Kunigas J. M. Goštautas OP: Rožinio malda man – tai prisiglaudimas prie Mamos

Rožinis – viena populiariausių ir mylimiausių Lietuvos katalikų maldų, kurią dažniausiai išmoko mamos ir močiutės. Jos kasdiene malda į Dievo Motiną prašo užtarti savo šeimas prieš Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, paveda jos globai savo džiaugsmus ir rūpesčius.

Rožinis – ne vien moterų malda – jį šimtmečius meldžiasi ir vyrai: šeimų tėvai, kariai, vienuoliai ir popiežiai.

Apie Rožinio maldą, jos tradiciją ir Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams pasakoja vienuolis dominikonas kunigas JOKŪBAS MARIJA GOŠTAUTAS.

„Rožinis man yra kasdienė malda, tam tikra stotelė dienoje, kai aš galiu atsitraukti nuo daugybės darbų, rūpesčių, minčių ir prisiglausti prie Mamos. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti Kristaus nešėju. Rožinio malda, kuri yra Kristaus gyvenimo slėpinių apmąstymas, mus moko nešiotis Kristų savyje, Jį apmąstyti, Juo gyventi. Ši malda yra ėjimas per Kristaus gyvenimą su Jo mama. Tam tikra prasme Marija tampa ir mūsų Motina“, – sako kun. J. M. Goštautas OP.

Kodėl visas spalio mėnuo Bažnyčios liturginiame kalendoriuje skirtas Švč. Mergelės Marijos Rožinio maldai? Juk ir taip dauguma tikinčiųjų kasdien meldžiasi Rožinį.

Žodis „dauguma“ man šiek tiek užkliūva… Kad daug katalikų meldžiasi Rožinio maldą, tikrai sutinku, bet ar dauguma – abejoju.

Spalis, kaip Rožinio mėnuo, man asocijuojasi su gyvenimiškais dalykais. Mes puikiai žinome, kad vitaminų gauname per kasdienį maistą, bet kartą ar keletą kartų per metus mums reikalingas specialus vitaminų kursas – ar po žiemos, ar rudenį.

Taip pat skaitykite:

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Taip yra ir su liturginiu Rožinio mėnesiu spalį – štai yra vienas metų mėnuo, kurio metu išgyvename intensyvų laiką, sukoncentruotą būtent Rožinio maldai. Taigi, tai yra intensyvus laikas sugrįžti prie šios maldos – ne tik melstis, bet ir apmąstyti, kokią vietą Rožinio malda užima mūsų Bažnyčioje. Tai ypatingas vitaminų kursas, kurį išgyvename kartą per metus. O tie, kurie meldžiasi kasdien, man atrodo, tikrai neišsigąs dar vienos galimybės atrasti Rožinio maldos grožį.

Kartais įprasti dalykai mums tarsi atšimpa, todėl reikia iš naujo juos permąstyti, netgi tuos, kuriuos darome kasdien.

Nuostabu, kad šiais metais spalio 7 dieną, kai švenčiame Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę, popiežius Pranciškus paprašė ją skirti Rožinio maldai už taiką ir už dabar vykstantį Sinodą.

Kas lėmė, kad Bažnyčios liturginiame kalendoriuje atsirado Rožinio Mergelės Marijos šventė?

Spalio 7-ojoje slypi vienas ypatingas įvykis. XVI amžiuje Europa patyrė didelę grėsmę iš Turkų (Osmanų) imperijos, kai ji sparčiai plėtėsi ir grėsė didžiulė invazija į Europą. Vyko aršūs susirėmimai mūšiuose. 1751-ųjų spalio 7-ąją įvyko didelis jūrų mūšis, vadinamas Lepanto mūšiu. Jį laimėjo jungtinės Europos karinės pajėgos: popiežiaus valstybė, Ispanija, Maltos ordinas, Genuja, Toskana, Venecijos respublika ir kai kurios kitos Italijos valstybės – Šventoji lyga.

Kaip šis įvykis susijęs su Rožinio malda? Šventosios lygos laivynas buvo gerokai mažesnis už turkų laivyną, situacija buvo kritiškai grėsminga. Tuometinis popiežius Pijus V (beje, dominikonas) dar prieš lemtingąjį mūšį paskelbė katalikams prašymą, netgi reikalavimą, kad visi melstųsi Rožinį, prašydami Mergelės Marijos užtarimo. Ir jis pats, parpuolęs ant kelių, dieną ir naktį meldėsi Rožinį. Įvyko stebuklas – mūšis buvo laimėtas.

