Sekmadienio meditacija. Dievas yra arti

Advento II sekmadienio Dievo žodis.

Jonas pamokslauja ne miesto aikštėse, bet dykumoje. Atrodo, keista: kad pasiektų savo klausytojus, jis tarsi pabėga iš miesto. Jis neina prie žmonių, jie skuba prie jo. Savo gyvenimo stiliumi jis, regis, daro viską, kad būtų nepopuliarus, nesukeltų smalsumo, nepataikauja, netgi kartais rūsčiai kritikuoja.

Skubančiame pasaulyje mums vėl reikėtų atrasti dykumos reikšmę, išdrįsti pabūti vienumoje, Dievo artumoje. Atrasti dykumą kaip susitikimo vietą, bendrystės erdvę, ypatingą galimybę prisiartinti prie kitų ir pasidalinti gyvenimo žodžiu.

Pagaliau jau pradedame suprasti, kad tikri ir autentiški žodžiai vargu ar gali nuskambėti miesto aikštėse arba pramogų centruose. Ten aidi visa, kas kelia triukšmą. O dykumoje mus pasiekia žmogų keičiantys žodžiai. Tam labai padeda tyla, kasdienis tylos laikas, kai galima klausytis. Tai labai sunku, nes tyloje surandame viską, ko dar neišsprendėme, ko vengėme klausytis ir ką palaidojome triukšme.

Tyloje žodžiai apvalomi nuo triukšmingumo įpročio, jie vėl atgauna savo spindesį ir pirminę prasmę. Biblinė dykumos esmė yra pilnatvė, bendrystė, artuma, buvimas, o jos priešingybė – tuštuma ir gyvenimo bei žmonių bendrystės nebuvimas, aistrų išdeginta dykvietė. Paradoksalu, kad kuo daugiau mūsų dienomis komunikacijos priemonių, tuo mažiau tikros ir nuoširdžios bendrystės.

Mišių žodžio liturgijoje tarsi girdime du balsus. Evangelijos skaitinys prabyla Jono Krikštytojo balsu, kuris skelbia apie didele kaina atrandamą tikėjimą. O pirmajame skaitinyje klausomės poetiškų pranašo Izaijo žodžių apie stebuklingą taikos ir santarvės pasaulį. Galėtume sakyti, kad Jonui Krikštytojui rūpi įvardyti iš mūsų reikalaujamas pastangas, o Izaijas džiaugiasi neužsitarnautomis dovanomis. Mums, XXI amžiaus krikščionims, derėtų pasistengti sujungti savyje abiejų pranašų idėjas.

Gyvename malone ir drauge suvokiame savo įsipareigojimus, o patiriamos gyvenimo dramos netrukdo mėgautis Dievo artumu. Svarbiausia Jono Krikštytojo skelbiama frazė skamba taip: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus karalystė!“ Tais pačiais žodžiais savo žemišką pasiuntinybę pradės ir Viešpats Jėzus.

Taip pat skaitykite:

Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“: vienas traktatas ar du savarankiški kūriniai?

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Jonas Krikštytojas pamokslais tikrai nesiekė sukelti grėsmės mūsų nelengvam keliui į tikėjimo slėpinius. Jam tikrai nesinorėjo išgąsdinti pas jį ateinančių žmonių. Paskutinysis Senojo ir pirmasis Naujojo Testamentų pranašas gerai žinojo: baimė negali išlaisvinti žmogaus. Baimė negali priversti, anot pranašo Izaijo, liūto ėsti žolę ar į vieną guolį suguldyti vilko su ėriuku. Mes, kurie trokštame ir siekiame taikos, juk irgi ne iš karto galėtume pasakyti, ar tai darome dėl to, kad mylime taiką, ar dėl to, kad bijome karo. Žinoma, egzistuoja galybė, galinti perkeisti žmogaus širdį, tačiau tai tikrai bus ne baimė. Tai ne žmogaus pastangos, o Dievo malonė, gimstanti ir vėliau stiprėjanti mumyse. Tik jausdami savyje dieviškumo kibirkštį galime veikti pasaulyje, nešti į jį gėrį.

Adventas, kurio esame apglėbti, – tai žinia, kad Dievas ateina, Jis yra arti, artimas kiekvienam žmogui. Anot pranašo Izaijo, Dievas suburia ir sutaiko, atrodytų, nesutaikomus dalykus: vilką ir avinėlį, liūtą ir jautį, kūdikį ir gyvatę. Galime pratęsti šį pranašo palyginimą – Dievas sutaiko vyrus ir moteris, arabus ir žydus, musulmonus ir krikščionis, juodaodžius ir baltaodžius, sujungdamas juos žmogiškumo ryšiais, Dievo tautos vaikų ryšiais.

