su kaire politine ekonomika. O į klausimą apie balsavimą, kalbant sąžiningai, galutinio atsakymo neturiu.

Ko gero, kai neturime už ką balsuoti, turėtume atiduoti balsą už mūsų įsitikinimams artimiausią politinį projektą, priversdami politikus atsiskaityti už mūsų balsus.

Politikai, kuriems atiduodame savo balsus, turi tam tikra prasme kentėti, jausti šių balsų naštą. Aš balsuoju į dešinę nuo centro, duodamas žinoti tiems, už ką balsuoju: „Jūs ir vėl neverti mano balso dėl vienos, antros ir trečios priežasties. Už jus balsavau tik todėl, kad kiti yra dar blogesni. Bet yra dalykų, kuriuos galite padaryti, kad būtumėte vertesni mūsų balsų.“ Turime tapti visuomene, kuri reikalauja valdžios atskaitomybės.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.