Toji žinia popiežiaus dar nebuvo pasiekusi iš mūšio vietos, bet jis stebuklingai buvo informuotas – patyrė apreiškimą, viziją, kad mūšį laimėjo europiečiai, turkų ginkluotosios pajėgos buvo nustumtos. Popiežius Pijus V Mergelei Marijai suteikė Nugalėtojos titulą, o jo įpėdinis, popiežius Grigalius XIII, bule – oficialiu Bažnyčios įsakymu – įvedė Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę, kurią iki šių dienų ir švenčiame pergalės Lepanto mūšyje dieną – spalio 7-ąją. Taip prisimename Mergelės Marijos užtarimą šiame mūšyje ir dėkojame jai už Europos apsaugojimą nuo turkų invazijos.

Tarp saviškių aš mėgstu sakyti, kad Rožinio malda man kasdienybėje yra tarsi paskambinimas mamai. Paskambinu Mamai, pasikalbu, pasidalinu tuo, kuo aš gyvenu, taigi tai stotelė, ramybės laikas – visiškai nekainuojantis, nereikalaujantis iš manęs kažko ypatingo.

Dievo Motinos gerbimo kultas labai tvirtai įsišaknijęs krikščionybėje. Jos garbei sukurta daug gražių giesmių. O kaip susiformavo Rožinio maldos tradicija?

Kalbant apie Rožinio maldą, pirmiausia reikia atskirti materialiuosius dalykus nuo dvasinių. Materialiniai – tai karoliukų vėrinys, maldos įrankis. O dvasiniu aspektu – tai Marijos malda.

Žinoma, kad karoliukų vėrinys kaip maldos įrankis buvo naudojamas jau pirmųjų dykumų vienuolių Egipte. Žymiausiam to laikmečio eremitui – šventajam Antanui Didžiajam, gyvenusiam IV amžiuje – yra priskiriamas rožinio, kaip karoliukų vėrinio, išradimas. Žinome, kad ir Rytų religijos, ypač budizmas, turi savo karoliukų vėrinius. Ar tai turėjo įtakos, ar ne – palikime spręsti istorikams ir tyrinėtojams. Tačiau žinome, kad nuo IV amžiaus karoliukų vėrinys egzistuoja krikščionybėje.

Kas buvo daroma su šiuo karoliukų vėriniu? Su juo buvo meldžiamasi, ant karoliukų skaičiuojant, kiek kartų ištartos maldos. Dykumų vienuoliai, ko gero, melsdavosi ne „Sveika, Marija“ maldą, bet labiau paplitusią Jėzaus maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“ Arba trumpas maldas, vadinamas strėlinėmis: „Viešpatie, saugok!“, „Viešpatie, ateik!“, ar kartojo Šventojo Rašto ištraukas.

Taip karoliukų vėrinys keliauja per istoriją, ir manoma, kad VI amžiuje prie jo buvo priskirta Marijos malda (arba malda Marijai) – arkangelo Gabrieliaus žodžiai: „Sveika, Marija, malonės pilnoji“. Tuo metu maldos „Sveika, Marija“ forma ir buvo tokia trumpa – „Sveika, Marija, malonės pilnoji“.

V amžiuje šv. Brigita iš Airijos šią „Sveika, Marija“ maldą pradėjo melstis su karoliukų vėriniu. Nuo IX amžiaus arkangelo pasveikinimo maldą „Sveika, Marija, malonės pilnoji“ jau papildo Elžbietos šūksnis: „Tu esi palaiminta tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ Tokią formą, kai arkangelo ir Elžbietos įkvėpti žodžiai buvo pradėti melstis kartu, malda įgyja apie XII amžių.

Rožinio maldos tradicija katalikybėje prasideda XI amžiuje cistersų vienuolijoje. XIII amžiuje Rožinio maldos forma ir tradicija buvo puoselėjama ir platinama dominikonų, o dabartiniu pavidalu ji egzistuoja nuo XIV amžiaus.

