Pastatai transformeriai. Bokšto skveras – ambicingas seniausios Vilniaus ligoninės ansamblio atgimimas

Įžengus pro nedidelius vartus Bokšto gatvėje, atsiveria ne tirštai užstatytas senamiesčio kvartalas, o atvira, žalia erdvė ir pasitinka beveik 300 metų liepa – seniausia Vilniaus senamiestyje. Tai pirmasis iš keturių šio komplekso vidaus kiemų, suformuotų po 13 metų trukusio komplekso rekonstrukcijos projekto įgyvendinimo.

Šiandien čia galima rasti 6000 kv. metrų ploto pastatų kompleksą, kuriame veikia SPA, restoranas, biurai, apartamentai, renginiams skirtos erdvės. Keturi kiemai, penki istoriniai pastatai ir du nauji tūriai šiandien sudaro vientisą ansamblį, kuriame dera dėmesys istoriniams sluoksniams ir ambicingi inovaciniai sprendimai.

Kadaise tai buvo kelios, skirtingiems šeimininkams priklausiusios, valdos. XV–XVI amžiaus istoriniuose šaltiniuose buvo minimi čia stovėję mūriniai pastatai. Po Smolensko vyskupo Boguslavo Korvino-Gonsievskio 1744 m. fundacijos, teritorijoje įkurta Vargšų ligoninė.

Dabartinė komplekso teritorija suformuota 1812 m., prijungus prie ligoninės gretimos posesijos žemę. Tu metu kompleksui prigijo Savičiaus ligoninės vardas. Taip palaipsniui ši gotikinių rūsių ir barokinės architektūros kupina erdvė tapo seniausiu Vilniuje veikiančiu ligoninės pastatų kompleksu.

Stiprūs pokyčiai šios vietos laukė XIX amžiuje. Buvo pakeisti pastatų fasadai, nugriautos jų dalys ir net buvusioje koplyčioje įrengtos palatos, taip sunaikinant jos pradinę struktūrą ir sakralų erdvės charakterį.

Sovietmečiu pastate įkurdinus odos ir venerinių ligų dispanserį pastato būklė smarkiai nukentėjo. Bėgant metams buvo keičiamos langų ir durų ertmės, planinė struktūra, laiptinės, nuardyti dekoro elementai ir bokšteliai. Komplekso vaizdas vis labiau keitėsi, tolo nuo savo pirminio charakterio, o XX amžiaus pabaigoje buvo visai apleistas.

Po 2000-ųjų prasidėję teritorijos archeologiniai tyrinėjimai truko ne vienus metus ir savo apimtimi iki šiol yra vieni didžiausių Vilniaus senamiestyje. Vietomis čia tyrinėtas net septynių metrų gylyje rastas kultūrinis sluoksnis. Jame aptikta daug palaidojimų ir radinių, kurių amžius siekia nuo XIII a. antrosios pusės iki šių dienų. Vertingiausi jų buvo perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Tyrimų metu atsivėrusioje tuščioje erdvėje naujojo projekto autoriai įkurdino požeminę stovėjimo aikštelę, SPA ir įgyvendino kvartale nemažą funkcinę programą, neužstatant vidinių komplekso erdvių, kiemelių ar gatvių išklotinių. Nauja architektūra užpildė tai, kas buvo išgremžta, vietomis pasislėpdama nuo stebėtojo akių tam, kad geriau atsiskleistų istoriniai pastatai, o vietomis aiškiai pademonstruodama save ten, kur matoma jungtis tarp seno ir naujo yra motyvuota ir neišvengiama.

Milžiniškos, smulkiais dalinimais nesuskaidytos koplyčios langų plokštumos, be sudūrimų sumontuota grindų danga, paslėptos inžinerinės sistemos arba veidrodiškos plieno plokštumos – technologiškai itin sudėtingi, ambicingi sprendimai, kuriuos realizuoti pavyksta ne taip jau dažnai.

Lankytojo akį labiausiai traukia poliruotos japoniško plieno plokštumos, atspindinčios aplinką – istorinius pastatus, žolynus, dangų. Tačiau vienas sunkiausiai gimusių naujos architektūros prisilietimų čia beveik nepastebimas iš išorės. Komplekso biurų erdves vainikuoja dvigubo stogo karūna. Tai sprendimas, padėjęs įlieti į pastato interjerą daugiau šviesos, suformuoti įspūdingą pastogės erdvę, bet tuo pat metu pastato išorėje išsaugoti švarų, barokinį stogų charakterį, nesuskaidytą stoglangių intarpais.

Prie šio komplekso projekto drauge dirbo pirminę koncepciją kūręs „Studio Seilern Architects“ architektų biuras iš Jungtinės Karalystės ir sumanymą tobulinę bei įgyvendinę „ARCHINOVA“ architektai, vadovaujami architekto ir paveldo specialisto Antano Gvildžio. Pradinis sumanymas čia įrengti viešbutį neišvengiamai pakito, atsižvelgiant į istorinių, archeologinių tyrimų duomenis. Projekto autoriai išsikėlė sau tikslą ne istorinius pastatus kiek įmanoma pritaikyti visiškai naujai funkcinei programai, o pačią programą adaptuoti taip, kad ji kuo labiau leistų atsiskleisti paveldui.

Pasakojimą rengė architektūros istorikas dr. Matas Šiupšinskas.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.