Javier Echevarria. Priartinti Dievą – penktosioms popiežiaus Benedikto XVI išrinkimo metinėms

Autorius: Monsinjoras Javier Echevarria – Opus Dei prelatas.

Šiandien sukanka penkeri metai, kai kardinolas Josephas Ratzingeris buvo išrinktas šv. Petro įpėdiniu vadovauti Katalikų Bažnyčiai. 2005 m. balandžio 2 d. mirė Jonas Paulius II. Televizijos parengė neregėto masto informavimo kampaniją. Jaudulio ir meilės velioniui popiežiui jausmams tebesklandant Romos gatvėse, 2005 m. balandžio 19 d. centriniame Šv. Petro bazilikos balkone pirmą kartą išvydome naująjį popiežių.

Be kitų dalykų, už kuriuos turime būti dėkingi Benediktui XVI, norėčiau pažymėti jo nuolatines pastangas padaryti Dievą artimą. Ši formuluotė paimta iš vienos kardinolo Ratzingerio knygos pavadinimo apie Eucharistiją, – tai ir meilus būdas kalbėti apie Kūrėją, kurį tikėjimo akimis regime mylintį ir artimą, besidomintį kūrinių gyvenimu, kaip teigė vienas mūsų laikų šventasis. Iš tikrųjų šv. Josemaria dažnai primindavo, kad kasdienių darbų šurmulyje kartais ,,gyvename, tarsi Viešpats būtų toli, ten, kur spindi žvaigždės, ir niekaip neįsisąmoniname, kad Jis visuomet yra ir šalia mūsų. Ir yra lyg mylintis Tėvas, – kiekvieną mūsų myli labiau, negu visos pasaulio motinos gali mylėti savo vaikus, myli padėdamas mums, įkvėpdamas, laimindamas… ir atleisdamas“ (Kelias, 267).

EPA nuotrauka

Nepavaldus laikui Dievas priima laiką per Jėzų Kristų ir atsiduoda žmonijai. Popiežius dažnai primena, kad Dievas tapo žmogumi, idant mes galėtume jį lengviau priimti ir mylėti. Per šiuos metus Benediktas XVI įtaigiai ir nepailsdamas rodė, kad Dievas yra Meilė, kad apsispręsti tapti krikščioniu paskatina ne etinis siekis ar didi idėja, bet susitikimas su Asmeniu – Jėzumi iš Nazareto, – atveriančiu gyvenimui naują horizontą (Deus Caritas est, 1). Pasaulyje, kuriame Dievo, regis, nėra arba Jis tolimas ir abejingas žmonėms, popiežiaus katechezė priartina Dievą prie paprasto gyvenimo, prie XXI amžiaus vyro ir moters kelionės.

Krikščionio apaštalavimo užduotis – padėti kitiems atpažinti Jėzų kasdieniame savo gyvenime, kad jie surastų Dievą, su juo kalbėtųsi visada – ne tik skausmingomis aplinkybėmis, – linksniuodami pilnus prasmės ,,Tu“ ir ,,aš“. Tas ,,Tu“ katalikams pasiekia viršunę Eucharistijos sakramente, Bažnyčios gyvybės šaltinyje.

Kardinolas J. Ratzinger ir popiežius Jonas Paulius II EPA nuotrauka

Tiems, kas stengiasi ,,išgyventi“ šventąsias Mišias, bet koks kilnus žmogiškas veiksmas gali įgauti liturginį matmenį būtent per susivienijimą su Kristaus Auka. Taip žiūrint, didžiąją dalį žmogaus dienos užimančios šeimyninės, profesinės ir visuomeninės pareigos neatskiria nuo Viešpaties; priešingai, įvykiai, santykiai ir problemos, susijusios su ta veikla, gali maitinti maldą. Jeigu remiamės malone, netgi silpnybės suvokimas, prieštaravimai, bet kokias žmogiškas pastangas lydintis nuovargis mus daro realistiškesnius, nuolankesnius, supratingesnius, broliškesnius kitiems. Bet kokia galima sėkmė ir džiaugsmas einančiam Dievo pėdomis yra proga dėkoti ir prisiminti, kad visada turime tarnauti Dievui ir mūsų broliams. Gyventi draugystėje su Viešpačiu, – primena Benediktas XVI savo paskutinėje enciklikoje, – tai būdas „akmeninę širdį“ paversti „jautria širdimi“ (Ez 36, 26), gyvenimą žemėje padaryti „dievišką“ ir labiau vertą žmogaus (Caritas in veritate, 79).

Jėzus vaikšto Palestinos keliais ir iš karto pastebi savo amžininkų skausmą. Kai krikščionis pažįsta ir myli ,,artimą Dievą“, nelieka abejingas kitų likimui. Tai meilės ratas: „Buvimas disponuojamam Dievo leidžia būti disponuojamam brolių bei sesių bei gyvenimo, suvokiamo kaip solidari ir džiugi užduotis“ (Caritas in veritate, 78).

