2022 05 08

Popiežius Pranciškus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Popiežius Pranciškus: esame pašaukti kurti žmonijos šeimą

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Žinia 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga

Brangūs broliai ir seserys!

Nors mūsų laikais vis dar pučia šalti karo ir priespaudos vėjai ir dažnai susiduriame su poliarizacijos reiškiniais, Bažnyčioje inicijavome sinodinį procesą: jaučiame būtinybę eiti kartu, ugdyti klausymosi, dalyvavimo ir dalijimosi santykius. Kartu su visais geros valios vyrais ir moterimis norime prisidėti prie žmonijos šeimos kūrimo, gydyti jos žaizdas ir siekti geresnės ateities.

Atsižvelgdamas į tai, 59-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga norėčiau kartu su jumis apmąstyti plačiąją pašaukimo prasmę sinodinės Bažnyčios, kuri įsiklauso į Dievą ir pasaulį, kontekste.

Visi pašaukti veikliai dalyvauti misijoje

Sinodalumas, ėjimas kartu yra esminis Bažnyčios pašaukimas, ir tik iš šios perspektyvos žvelgiant įmanoma atpažinti ir įvertinti skirtingus pašaukimus, charizmas bei tarnystes. Taip pat žinome, jog Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų, išeitų iš savęs ir sėtų Evangelijos sėklą istorijoje. Todėl tokia misija įmanoma tik sinergiškai siejant visas sielovados sritis, o pirmiausia – įtraukiant visus Viešpaties mokinius.

Pixabay.com nuotrauka

Iš tiesų „gautojo Krikšto galia kiekvienas Dievo tautos narys tampa mokiniu misionieriumi (plg. Mt 28, 19). Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 120). Turime saugotis mąstysenos, kuri atskiria kunigus nuo pasauliečių ir laiko pirmuosius veikėjais, o antruosius – vykdytojais, ir įgyvendinti krikščioniškąją misiją kaip viena Dievo tauta, pasauliečiai ir ganytojai kartu. Visa Bažnyčia yra evangelizuojanti bendruomenė.

Pašaukti sergėti vieni kitus ir kūriniją

Žodis „pašaukimas“ neturi būti suprantamas siaurai, taikant jį tik tiems, kurie seka Viešpačiu ypatingo pasišventimo keliu. Visi esame pašaukti dalyvauti Kristaus misijoje – suvienyti išsklaidytą žmoniją ir sutaikinti ją su Dievu.

Apskritai kiekvienas žmogus, dar prieš patirdamas susitikimą su Kristumi ir priimdamas krikščioniškąjį tikėjimą, gauna esminį pašaukimą per gyvenimo dovaną: kiekvienas iš mūsų yra Dievo norėtas ir mylimas kūrinys, kiekvienam skirta unikali ir ypatinga Jo mintis, ir šią dieviškąją kibirkštį, glūdinčią kiekvieno vyro ir moters širdyje, esame kviečiami puoselėti per savo gyvenimą, prisidėdami prie žmonijos ugdymo meilės ir abipusio priėmimo dvasia.

Evgenios Levin nuotrauka

Esame pašaukti sergėti vieni kitus, kurti santarvės ir dalijimosi ryšius, gydyti kūrinijos žaizdas, kad jos grožis nebūtų sunaikintas; trumpai tariant, tapti viena šeima nuostabiuose bendruose kūrinijos namuose, darnioje jos elementų įvairovėje. Šia plačiąja prasme pašaukimą turi ne tik pavieniai asmenys, bet ir tautos, bendruomenės bei įvairios žmonių grupės.

Pašaukti priimti Dievo žvilgsnį

Į šį didįjį bendrą pašaukimą įsilieja Dievo mums skiriamas ypatingesnis kvietimas: Jis savo Meile paliečia mūsų būtį ir nukreipia ją į galutinį tikslą, į pilnatvę, peržengiančią net mirties slenkstį. Būtent taip Dievas norėjo ir tebenori žvelgti į mūsų gyvenimą.

Mikelandželui Buonaročiui priskiriami žodžiai: „Kiekviename akmens luite slypi statula, o skulptoriaus užduotis – ją atrasti.“ Jei toks dailininko žvilgsnis, juo labiau Dievas įžvelgia mumyse nepalyginti daugiau: mergaitėje iš Nazareto jis pamatė Dievo Motiną; žvejyje Simone, Jonos sūnuje, – Petrą, Uolą, ant kurios statys savo Bažnyčią; muitininke Levyje įžvelgė apaštalą ir evangelistą Matą; žiauriai persekiojusiame krikščionis Sauliuje – pagonių apaštalą Paulių. Jo mylintis žvilgsnis visada pasiekia, paliečia, išlaisvina ir perkeičia, padarydamas mus naujais žmonėmis.

Tokia yra kiekvieno pašaukimo dinamika: mus pasiekia kviečiantis Dievo žvilgsnis. Pašaukimas, kaip ir šventumas, nėra tik nedaugeliui skirta ypatinga patirtis. Panašiai kaip „šalia esantis šventumas“ (plg. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate, 6–9), taip ir pašaukimas yra skirtas visiems, nes Dievas į kiekvieną žvelgia ir jį kviečia.

Tolimųjų Rytų patarlė sako: „Išmintingas žmogus žvelgia į kiaušinį ir regi erelį; žvelgia į sėklą ir regi didelį medį; žvelgia į nusidėjėlį ir regi šventąjį.“ Taip Dievas žvelgia į mus: kiekviename iš mūsų jis įžvelgia potencialą, kartais mums patiems nepažįstamą, ir visą gyvenimą nenuilstamai darbuojasi, kad galėtume jį panaudoti bendrojo gėrio labui.

