2022 02 17

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Naršant sinodo piligrimo kuprinėje

Cathopic.com nuotrauka

Vokietijos katalikų sinodinis kelias vasario pradžioje sugrįžo į dėmesio centrą, kai trečiojoje sesijoje buvo priimtos rezoliucijos, liečiančios svarbiausius svarstomus klausimus. Kalbant apie valdžios paskirstymą, Bažnyčia raginama didesnį vaidmenį skirti moterims; vertinant kunigystės situaciją – atverti galimybę šventimus priimti ir vedusiems vyrams; naujausių mokslinių duomenų šviesoje kviečiama peržiūrėti Bažnyčios mokymą apie homoseksualumą.

Prasidėjęs 2020 m. sausį, sinodas buvo sušauktas reaguojant į 2018 m. šalyje kilusią dvasininkų seksualinės prievartos krizę. Vokietijoje daugybė žmonių prarado pasitikėjimą Bažnyčia. Šimtai tūkstančių katalikų kasmet iš jos „išstoja“, protestuodami prieš nusikaltimų dangstymą bei ryžto prisiimti atsakomybę stoką, net ir juos atskleidus. Kad jau dvasininkija nebesusitvarko, kantrybės netekę pasauliečiai perėmė iniciatyvą į savo rankas, imdamiesi konkrečių veiksmų. Beje, Sinodo rezoliucijoms pritarė ir du trečdaliai Vokietijos vyskupų konferencijos narių.

Šie drąsūs siūlymai yra tikras išbandymas bendruomenei, kurią sudaro labai įvairių pažiūrų katalikai. Pasigirdo balsų, nerimaujančių, o gal net ir laukiančių skilimo. Juos kategoriškai tildė Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas, pabrėždamas: „Mes – ne schizmatikai!“ Dažnai buvo cituojamas popiežiaus Pranciškaus laiškas Vokietijos katalikams, įspėjimai dėl „parlamentarizmo, formalizmo, intelektualizmo ir klerikalizmo“. Juk Sinodas nėra grynai žmogiškas metodas, kuriame lemia daugumos nuomonė, o bendruomenės narių įsiklausymas į Dievo valią ir vienam į kitą.

Tačiau palikime kol kas vokiečių sukeltą intrigą nuošaly. Analizuoti situaciją grynai iš „techninės“ pusės gal ir įdomu, bet, man regis, ne tiek ir naudinga. Vieniems vokiečiai – mūsų dienų herojai, drąsiai demaskuojantys sistemines katalikų bendruomenės spragas, antriems – dar kartą maištingi ir arogantiški Bažnyčios griovėjai – „tik prisiminkite Lutherį!“

Martinas Lutheris. Wikipedia.org nuotrauka

Beje, Lutherio istorija čia pati įkyriai peršasi. Teko skaityti, kad didžiausia popiežiaus Leono X klaida buvo vienuolio Martino erezijos nepakankamas įvertinimas, galimų pasekmių neįžvelgimas. Neva derėjo imtis adekvatesnių priemonių. O gal kaip tik bėda buvo ta, kad to meto bažnytinė valdžia nesugebėjo ar nenorėjo įžvelgti giliųjų Lutherio sielai ramybės nedavusių priežasčių. Ir fakto, kad toliau taip tęstis nebegali.

Jei tik pasidomėtume garsiosiomis, o kartu ir mažai kam žinomomis jo tezėmis, gal net nustebtume. Nepaisydamas anuomet vyravusio pragaro liepsnomis ir žaibais grasinančio Dievo įvaizdžio, Lutheris, pavyzdžiui, teigė, kad Evangelija neatsiejama nuo gailestingumo. Prisiminkime, kad po 500 metų 1999 m. katalikai pripažino nuteisinimo doktriną kaip visiškai atitinkančią Evangelijos dvasią: Dievo malonė teikiama dovanai, ji nėra nusipelnoma. Lutherio dėka šiandien kiekvienas skaitome Šventąjį Raštą ir dar netgi – savo gimtąja kalba! Prieš šimtą metų Vilniuje gyvenusi vienuolė Faustina, kuriai pats Jėzus kalbėjo apie žmonių nenorą priimti Jo dovanai teikiamą gailestingumą, paskelbiama šventąja. 2016-aisiais šventėme ypatinguosius Gailestingumo metus, o dabar kasmet – net ir visą Gailestingumo savaitę. Paradoksalu, kad neįžvelgiame čia nieko ypatingo.

M. Lutherio pavyzdys – ko gero, populiariausias, bet tikrai ne vienintelis toks Bažnyčios istorijoje. Virsmas bręsta ir pildosi, neišvengdamas prieštaravimų ir blogio priemaišų, tačiau svarbu pastebėti ir tą esminį gyvenimo naujumą, kurį atneša. Ar nenutiks vėl kažkas panašaus? Gal vėl esame panašaus epochinio lūžio akivaizdoje?

Ant naujos civilizacijos slenksčio

„Nebegalime pasitenkinti nuleisdami įsakymus iš viršaus į apačią. Visose visuomenėse, politikoje, versle dabar svarbiausia yra jungtis į tinklus“, – sako 63 metų jėzuitas, kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas, Liuksemburgo arkivyskupas ir COMECE (Europos Sąjungos Vyskupų konferencijų komisija) pirmininkas. Jo teigimu, šis sprendimų priėmimo pokytis eina koja kojon su realiais civilizacijos pokyčiais, o dabartinės teologijos po 20 ar 30 metų niekas nebesupras, nes ši civilizacija praeis. Štai kodėl mums reikia naujos, Evangelija paremtos, kalbos, ir visa Bažnyčia turi dalyvauti ją kuriant: tokia yra šiuo metu visoje Katalikų Bažnyčioje vykstančio Sinodo prasmė.

„Kad padėtume žmonėms suprasti, ko norime, turime pradėti ilgą dialogą su tais, kurie nebėra krikščionys arba yra tik periferiniai krikščionys“, – tęsia kardinolas interviu La Croix. Nors krikščioniškoji antropologija yra nuostabi, netrukus ji nebebus suprantama, jei nepakeisime savo metodo. „O kokia nauda kalbėti, jei nesame išgirsti? Ar kalbame tam, kad patys save įtikintume savo teisumu ar nuramintume savo sekėjus?“

Svarbiausia sąlyga, norint būti išgirstiems, yra nuolankumas. „Gal ir nesąmoningai, tačiau Bažnyčia turi institucijos, kuri viską žino geriau už kitus, įvaizdį“, – primena kardinolas. Tuo tarpu derėtų pademonstruoti, kad norime ir galime mokytis iš kitų. Pavyzdžiui, kodėl abortams nepritariantis katalikas negalėtų aiškiai parodyti, kad supranta ir atjaučia tuos, kuriems susirūpinimą kelia moterų orumas ir apsauga?

Pexels.com nuotrauka

Prisiminęs dar vaikystėje patirtą dvigubą katalikišką gyvenimą – vienokį bažnyčioje, kitokį – iš jos išėjus, dvasininkas dabartinę situaciją vertina labai teigiamai: šiandien Bažnyčią turėtume statyti ant tikėjimo pamato, o ne ant paviršutiniškos kultūrinės katalikybės. Juk ir Vatikano II susirinkimo teologai pabrėžė, kad Bažnyčia kyla iš Dievo Žodžio klausymosi.

Aš esu visiškai įsitikinęs, kad mano Viešpats šiandien gyvena Europoje.

Mes esame ir būsime mažuma, tačiau tai neturėtų nei stebinti, nei liūdinti. „Aš esu visiškai įsitikinęs, kad mano Viešpats šiandien gyvena Europoje. O aš esu tik vienas Jo įrankis, greta daugybės kitų.“ Ir nors nėra vieno stebuklingo evangelizacinio recepto, mūsų rankose – Evangelijos nuolankumas.

Liuksemburgo arkivyskupas neabejoja, kad Evangelijos žinia pati savaime yra galinga: šiandien, kaip ir visada, žmonės trokšta laimės, alksta begalybės ir siekia išsivaduoti iš savo ribotumo, jaučia moralinio blogio naštą. Krizės akimirkomis, ieškodami prasmės, žmonės atsigręžia į šiuos giluminius klausimus, todėl katalikų bendruomenėje nėra vietos nei praeities nostalgijai, nei ateities baimei.

Be atgalinio bilieto

Popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Sinodinis kelias – radikalus atsigręžimas į krikščionybės ištakas. Teologas Piero Coda teigia, kad šis visų pakrikštytųjų įtraukimas į įžvalgos procesą yra epochinės svarbos įvykis, prilygstantis Vatikano II susirinkimui. Tokiam žingsniui ragina šiandien Šventoji Dvasia. Jo esmė: individualistinės kultūros įveikimas ir tikro bendruomeniškumo Dieve įtvirtinimas.

EPA nuotrauka

Bendruomeninis įsiklausymas į Dievo valią yra išties sudėtingas metodas. Tą patvirtins kiekvienas, kas mėgina jį taikyti savo bendruomenėse. Tačiau, kai jokie lengvesni būdai nepasiteisina, galiausiai imamasi to, ką seniai derėjo padaryti.