Taip pat skaitykite:

„Klausk „Bernardinų“: ar įmanoma skirtingų religijų malda tam pačiam Dievui?

Apie „dieviškąją bausmę“: apvaizda, valia ir likimas

Naujovė Lietuvoje: kuriamas Naujojo Testamento vertimas į gestų kalbą

Šlovinimo ir maldos tarnystės ciklas „Geroji Naujiena iš Kretingos“

Lietuvos vyskupai: kaip taisyklingai ir pagarbiai priimti Komuniją į rankas

Komunijos dalijimas į rankas – mažiau pagarbus?

Išleista nauja popiežiaus emerito Benedikto XVI biografija

Popiežius kviečia kartu švęsti „Laudato si’ savaitę“

Priešingai, užsisklendimas nuo Dievo, abejingumas Kūrėjui anksčiau ar vėliau veda į žmogiškųjų vertybių, tuomet netenkančių savo pamato, paniekinimą. ,,Mus, sunkiai ir pakiliai besidarbuojančius teisingumo ir tautų vystymosi labui, išgyvenančius sėkmes ir nesėkmes nepaliaujamai ieškant teisingos žmogiškųjų dalykų tvarkos, palaiko žinojimas, kad Dievo meilė nesugriaunama. Dievo meilė kviečia išžengti iš visko, kas ribota ir laikina, įkvepia drąsos toliau ieškoti visuotinės gerovės“ (ten pat).

EPA nuotrauka

Kaip Benediktas XVI suvokia savo misiją kaip Visuotinės Bažnyčios galva? Per inauguracijos Mišias jis aiškino, kad Ganytojo pareiga gali pasirodyti varginanti, tačiau ji yra ,,graži ir didi, nes ji galiausiai yra tarnavimas džiaugsmui, Dievo džiaugsmui, trokštančiam įžengti į pasaulį“. Ta pačia proga popiežius tvirtino, kad ,,nieko nėra gražesnio, kaip būti užkluptam Evangelijos, Kristaus. Nieko nėra gražesnio, kaip jį pažinti ir kitiems perteikti draugystę su juo“ (Pamokslas, 2005 04 24). Taip savo užduotį, misiją supranta popiežius: perduoti kitiems iš Dievo kylantį džiaugsmą. Skatinti pasaulyje naują įsipareigojimo atsiliepti į Dievo meilę dinamiką.

Per penkerius popiežiavimo metus Benediktui XVI nestigo puldinėjimų, sukeltų norinčiųjų išplėšti Kūrėją iš žmonių visuomenės akiračio. Netrūko kančių dėl pašauktųjų būti ,,žemės druska“ ir ,,pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14-16) nenuoseklumo ir nuodėmių. Tai neturėtų mūsų stebinti, nes sunkumai yra normali krikščionio gyvenimo dalis, kadangi tarnas ne didesnis už šeimininką, kaip paskelbė Jėzus Kristus: ,,Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20). Tuo pačiu metu neužmirškime, jog Viešpats pridėjo: ,,Jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų“ (ten pat).

Tuo remiasi nesugriaunamas krikščionio, drąsinamo Šventosios Dvasios, niekada nepaliekančios Bažnyčios, optimizmas. Historia docet: kiek kartų per dvidešimt amžių sukilo bloga pranašaujantys balsai, skelbiantys Kristaus Bažnyčios žlugimą! Tačiau vedama Šventosios Dvasios, įveikusi išbandymus, Bažnyčia pasirodydavo atjaunėjusi ir gražesnė, pilna jėgų vesti žmones išganymo takais. Per šiuos metus matėme, kad intelektualinis ir moralinis popiežiaus autoritetas, jo artumas ir rūpinimasis kenčiančiais, jo tvirtumas visada su meile ginant Tiesą ir Gėrį teikė stiprybės įvairiausių tikėjimų vyrams ir moterims. Romos popiežius ir toliau yra žiburys, nušviečiantis žemiškus sudėtingo gyvenimo įvykius…

EPA nuotrauka

Atlikdamas savo ganytojiškas pareigas, sutikau tūkstančius geros valios žmonių – katalikų ir nekatalikų, taip pat daugybę nekrikščionių, – kurie man sakė, jog tvirti ir viltį teikiantys Benedikto XVI atsakymai įvairių žmonijos dramų akivaizdoje jiems buvo Evangelijos patvirtinimas ar priežastis prisiartinti prie Bažnyčios, ir ypač iš naujo pažadino susidomėjimą artėti prie popiežiaus skelbiamo ,,artimo Dievo“. Daugelis esame kasdien praturtinti šio džiugaus Benedikto XVI skelbimo, nušviesto tikėjimo šviesa, pateikto pasitelkus visas proto išgales, aiškia kalba ir liudijant jo asmeninį ryšį su Jėzumi Kristumi. Tegul Viešpats mums daug metų laiko jį kaip Bažnyčios vadovą visos žmonijos gerovei.