2020 04 27

Marija Drėmaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kodėl tarpukariu Lietuva taip ir nepasistatė Seimo rūmų?

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė.

Modernios Lietuvos, skaičiuojančios nacionalinės valstybės gyvavimą nuo 1918 m. vasario 16 dienos, istorija XX amžiuje buvo komplikuota, kaip ir daugelio Europos valstybių.

Pirmosios Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.) laikinojoje sostinėje Kaune nepavyko pastatyti parlamento, nors pastatų paieškos užsibaigė įspūdingu Valstybės rūmų architektūriniu konkursu (1938–1940 m.). Minint Steigiamojo Seimo 100 metų sukaktį verta pasidomėti, kodėl taip atsitiko, ir plačiau panagrinėti santykį tarp politinės istorijos ir parlamentinių pastatų architektūros.

Parlamentinių pastatų architektūrinis tipas modernioje Europoje susiformavo XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, kaip parlamentinių valstybių iškilimo rezultatas. Kadangi minimas laikotarpis buvo susijęs su eiliniu antikos „atradimu“ Europos kultūroje, architektūrinio įkvėpimo ieškota demokratijos lopšyje – antikinėje Graikijoje. Tokios antikine klasika pagrįstos reprezentacinės architektūros pavyzdys (nors ir ne parlamentas) yra Vilniaus rotušė, perstatyta 1785–1799 m. pagal žymaus architekto Lauryno Gucevičiaus projektą.

Naują etapą Parlamentų architektūroje pradėjo Didžiosios Britanijos parlamento (Vestminsterio rūmų) Londone perstatymas. Pasikeitusią mąstyseną liudijo siekis, kad svarbiausias valstybės pastatas atspindėtų nacionalinę architektūrą, o tuo metu Anglijoje tokiu stiliumi laikyta neogotika (Gothic Revival). Taip Europos valstybinių pastatų architektūroje susiformavo dvi tradicijos – klasicistinė ir istoristinė, pagrįsta istorinių stilių paveldu.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje po didžiųjų imperijų žlugimo Europoje susikūrė nemažai naujų valstybių, kurioms nacionalinės tapatybės kūrimas tapo itin svarbiu uždaviniu. Tautinių stilių banga šį kartą buvo orientuota į etninį paveldą. Tačiau ne visos naujos valstybės turėjo pakankamai išteklių naujo nacionalinio parlamento statybai. Todėl dažniausia buvo įsikuriama istoriniuose pastatuose su viltimi pasistatyti nacionalinius parlamentus ateityje.

Pavyzdžiui, Rygoje neorenesansinio stiliaus Livonijos gubernatūros rūmai (buvęs Landtagas) buvo pritaikyti Latvijos Saeimai (Parlamentui), klasicistiniu stiliumi su etninės ornamentikos motyvais pertvarkius Susirinkimų salę (1922). Estijos Riigikogu (parlamentas) Taline įsikūrė Toompea pilyje, buvusioje gubernatūroje, o 1920–1922 m. pilies kieme buvo pastatytas naujas parlamento pastatas, kurio susirinkimų salė įrengta ekspresionizmo ir art deco stiliumi.

Nors politinė situacija Lietuvoje buvo kitokia, tačiau architektūrinės reprezentacijos sprendimai – panašūs, tik materializavosi jie ne istorinėje sostinėje Vilniuje, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė, o laikinojoje sostinėje Kaune, kurioje nepriklausomybė buvo įtvirtinta. 1919 m. balandžio 4 d. Kaune buvo išrinktas pirmasis Lietuvos Prezidentas, o 1920 m. gegužės 15 d. į pirmąjį posėdį susirinko visuotiniuose demokratiniuose rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas, kuris Miesto teatro salėje Lietuvos valstybę iškilmingai paskelbė demokratine Respublika. Miesto teatro pasirinkimas šiai iškilmingai progai rodo, kad tuo metu Kaune dar nebuvo kitų tinkamų patalpų.

Kauno miesto teatras (dabar Muzikinis teatras), kuriame 1920 m. gegužės 15 d. buvo išrinktas Steigiamasis Seimas. Nuotrauka  iš „Lietuvos albumo“, Kaunas, 1921 m.