Evgenios Levin nuotrauka

Taip pašaukimas gimsta dėka dieviškojo Skulptoriaus meno, kuris savo „rankomis“ iškelia mus iš mūsų pačių, kad mumyse atsiskleistų šedevras, kuriuo esame pašaukti būti. Ypač Dievo žodis, kuris išlaisvina iš egocentrizmo, gali mus apvalyti, apšviesti ir atkurti. Tad įsiklausykime į Žodį ir atsiverkime pašaukimui, kurį Dievas mums patikėjo! Taip pat mokykimės klausytis savo tikėjimo brolių ir seserų, nes jų patarimuose ir pavyzdžiuose gali slypėti Dievo iniciatyva, nurodanti mums vis naujus kelius.

Pašaukti atsiliepti į Dievo žvilgsnį

Mylintis ir kūrybingas Dievo žvilgsnis ypatingu būdu mus pasiekė Jėzuje. Kalbėdamas apie turtingą jaunuolį, evangelistas Morkus pažymi: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ (10, 21). Šis mylintis Jėzaus žvilgsnis nukreiptas į kiekvieną iš mūsų. Broliai ir seserys, leiskimės paliečiami šio žvilgsnio ir jo nešami anapus savęs! Taip pat mokykimės žvelgti vieni į kitus, kad žmonės, su kuriais gyvename ir kuriuos sutinkame, kad ir kas jie būtų, jaustųsi laukiami ir sužinotų, jog yra Tas, kuris žvelgdamas į juos su meile kviečia atskleisti visą savo potencialą.

Kai priimame šį žvilgsnį, mūsų gyvenimas pasikeičia. Viskas tampa pašaukimo dialogu ne tik tarp mūsų ir Viešpaties, bet ir tarp mūsų ir kitų žmonių. Per tokį giliai išgyvenamą dialogą vis labiau tampame tuo, kas esame: pašaukime į tarnybinę kunigystę – Kristaus malonės ir gailestingumo įrankiais; pašaukime į pašvęstąjį gyvenimą – Dievo šlovintojais ir naujos žmonijos pranašais; pašaukime į santuoką – abipuse dovana ir gyvybės perteikėjais bei ugdytojais. Apskritai kiekviename pašaukime ir tarnystėje Bažnyčia mus kviečia žvelgti į kitus ir pasaulį Dievo akimis, tarnauti gėriui ir skleisti meilę darbais bei žodžiais.

Čia norėčiau paminėti dr. José Gregorio Hernándezo Cisneroso patirtį. Dirbdamas gydytoju Karakase, Venesueloje, jis norėjo tapti pranciškonu tretininku. Vėliau galvojo tapti vienuoliu ir kunigu, bet sveikata neleido. Jis suprato, kad jo pašaukimas – gydytojo profesija, kurią pasirinkęs pirmiausia tarnavo vargšams. Jis be paliovos rūpinosi ligoniais siaučiant visą pasaulį apėmusiai ispaniškojo gripo epidemijai. Gydytoją partrenkė automobilis, kai jis išėjo iš vaistinės, kurioje pirko vaistų pagyvenusiai pacientei. Prieš metus jis buvo paskelbtas palaimintuoju ir tapo pavyzdžiu, liudijančiu, ką reiškia priimti Viešpaties pašaukimą ir iki galo jo laikytis.

Paskatinti kurti brolišką pasaulį

Būdami krikščionys, esame kviečiami ne tik per individualų pašaukimą, bet turime taip pat bendrą pašaukimą. Esame tarsi mozaikos gabalėliai, kurie gražūs kiekvienas atskirai, tačiau tik kartu jie sudaro paveikslą. Kiekvienas iš mūsų šviečiame kaip žvaigždė Dievo širdyje ir visatos skliaute, tačiau esame pašaukti kurti žvaigždynus, kurie orientuotų ir apšviestų žmonijos kelią, pradedant aplinka, kurioje gyvename. Toks yra Bažnyčios slėpinys: skirtybių sambūvyje Bažnyčia yra ženklas ir įrankis, rodantis į ką kviečiama visa žmonija. Todėl Bažnyčia turi tapti vis labiau sinodinė: gebanti vieningai keliauti įvairovės harmonijoje, kurioje kiekvienas gali įnešti savo indėlį ir aktyviai dalyvauti.

Taigi pašaukimas nėra tik vieno ar kito gyvenimo būdo pasirinkimas, savo gyvenimo atidavimas tam tikrai tarnystei ar sekimas vienuolijos, judėjimo ar bažnytinės bendruomenės charizma; pašaukimas reiškia įgyvendinti Dievo svajonę, didįjį brolybės planą, kurį Jėzus turėjo širdyje melsdamasis Tėvui: „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Kiekvienas pašaukimas Bažnyčioje, o platesne prasme ir visuomenėje, prisideda prie bendro tikslo – tarp vyrų ir moterų siekti daugybės įvairių dovanų darnos, kurią gali suteikti tik Šventoji Dvasia. Kunigai, pašvęstieji vyrai ir moterys, tikintys pasauliečiai, eikime ir dirbkime drauge, kad liudytume, jog meilėje suvienyta didžiulė žmonijos šeima nėra utopija, bet planas, kuriam Dievas mus sukūrė.

Melskimės, broliai ir seserys, kad Dievo tauta dramatiškų istorijos įvykių sūkuryje vis labiau atsilieptų į šį kvietimą. Šaukimės Šventosios Dvasios šviesos, kad šiame didžiajame plane kiekvienas iš mūsų rastų savo vietą ir prisidėtų prie jo viskuo, ką savyje turi geriausio!

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. gegužės 8 d., IV Velykų sekmadienis

Pranciškus

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien