Mečislovas Reinys ir Adelė Dirsytė: kuriant ateitį iššūkių verpetuose (2)

Adelė Dirsytė

Ankstesnėje publikacijoje autorius trumpai supažindino su kankinio, arkivyskupo Mečislovo Reinio biografija ir nepaprastus išbandymus atlaikiusia asmenybe. Antroje dalyje – dėmesys Adelei Dirsytei. „Noriu pristatyti dvi asmenybes, apie kurias kalbėti pravartu visais laikais, o ypač šiandien, kada rengiamės švęsti Nepriklausomos Lietuvos šimtmetį“, – sako kunigas Nerijus Pipiras. Mečislovas Reinys ir Adelė Dirsytė stengėsi būti žmonėmis tarp žmonių, ugdyti žmogų visur ir visada: tiek universitetų auditorijose, klasėse, renginiuose, tiek tarp erškėčių.

Ypač gražus dvasinis ryšys sieja arkivyskupą Mečislovą Reinį ir kankinę pasaulietę mokytoją Adelę Dirsytę. Kas tarp jų bendro? Pirmiausia reikia pripažinti, kad Adelė Dirsytė ir Mečislovas Reinys – tai dėstytojas ir studentė, švietėjas, kongresų dalyvis bei organizatorius ir jo pagalbininkė.

Tarnauti žmonėms

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje, Agotos ir Antano Dirsių šeimoje. Ji buvo šeštasis vaikas šeimoje. Būdama aštuonerių, pradėjo lankyti Aukštųjų Kaplių pradžios mokyklą, vėliau – Šėtos progimnaziją. Metai, praleisti šioje ugdymo įstaigoje, lėmė Adelės pasiryžimą visuomet tarnauti žmonėms. Čia dėstė kunigai, tuo metu dirbę Šėtos parapijoje – Jurgis Tilvytis ir Feliksas Kapočius, būsimasis Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statytojas, direktorius Jonas Misiūnas, mokytojai Jadvyga Tilvytytė, Stasys Jauniškis ir kiti.

1925 m. priimta į Kėdainių gimnaziją, Adelė įsitraukė į ateitininkų veiklą. 1928 metais pradėjo studijuoti Lietuvos universitete, Teologijos-filosofijos fakultete. Pasirinko Filosofijos skyrių, studijavo vokiečių kalbą. A. Dirsytei dėstė žinomiausi to meto mokslo žmonės: Juozas Eretas, vyskupas Mečislovas Reinys, Maironis, Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt. Adelė įsitraukė į naujai suburtą ateitininkų „Birutės“ draugiją, kurios šūkis buvo: „Tikėjimas, Viltis, Meilė“.

1932 metais mirus tėvui, Adelė, dar negavusi diplomo, studijas nutraukia. Tačiau žinoma, kad nelankydama paskaitų ji išlaikė reikiamus universiteto egzaminus ir 1937 metais gavo diplominio darbo užduotį. Neapleido ir veiklos katalikiškose organizacijose: organizavo knygų leidimą, bendradarbiavo spaudoje, rengė kursus, rūpinosi „Carito“ reikalais, važinėjo po visą Lietuvą skaitydama paskaitas. Savo straipsniuose ypatingą dėmesį skyrė moterų dorai ir motinystei.

Vilniaus laikotarpis

Taip pat skaitykite:

„Klausk „Bernardinų“: ar įmanoma skirtingų religijų malda tam pačiam Dievui?

Apie „dieviškąją bausmę“: apvaizda, valia ir likimas

Naujovė Lietuvoje: kuriamas Naujojo Testamento vertimas į gestų kalbą

Šlovinimo ir maldos tarnystės ciklas „Geroji Naujiena iš Kretingos“

Lietuvos vyskupai: kaip taisyklingai ir pagarbiai priimti Komuniją į rankas

Komunijos dalijimas į rankas – mažiau pagarbus?

Išleista nauja popiežiaus emerito Benedikto XVI biografija

Popiežius kviečia kartu švęsti „Laudato si’ savaitę“

1940 m. persikėlė į Vilnių, dirbo mokytoja mergaičių gimnazijoje, 1942–1944 m. – Vilniaus 2 valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Net ir sunkiausiu metu mokytoja stengdavosi dažnai priimti šv. Komuniją. Dažnai lankydavosi Katedroje, Šv. Mikalojaus, Aušros Vartų ir kitose bažnyčiose. Ypač žavėjo kun. A. Lipniūno pamokslai ir veikla, pradėjo joje bendradarbiauti.