Trečiajame dešimtmetyje laikytasi nuostatos, kad laikinojoje sostinėje neverta statyti brangių valstybinių pastatų, nes reikia laukti sugrįžimo į Vilnių ir ten statyti Lietuvos sostinę. Šis laikinumo aspektas pasirodė besąs lemiamas, kai iškilo klausimas dėl valstybės prezidento rūmų ir valdžios įstaigų pastatų statybos. Nors 1923 m. Mariaus Frandseno ir Antano Jokimo parengtame Kauno miesto plane buvo numatyta Administracinį valstybės centrą statyti Ąžuolyne, šios įstaigos buvo įkurdintos XIX a. statytuose carinio laikotarpio pastatuose. Prezidento įstaigai skirti buvę Kauno gubernatoriaus rūmai, Ministrų kabinetas įsikūrė carinės inžinierių valdybos viršininko rezidencijoje, o Steigiamasis, Pirmasis, Antrasis ir Trečiasis Seimas – nuo 1920 m. iki 1927 m. veikė buvusioje Kauno gubernijos berniukų gimnazijoje, statytoje dar 1862 m. Pritaikius Seimui, antrame aukšte buvo įrengtas balkonas, iš kurio matėsi kitapus gatvės esantys Prezidento rūmai ir jų sodelis.

Steigiamasis Seimas – buv. Kauno gubernijos berniukų gimnazija. Nuotrauka  iš „Lietuvos albumo“, Kaunas, 1921 m.


Trijų valstybinių institucijų įrengimo ir pritaikymo projektus atlikti buvo pakviestas architektas Vladimiras Dubeneckis (1888–1932). Tai lėmė ne tik didelis architektų trūkumas Kaune, bet ir Dubeneckio susidomėjimas tautinio stiliaus paieškomis. Įkvėpimo jis ieškojo ne tik valstietiškos kultūros palikime, kuris buvo siejamas su autentišku lietuviškumu, bet ir medinėse kaimo bažnyčiose, koplytstulpiuose, varpinėse ir baroko bažnyčiose. Jo parengtas Seimo interjero projektas (1924) gerai atspindi to meto tautinio reprezentatyvumo vyriausybiniame interjere sampratą – dailininkas tautinę simboliką įkomponavo į projektuojamos įrangos elementus, baldus, pertvaras ir dekoro elementus.

Nors mokykla buvo erdvi, tačiau patalpos nebuvo patogios 112 Steigiamojo Seimo narių darbui ir posėdžiams (vėliau Seimo narių skaičius sumažėjo iki 78, o 1926 m. padidėjo iki 85 atstovų). Dubeneckio projektas nebuvo iki galo įgyvendintas, o tautinis stilius išreikštas paprastomis priemonėmis: sieninė tapyba geometrizuotų tulpių ornamentikos motyvais ir ritmiškai iškabinti medalionai su Lietuvos heraldika. Pagrindinis tautiškumo temos akcentas erdvėje – Vytis, įkomponuotas už Seimo Prezidiumo – galinės sienos centre.

Seimo interjero projektas paskatino kalbas apie naujų Seimo rūmų statybą. Kalbėta, kad tokia galėjo būti 1925 m. sumanytų statyti Teisingumo ministerijos rūmų paskirtis. Tarptautinį architektūrinį konkursą laimėjo jauni suomių architektai Ragnaras Ypyä ir Anteris Pernaja, tačiau statyti nutarta pagal tuometinio Kauno m. savivaldybės statybos skyriaus architekto Edmundo Fryko projektą. Tokia praktika buvo paplitusi tarpukario Kaune, kuriame per nepriklausomybės dvidešimtmetį surengta apie 40 architektūrinių konkursų. Politiniai įvykiai pakoregavo Seimo likimą – po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo Prezidento postą iš Kazio Griniaus perėmė Antanas Smetona, kuris Seimą paleido. 1929 m. užbaigtuose rūmuose įsikūrė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis Tribunolas, Apeliaciniai rūmai, Vyresniojo notaro tarnyba bei įvairios teisminės tarnybos.

Teisingumo ministerijos rūmai Kaune, kuriuose 1936–1940 m. posėdžiavo Ketvirtasis Seimas. XX a. 4 deš. nuotrauka. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Teisingumo ministerijos rūmų pastatą galima laikyti pirmuoju valstybės valdymui ir administravimui suprojektuotu objektu, kurio architektūra atspindėjo to meto oficialų valstybinį stilių – neoklasicistinio monumentalumo ir tautinio stiliaus samplaiką. Pagrindinis rūmų išorės akcentas – kampinė kolonada, užbaigta kupolu, su aukso raidėmis įrašyta fraze JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM (liet. „Teisingumas yra valstybių pagrindas“). Interjere klasikiniai architektūriniai elementai buvo papuošti tautiniais motyvais – medžio drožinius ar tautinės juostos raštus imituojančiais ornamentais, gediminaičių stulpais. Verta paminėti modernų pastato konstrukcinį sprendimą – vestibiulio, šoninės laiptinės ir salės apšvietimas buvo įrengtas stoge. Siekiant išvengti tokių didelių švieslangių sniego apkrovos žiemą, buvo netgi įrengtas stogo šildymas.