Anot Liuveno universiteto profesoriaus Joso Moons’o SJ, sinodiškumas reikalauja tam tikros dvasinės laikysenos, kuri katalikams lig šiol nėra labai įprasta. Pirmiausia reikia atvirumo ir drąsos, kuri paprastai būdavo slopinama. Reikia ir klausymosi laikysenos, tačiau ir ji nėra labai artima nei vyskupams, nei paprastiems tikintiesiems. Nėra lengva klausytis ne tam, kad paskui atremtum argumentus, o kad su „nuoširdžiu smalsumu sužinotum, ką galvoja kitas žmogus. Galiausiai, pasak teologo, reikalinga dvasinės įžvalgos nuostata: „Kai kyla skirtingi balsai, turime juos pasverti. Tai suponuoja vidinę dalyvaujančiųjų laisvę, o prie to mes Bažnyčioje taip pat dažnai nesame įpratę.“

Beje, neužtenka pagarbiai įsiklausyti tiek į vyskupų, tiek ir į eilinių tikinčiųjų požiūrį. Reikalingas „objektyvumo dėmuo“, galimybė reikalą „ramiai pasverti“. Juk esama vietų, kuriose žmonės specializuojasi tokiais konkrečiais klausimais – tai universitetai.

„Su liūdesiu pastebiu, kad tarp Bažnyčios ir teologijos yra atsivėrusi didžiulė takoskyra. Vyskupai jaučiasi esą tradicijos sergėtojai, bet būtų gerai, jei vyskupai ne tik mokytų, bet ir mokytųsi.“

Moons’as atkreipė dėmesį į savotišką katalikų „bežadiškumą“: „Neretai mes labai mažai žinome, o tai, ką žinome, prastai pasakome.“ Omenyje turimas ne vien intelektualinis, bet ir dvasinis ugdymasis, apskritai mūsų gyvenimas, palaikant ryšį su Dievu.

Individas tapo labai svarbus šiuolaikinėje kultūroje, ir tai pastebima bet kurioje „stovykloje“. Tad svarbiausias iššūkis Bažnyčiai yra suburti draugėn žmones su skirtingais požiūriais. Sinodiškumas reikalauja didelio pasitikėjimo Šventąja Dvasia. Tik kaip žinoti, ko Dvasia nori iš Bažnyčios?

„Svarbu, kad Dvasią matytume ne tiek kaip tam tikrą jėgą, bet aiškiai suvoktume, kad Ji aktyviai dalyvauja. (…) Jei Dvasia neišryškėja kaip pagrindinis veikėjas, tuomet svarbiausias vaidmuo tenka hierarchijai, o pagrindine dorybe tampa paklusnumas. Jei Dvasia yra pagrindinis veikėjas, tada svarbiausia dorybė yra įžvalgumas“, – pabrėžia teologas.

Dvasinis gebėjimas įžvelgti, kas yra išmintinga, reikalauja vidinio atsiribojimo, neprisirišimo.

Dvasinis gebėjimas įžvelgti, kas yra išmintinga, reikalauja vidinio atsiribojimo, neprisirišimo. „Tradicionalistai turi susitaikyti su tuo, kad jie ne visada tiksliai žino, kaip viskas yra ir turi būti. Progresyvieji turi šiek tiek suvaldyti savo nekantrumą. Nekantrumas įžvalgos procese paprastai kyla ne iš gerosios Dvasios. Jis stumia į kartėlį, nusivylimą, cinizmą. Popiežius sąmoningai paverčia įžvalgą procesu, nes jo metu mintys gali apsivalyti“, – svarsto Liuveno universiteto profesorius.

Kokią išvadą kiekvienas sau galėtume pasidaryti? Nors uždavinys sudėtingas ir reikalaujantis didelės dvasinės brandos, nesame palikti likimo valiai. Turime neseniai išleistą popiežiaus Pranciškaus encikliką apie šventumą „Gaudete et exultate“ bei daugybę kitų jo dokumentų. Jei tik norime, mums prieinamas įvairių būdų palydėjimas ir ugdymas, kurį siūlo pašvęstųjų ir pasauliečių bendruomenės, kartais ir parapijos. Jei tik pasistengtume, rastume tinkamo kokybiško dvasinio maisto. Juk be jo neužaugsi. Juk šie laikai nėra masių ar charizmatiškų lyderių – išaušo atsakingų ir laisvų asmenybių metas. „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“, – rašo apaštalas Paulius Laiške Korinto bendruomenei (1 Kor 13, 11), pratęsdamas himną meilei. Ir dar priduria: „Piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės.“