Lk 4, 38–44: „Iš daugelio išeidavo demonai“

Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos.

Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė. Moteris tuojau atsikėlusi ėmė jiems tarnauti.

Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O jis gydė ant kiekvieno uždėdamas rankas.

Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“ Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų; mat jie žinojo jį esant Mesiją

Dienai išaušus, Jėzus nukeliavo į negyvenamą vietą. Bet minios jo ieškojo ir jį pasivijo. Žmonės mėgino Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų.

O jis jiems pasakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“.

Ir jis skelbė žodį Judėjos sinagogose.

Taip pat skaitykite:

Lk 4, 31–37: „Jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia!“

Lk 4, 16–30: „Viešpaties dvasia su manim, nes jis patepė mane“

Mt 16, 21–27: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs“

Mk 6, 17–29: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“

Mt 25, 1–13: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“

Mt 24, 42–51: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“

Mt 23, 27–32: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Mt 23, 23–26: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

XXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo žodis.

Evangeliją komentuoja Justinas Balbieris:

Jėzus savo žemiškosios tarnystės metu išgydė ne vieną tūkstantį žmonių. Skaitydami šiuos pasakojimus matome, nuo kokių paprastų ir sudėtingų negalavimų Jis išlaisvina žmones, kurie vos pagiję išnyksta iš Evangelijos puslapių ir sugrįžta į savo senąjį arba pradeda visiškai naują gyvenimą.

Istorija apie šv. Petro uošvės išgydymą rutuliojasi visiškai kitaip. Simono uošvę kankino sunkus karščiavimas, neabejotinai ji buvo nusilpusi, tačiau, vos Jėzaus išgydyta, pakyla iš patalo ir ima Jam tarnauti. Iš Evangelijos teksto nežinome, ar ji dėkojo už jai įvykusį stebuklą, ar meldėsi šlovindama Dievo gerumą, tačiau pirmas jos veiksmas pasveikus – tarnauti Tam, kuris jai suteikė naują gyvenimą.

Šis įvykis atspindi gilesnę realybę: Jėzaus stebuklas nesibaigia vienos moters išgydymu, jis virsta ženklu, kaip gauta malonė netrunka peržengti pirmines jos veikimo ribas – jau tą patį vakarą prie Simono uošvės durų susirenka daugybė sergančiųjų, ieškančių tos pačios dovanos.

Ši moteris yra tikras krikščioniško gyvenimo modelis: gavus malonę ne sugrįžti į buvusį gyvenimą, bet jį keisti – iš siekiančio gauti tapti trokštančiu dalytis. Ji nei sugrįžta į seną gyvenimą užsisklendusi abejingumu stebuklui, nei jo atsisako dėl ko nors visiškai kito – tą patį gyvenimą ji perkeičia į tarnystę. Visada pirmąją malonę, pirmąjį gerumo impulsą gauname iš paties Dievo, o kas toliau? Turime likti su Juo ir tapti Jo bendradarbiais, tos malonės atstovais savo bendruomenėje, namuose ir širdyse.