Pasak spaudos, jau 1930 m. planuota rūmus pritaikyti ir Seimui, kuris, nors ir paleistas, niekada nebuvo oficialiai panaikintas. Vis dėlto tik 1936 m. birželio 10 d. buvo išrinktas Ketvirtasis Seimas, kuris iš esmės skyrėsi nuo ankstesniųjų, nes buvo mažesnis (49 atstovai) ir neatstovavo politinių partijų, uždraustų 1935 m. Vidaus reikalų ministro įsakymu. 1936 m. rūmų pagrindiniame korpuse atlikus remontą buvo įrengtas Seimo pirmininko kabinetas, vicepirmininkų kabinetai, sekretoriaus kabinetas, kanceliarijos direktoriaus kabinetas, kanceliarija, ir kt. Didžioji salė paskirta Seimo posėdžiams. Ketvirtasis Seimas čia posėdžiavo 1936–1940 m. Nors jį tik sąlyginai galima būtų vadinti visaverčiu parlamentu, svarbu pažymėti, kad 1938 m. jis priėmė naująją Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Karikatūra, skirta Seimo atkūrimui 1936 m. Nuotrauka iš „Dienos“, 1936 m. rugsėjo 6 d.

Kaip pažymėjo istorikė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, kol ruseno viltis persikelti į istorinę sostinę, valstybės įstaigų pastatai buvo tik remontuojami. Situacija pasikeitė 1938 m. kovą, kai po Lenkijos ultimatumo Lietuva ir Lenkija užmezgė diplomatinius santykius. Šį Lietuvos Vyriausybės žingsnį visuomenė suvokė kaip istorinės Lietuvos sostinės išsižadėjimą. Tik tada pradėta galvoti apie naują Valstybės rūmų pastatą Kaune, kurio projektavimui nutarta skelbti tarptautinį architektūros konkursą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Valdžios pastatų kompleksą turėjo sudaryti Prezidento rūmai, Prezidento kanceliarijos įstaiga, Ministrų tarybos ir Valstybės tarybos namai, garbės aikštė ir sodas vasaros priėmimams. Toks svarbiausių valdymo pastatų sutelkimas į vieną vietą buvo susijęs su tuo metu jau įsigalėjusiu autoritariniu režimu. Statybai numatyta prestižinė vieta – Parodos kalnas. Tuo metu laikyta, kad nuo jo atsiveria gražiausias vaizdas į miestą, o savo ruožtu ant Parodos kalno iškilę rūmai būtų puikiai matomi iš miesto.

Architektūrinio konkurso svarbą liudija tai, kad iki 1940 m. birželio buvo gautas net 51 pasiūlymas iš viso pasaulio architektų. Šio konkurso nesustabdė net istorinės sostinės Vilniaus atgavimas 1939 m. spalį. Vis dėlto, tarptautinė konkurso komisija, kurioje dalyvavo ir žymiausias Švedijos modernistas Ericas Gunnaras Asplundas, nerado pirmosios premijos verto projekto. Atrinkti tik trys projektai, kuriems po lygiai padalinta piniginė premija: žymus Lenkijos architektas Adolfas Szyszko-Bohuszas (pavadinęs savo projektą “Mano Lietuvai”), žinomi Latvijos architektai Nikolajus Bode ir Nikolajus Voitas ir niekam nežinomas Eugenas Lutterklas iš Rio de Žaneiro.

Valstybės rūmų Kaune konkursinis projektas, archit. Adolfas Szyszko-Bohuszas ir kt., Lenkija, 1940 m. Vroclavo architektūros muziejaus nuotrauka
Valstybės rūmų Kaune konkursinis projektas, archit. Adolfas Szyszko-Bohuszas ir kt., Lenkija, 1940 m. Vroclavo architektūros muziejaus nuotrauka
Valstybės rūmų Kaune konkursinis projektas, archit. Nikolajus Bode ir Nikolajus Voitas, Latvija, 1940 m. Latvijos architektūros muziejaus nuotrauka
Valstybės rūmų Kaune konkursinis projektas, pasirašytas slapyvardžiu Amicus-Amico, 1940 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Valstybės rūmų Kaune konkurso sąlygose irgi buvo nurodyta, kad architektūrinis sprendimas turėtų būti „klasikinės dvasios“. Pasiūlyti projektai atitiko šį reikalavimą – beveik visuose projektuose sutinkama simetrija, kolonados ir ilgi koridoriai, skulptūrinis dekoras, sienų tapyba ir kiti elementai, būdingi ketvirtojo dešimtmečio pabaigos oficialiajam stiliui, kuriame neoklasicizmas buvo jungiamas su modernizmu. Nors ano meto spauda ramino, kad valstybės biudžete nėra lėšų tokioms statyboms, tačiau 1940 m. planuotą pradėti statybą nutraukė ne ekonominės, o politinės aplinkybės. Valstybės rūmai Kaune taip ir nebuvo pastatyti.