Lk 5, 1–11: „Nebijok!“ Nuo šiol jau žmones žvejosi“

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“

Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“

Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.

Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“

Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai.

O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok!“ Nuo šiol jau žmones žvejosi.“

Taip pat skaitykite:

Lk 4, 38–44: „Iš daugelio išeidavo demonai“

Lk 4, 31–37: „Jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia!“

Lk 4, 16–30: „Viešpaties dvasia su manim, nes jis patepė mane“

Mt 16, 21–27: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs“

Mk 6, 17–29: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“

Mt 25, 1–13: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“

Mt 24, 42–51: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“

Mt 23, 27–32: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“

Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.

XXII eilinės savaitės trečiadienio Dievo žodis.

Evangeliją komentuoja Justinas Balbieris:

Simonas kartu su kitais žvejais visą naktį gaudė žuvį Galilėjos jūroje. Tačiau, nepaisant sunkaus darbo ir bemiegės nakties, rytui išaušus tiek jų tinklai, tiek širdys buvo tuščios – netekę vilties jie ruošėsi grįžti namo.

Bet štai prie jų prieina Jėzus ir paprašo nusiirti į ežerą, kad galėtų kalbėti ant kranto esantiems žmonėms. Vos baigęs mokyti, Jis sako Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Ir iš tiesų – šį kartą jie ištraukia tiek žuvų, kad jos nebetelpa į jų pačių ir net kitų žvejų valtis.

Kur istorijoje įvyko tikrasis stebuklas?

Pirmoji žvejyba vyksta tamsoje, atsiskyrus nuo krante stovinčios minios ir vienumoje siekiant pagauti žuvų, kurių net nepamatysi dienos šviesoje. Simonas ir jo draugai per visą naktį meta tinklus į tamsą, bet ar jie pasiekia gelmę? Juk sutemus tiek gelmė, tiek sekluma atrodo vienodai tamsios.

Kai Simonas išplaukia antrą kartą, jis nemeta tinklų; pirmiausia jis klauso. Mes nežinome, apie ką Jėzus tą rytą iš Simono valties kalbėjo žmonėms, bet matome jo pasitikėjimą Kristumi. Jis kartu su Juo nusiiria į gilumą, užmeta tinklus, ir įvyksta stebuklas: jis tampa Petru – Uola.

Savo maldos gyvenime mes, kaip ir Simonas, kasdien išplaukiame žvejoti. Dažniausiai šį bei tą pagauname, tačiau kartais ištinka tuštuma – nesvarbu, kiek iriamės, savo maldos tinkluose nerandame nė mažiausios paguodos žuvelės. Mes alkstame, pradedame stokoti vilties, ir naktis tampa nauju žvejybos laiku. Tylioje tamsoje, atskirti nuo dienos rūpesčių, pasirūpinę naktine lempele ir maldaknyge, per naktį metame savo maldos tinklus. Mums reikia paguodos, nors pačios menkiausios, kad vėl įtikėtume – ežeras nėra tuščias.

Retai šie išplaukimai būna sėkmingi, o išaušęs rytas jaučiamas sunkesnis už vakarą – tada bent jau turime vilties naktį. Kaip ir Simonas, į krantą grįžtame tuščia valtimi – tačiau tai nėra istorijos pabaiga. Tuštuma tampa erdve į savo valtį priimti patį Kristų. Ir štai atsiranda naujos vilties kibirkštis: „Mokytojau, mes kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus.“

Su šia viltimi į gilumą tinklus užmetęs Simonas ištraukia ne tik žuvų – jis pagauna save: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Toks laimikis atsiskleidžia ne per sėkmę ar stiprius tinklus, bet būtent per nesėkmę, nuovargį ir tuštumos jausmą. Galbūt ir mūsų naktinė žvejyba atneš tokį laimikį – ne didžiulį lūkesčių išsipildymą, bet savęs atradimą Kristuje.