Vokiečiams kun. A. Lipniūną suėmus, arkivyskupas M. Reinys ateitininkų vadovu paskyrė kun. Bernardą Baliuką (Baliukonį). Adelė Dirsytė čia vėl aktyvi ir nepamainoma pagalbininkė. O ir savo pamokose ji stengėsi plėsti ne tik mokinių intelektualinį, bet ir dvasinį akiratį. 1944 metais Adelė pradėjo dirbti kunigaikštienės Birutės mokykloje, kuri, atėjus sovietų valdžiai, pervadinta į Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Dėstė vokiečių kalbą.

Dar vokiečių okupacijos metais Adelė Dirsytė susitikdavo su vienu iš ateitininkijos vadovų Juozu Brazaičiu. Jis savo pareiga laikė padėti ir miško broliams. 1945 m. jis buvo suimtas, tačiau pabėgo iš NKVD rankų ir pasislėpė pas Adelę, tuo metu gyvenusią Sofijos Ladygienės bute. Tai, žinoma, sukėlė grėsmę pačiai A. Dirsytei. Netrukus, 1946 m. kovo 6-osios naktį, Adelė areštuojama. Nuteisiama už „tėvynės išdavimą ir antikomunistinę veiklą“, kaip ir daugelis kitų iškilių Lietuvos veikėjų.

Mokytoja nepaisant visko

Tremtyje, toli nuo Lietuvos, ryškiausiai sužibo Adelės šventumo šviesa. Ji nuteisiama 10 metų. Ta kelionė į tremtį apvainikuoja visą Adelės tikėjimą ir gyvenimą. A. Dirsytei teko patirti kančią tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje… Net ir čia, rodos, pačiomis nedėkingiausiomis sąlygomis, ji tęsė savo kaip mokytojos misiją. Viena iš kartu ištremtų mergaičių yra užrašiusi tokius žodžius: „Mes buvom nusiminusios. Palikom Lietuvą. Mūsų laukia nežinia. Tuomet Dirsytė mums pradeda pasakoti apie tautos didvyrius, jų drąsą, kančias, pasiaukojimą, skatina mus prisiminti istoriją, pasakoja mums apie mūsų rašytojus, poetus, ragina čia pat, važiuojant, pasimokyti eilėraščių. Ji daug jų mokėjo. Ir mes, monotoniškai dundant traukiniui, kartojam eiles apie tėvynę, ilgesį, meilę. Kartojom, kartojom. Ir – stebuklas! Kur baimė dingo? Mokytoja žinojo, kaip mus išblaškyti, nuvyti baimę, kaip nušluostyti ašaras.“

Liudytojos pasakoja, kad Adelės žodžiai eidavo tiesiai į širdį, jas atgaivindavo, sustiprindavo. Jos tiesiog glausdavosi prie Adelės, nes nuo jos sklido neapsakoma šviesa. Adelė išmokė, kaip prieiti dvasinės išpažinties ir dvasiškai priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Tai buvo maldos ir vilties mokytoja artimui sunkiausiais momentais. Viena liudytojų, Kazimiera Dambrauskienė, pasakoja: „Akyse stovi vienas vaizdas. Mes prie tiesiamo kelio. Gale geležinkelio. Dirsytė stovi prie akmenų krūvos. O iš po skarelės nutekėjusios kraujo srovelės. Tačiau akyse – lengva šypsenėlė. Į Magadaną atplaukėm rudenį, spalio mėnesį. Gyvenom palapinėje. Atsimenu, Dirsytė vieną rytą niekaip negalėjo atplėšti plaukų, prišalusių prie palapinės. Vėliau mane išvežė nuo Magadano. Būdavo, gaudavau laiškelių iš mylimos mokytojos. Paskutinį gavau, kai buvo gavėnia. Klausė, koks momentas iš Kristaus kančios man daro didžiausią įspūdį?“

Adelė, kai tik galėdavo, bendraudavo su visomis tremtyje esančiomis. Kai negalėdavo bendrauti gyvu žodžiu, bendraudavo laiškeliais. Kviesdavo kartu mąstyti. Drauge kalinčioms moterims nuolat primindavo: „Keršto kelias – ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti.“ 1954–1955 m. žiemą Adelė buvo išvežta, kankinta, mušama, patyrė daugybinių sužalojimų. Buvo grąžinta pašlijusia sveikata ir psichika. Vėliau vėl išvežta. Oficialiame dokumente užrašyta, kad mirė Chabarovske 1955 m. rugsėjo 26 d. Adelės Dirsytės palaidojimo vieta nežinoma.

Ko mus gali pamokyti ir padrąsinti šie žmonės, kurių net kaulų Lietuvoje nėra? Viltingos kūrybos. Juk ateitis gimsta šeimoje, auga ir bręsta tarp žmonių, kurie dalijasi savo patirtimi. Nuolat.