Tai žinia apie Dangaus ir žemės karalystę, kaip ją įsivaizduoja Dievas ir kurios mes visi dar nesame pasirengę priimti. Vis dėlto nesvarbu, kad ji dar neatėjo. Pakanka šiandien žinoti, kad to nori Dievas ir mums yra pažadėta ateitis. Mes gyvename dabartyje, bet esame pašaukti ateičiai.

„Atsiverskite!“ – girdime šiandien. Nuskamba ne tiek įsakymas, kiek kvietimas, siūloma galimybė. Dievas per Joną Krikštytoją prabyla mums visiems: keiskite kelią, veiksmus, mintis, prisiminkite, kad su manimi Dangus arčiau, saulė šviečia skaisčiau ir žemė neša gausesnį derlių, visur daugybė brolių ir seserų, aplink augantys medžiai yra tvirtesni. Visa tai pajuntame po gerai atliktos išpažinties.

Atsivertimo pradžia yra tokia: ten, kur negaliu atsiskirti fiziškai, dedu pastangas atsiriboti mąstymu. Atsivertimas yra žmogaus, pasižyminčio kitokia mąstysena, gyvenimas. Taigi tam reikia šiandien keisti požiūrį, mąstymą, įpročius. Šis pamokymas skirtas ir mums, šių laikų žmonėms. Esame raginami nuolat klausti savęs, ar nepasidavėme pagundai priprasti prie tikėjimo. Gal iš tiesų nebemokame tikėjimo priimti kaip malonės ir dovanos?

Deja, kartais net pats didžiausias pamaldumas gali tapti vien išorine demonstracija, neleidžiančia mums asmeniškai susitikti su Juo. Per Kalėdas Jėzaus veidas bus apreikštas. Dievo veidas, toks netikėtas, suspindės kiekvienam iš mūsų. Net Jonas, Išganytojo pavadintas didžiausiu tarp gimusių iš moters, gyvenimo pabaigoje klaus, ar iš tiesų Jėzus yra tas, kuris turi ateiti. Jam, pragyvenusiam savo dienas atgailos dvasia, taip pat teks atsiversti savo širdyje.

Mums visiems reikia pranašų, daug pranašų, gyvenančių mūsų pilkuose miestuose ir tuštėjančiuose kaimeliuose. Tie pranašai neturi būti kažkuo ypatingi ir išskirtiniai. Ne, jie iš pirmo žvilgsnio paprasti, normalūs žmonės. Mums šiandien reikia žmonių, kurie moka kalbėti apie Dievą. Kurie moka liudyti, sugeba matyti dabartį tikėjimo šviesoje. Pranašas niekuomet neskelbs ateities, nes kitaip niekuo nesiskirs nuo apsišaukėlio burtininko. Tačiau visuomet padės žmonėms suprasti dabartį: dabar malonės metas, dabar išganymo diena, dabar atsiverskite.

Dievas, apie kurį kalbėjo Jonas Krikštytojas, Dievas, kurio laukiame, yra Dievas, uždegantis šviesą sieloje, nušluojantis visokią baimę. Jis galingas, veržlus Dievas, Jo ugnis degina tinginystę, naikina visus priekaištus ir abejones, bet kokią tamsą ir baimę. Priimti šią Dvasios ugnį ir reiškia atsiversti.

Jonas moko, kad nepakanka slėptis už turimų tradicijų, išorėje rodomo tikėjimo ar drungnos krikščioniškos sąžinės – Dievas reikalauja tikro pasikeitimo, ryžtingai pasirinkti gyvenimo kelią. Juk tapdamas žmogumi Dievas atskiria šviesą nuo tamsos ir drauge įpareigoja tą šviesą priimti. Arba atmesti…

Visi esame kviečiami atpažinti šalia esančius pranašus arba jais tapti. Tam nereikia apsiausto iš kupranugario kailio ar badavimo dienų, reikia tik atvirumo Dievo malonei. Atvirumo leidžiant, kad Jėzaus atneštoji ugnis apšviestų tamsius mūsų gyvenimo užkampius, ir dalijimosi savo šviesa su tais, kuriuos susitinkame gyvenimo kelyje.

Jei norima tapti pranašu, nėra būtina ant kaklo kabintis didelius kryžius ar nešioti šventus paveikslus – pakanka nešti vieną žymę, kurią evangelistas Matas įdėjo į Jono Krikštytojo lūpas: „Dievo karalystė jau čia!“ Sakykime šiandien visiems, kad Dievas yra arti, kad Jį galima susitikti, pažinti, kad Jis yra kiekvieno mūsų gyvenime.

Kunigas Ričardas Doveika yra Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebonas.

Susiję:

Ričardas Doveika

17 min

Sekmadienio meditacija. Tikrasis lobis – širdyje

Ričardas Doveika

15 min

Sekmadienio meditacija. Kas man bus už tai, kad aš būsiu krikščionis?

Ričardas Doveika

11 min

Sekmadienio meditacija. Nuginkluojanti Dievo meilė

Ričardas Doveika

4 min

Apie laimę