XIV amžiaus antrojoje pusėje prie trumpos pirmosios Mergelės Marijos maldos „Sveika, Marija, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi! Tu pagirta tarp moterų, ir pagirtas Tavo įsčių vaisius Jėzus“ pridedama antroji dalis: „Šventoji Marija, melski už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ O XVI amžiuje jau susiformuoja galutinė formulė, kuria nuo XVII amžiaus meldžiasi visa Katalikų Bažnyčia.

Taigi Rožinio maldos forma, jos turinys keitėsi, kol buvo derinamos įvairios formulės, bet nuo XVII amžiaus egzistuoja dabartinė maldos struktūra.

Kaip jūs, Lietuvos dominikonai, šiandien puoselėjate Rožinio maldos tradiciją, kaip švenčiate Rožinio Mergelės Marijos šventę?

Iš tikrųjų Dominikonų ordinas, arba oficialiai – Pamokslininkų ordinas – yra įpareigotas kasdien melstis Rožinio maldą. Tai netgi įrašyta mūsų konstitucijose, kur yra nurodyta, kad kiekvienas dominikonas kasdien meldžiasi po Rožinio dalį.

Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę mūsų vienuolyne Vilniuje, kuris yra vienintelis Lietuvoje, mes deriname prie kitos – Lukiškių Dievo Motinos – šventės. Todėl mes švenčiame Lukiškių Dievo Motinos Rožinio šventę, nes mūsų bažnyčioje yra ypatingas Mergelės Marijos atvaizdas – Lukiškių Dievo Motinos ikona.

Lukiškių Dievo Motina – tai XV amžiaus ikona, kuri jau nuo seniausių laikų (XVII a.) garsėja ypatingomis malonėmis. Ir šiandien žmonės dėkoja Dievo Motinai už išpildytus maldos prašymus, kokius nors ypatingus įvykius jų gyvenime, netgi stebuklus, kuriuose jie atpažįsta Mergelės Marijos pagalbą. Rožinio Karalienės šventė mums yra susijusi būtent su Lukiškių Dievo Motinos švente. Jau keletą metų švenčiame trijų dienų atlaidus, kai žmonės gali išgyventi intensyvų maldos laiką: melstis Rožinio maldą, dalyvauti šventosiose Mišiose ir pelnyti atlaidus.

Šiemet nuo spalio 11-osios iki 13-osios taip pat švęsime šiuos atlaidus: kviesime tikinčiuosius bendruomeninei maldai, vyks katechezės, svečiuosis vienas iš Lietuvos ganytojų ir vadovaus šv. Mišioms, dalinsis su mumis, kas yra Rožinio malda ir kuo svarbi Mergelė Marija šiandienos Bažnyčiai.

Kuo Rožinio malda svarbi ir brangi Jums asmeniškai?

Rožinis man yra kasdienė malda, tam tikra stotelė dienoje, kai aš galiu atsitraukti nuo daugybės darbų, rūpesčių, minčių ir prisiglausti prie Mamos. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti Kristaus nešėju. Rožinio malda, kuri yra Kristaus gyvenimo slėpinių apmąstymas, mus moko nešiotis Kristų savyje, Jį apmąstyti, Juo gyventi. Ši malda yra ėjimas per Kristaus gyvenimą su Jo mama. Tam tikra prasme Marija tampa ir mūsų Motina.

Tarp saviškių aš mėgstu sakyti, kad Rožinio malda man kasdienybėje yra tarsi paskambinimas mamai. Paskambinu Mamai, pasikalbu, pasidalinu tuo, kuo aš gyvenu, taigi tai stotelė, ramybės laikas – visiškai nekainuojantis, nereikalaujantis iš manęs kažko ypatingo, tiesiog tai pabuvimas maldoje su Kristumi, apmąstant Jo gyvenimą, ir pabuvimas kartu su ta, kuri buvo Kristaus nešiotoja – ta, kuri pagimdė pasauliui Išganytoją.

Susiję:

Vatican News

2 min

Kard. A. Comastri: „Rožinis – tai nuostabi malda“

Simonas Bendžius

7 min

Rožinis – džentelmeniška malda, išgelbėjusi Europą

Artūras Kazlauskas

7 min

Kun. Artūras Kazlauskas: „Rožinis – lobis, kurį reikia atrasti“

Bernardinai.lt

3 min

Povilas Urbšys: Rožinis – tai dvasinės pakopos Dievo šviesos link