Grigorijus Kanovičius: „Ačiū Lietuvai“

Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kalba atsiimant Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją Prezidentūroje Vilniuje.

Mano kūrybinės pastangos būtų nuėję perniek, jei jos nebūtų paremtos atmintimi – ne selektyvine atmintimi, ne ta, kuri privalo įsiteikti kuriai nors ideologijai, o ta, kuri atitinka istorinę tiesą.

Mano sagos apie litvakus nebūtų buvę, jei ne mano visų romanų bendraautoris, kurio nėra mano knygų viršeliuose. Visomis savo pergalėmis, visais džiaugsmais aš privalau dalytis su juo kaip su broliu – po lygiai. Nekamuosiu Jūsų spėlionėmis. Tas bendraautoris visada buvo vienas – Lietuva.

Tik Lietuvoje galėjo būti paskelbtos visos mano apysakos, apsakymai ir romanai. Tik Lietuvoje ruseno žydiško gyvenimo likučiai. Veikė žydų teatras, žydų saviveikla, tik čia iš Sibiro grįžęs aistringas poemas jidiš kalba galėjo kurti Hiršas Ošerovičius, jidiš kalba dainavo neprilygstamoji Nechama Lifšicaitė, savo puikius romanus leido Icchokas Meras. Kad ir kaip paradoksaliai ir skaudžiai tai skambėtų – nesugebėjusi išsaugoti viso litvakų medžio, Lietuva vis dėlto sugebėjo išsaugoti kelias dar tebemėginančias žydėti ir žaliuoti to negailestingai nukirsto kamieno šakas.

Ačiū Lietuvai, visiems tiems žmonėms, kurie kiekvienas savaip padėjo man prikelti iš nužudytųjų ir numirusių mano knygų herojus. Jų, deja, kitaip į gyvenimą nebesugrąžinsime.

Dėkoju savo žmonai Olgai, redagavusiai visas be išimties mano knygas, dėkoju savo ilgamečiams vertėjams Feliksui Vaitiekūnui ir Aldonai Paulauskienei, dėkoju Lietuvos leidykloms, dėkoju Lietuvos skaitytojams.

Dėkoju Lietuvos Rašytojų Sąjungai ir buvusiam Lietuvos ambasadoriui Izraelyje ponui Dariui Degučiui.

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Dėkoju Nacionalinių premijų komisijai, apdovanojimą man skyrusiai už istorinės atminties jautrumą.

Jūsų Ekscelencija, gerbiama Lietuvos Prezidente, ponia Dalia Grybauskaite, esu Jums nuoširdžiai dėkingas už kvietimą atsiimti apdovanojimą turbūt svarbiausios Lietuvos valstybinės šventės – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos – išvakarėse.  Ir man, šios valstybės piliečiui, tai didinga diena. Aš niekada nesiekiau pelnyti jokių laurų ar ąžuolų vainikų. Bet kadangi aš jais esu tarsi ir apdovanotas, leiskite man simboliškai padėti juos ant kiekvienam žinomų ir bevardžių mano herojų kapų, tų paprastų darbštuolių žydų, labiausiai gyvenime branginusių darbą ir nuoširdžiai puoselėjusių savo lizdą – Lietuvą.

Tegyvuoja per amžius laisva ir nepriklausoma Lietuva ir jos laisvi žmonės.

Ačiū Lietuvai.

Susiję:

Raminta Jonykaitė

4 min

P. Ambrazevičius apie G. Kanovičiaus „Šėtono apžavus“: „Jaučiuosi, kad patobulėjau kaip žmogus“

Bernardinai.lt

2 min

Rašytojas G. Kanovičius su romanu „Šėtono apžavai“ – prestižinės premijos laureatas

Sergejus Kanovičius

3 min

Tiesa gydo. Rašytoją G. Kanovičių kalbina sūnus Sergejus

Sergejus Kanovičius

4 min

G. Kanovičius: vienatvei reikia užnugario