Vilniaus centrinis paštas – ar išliks „senamiesčio gatvė“ modernistiniame interjere?

Vilniaus centrinis paštas. Marijos Drėmaitės nuotrauka (2020 m.)

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė.

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje kilo nemažas architektūrinis-paveldosauginis sujudimas, kai akcinė bendrovė Lietuvos paštas paskelbė parduodanti tris objektus – Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus centrinius paštus.

Susiklostė išties dėmesio verta situacija, į kurią galima pažvelgti keliais aspektais. Pirmiausia – tai simbolinis atsisveikinimas su fizinio pašto erą simbolizuojančiais dideliais viešaisiais pastatais. Kažkada įkūniję modernią komunikaciją, pastatyti reikšmingose miestų vietose, suprojektuoti žymių architektų ir dizainerių, šiandienei pašto sistemai jie tapo nebereikalingi. Ir ne tik Lietuvoje – daugelyje miestų sprendžiama panaši uždaromų, nebenaudojamų, bet vertingos architektūros paštų pastatų panaudos bei pritaikymo problema.

Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus centrinių paštų atveju buvo akcentuojamas ir jų paveldosaugos aspektas (visi yra įrašyti į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registrą). Tik vieniems jis atrodė kaip problema, apsunkinanti įvairesnius pritaikymo sprendimus; kitiems – argumentas, kodėl šie pašto pastatai apskritai neturėtų būti parduodami. Esą, patekus į privačią nuosavybę, nukentės jų vertingosios savybės, o anksčiau buvę visuomeninės paskirties pastatai taps nebeprieinami visuomenei. Pastarasis susirūpinimas išties turi pagrindą, o pirmasis skamba gana paradoksaliai. Iš tiesų, juk būdami valstybės nuosavybėje ir administruojami AB „Lietuvos paštas“ šie pastatai ir buvo nugyventi, neprižiūrėti, o Kauno centrinis paštas dėl tokios nepriežiūros ypač nukentėjo 2018 m. (iškilmingai minint valstybės atkūrimo šimtmetį) sprogus vamzdžiams ir užliejus pastatą – laikinosios sostinės simbolį.

Gyventojų susirūpinimas ir bendruomenių protestai prieš pašto pastatų pardavimą buvo sprendžiami aukščiausiu lygmeniu – pasitarimai Prezidentūroje ir Seime lėmė, kad Klaipėdos ir Kauno paštų nuspręsta nebeparduoti. 2019 m. gruodžio pradžioje iš aukciono jie buvo išimti, siekiant išsaugoti visuomenės poreikiams. Kokios visuomenės ir kokiems poreikiams – nedetalizuota. Šių sprendimų nuošaly kažkodėl liko Vilniaus centrinis paštas. Ar jo likimas vilniečiams mažiau rūpi? O gal jo architektūrinė vertė menkesnė dėl to, kad atstovauja sovietinio laikotarpio modernizmui? Koks likimas laukia šio architektūros objekto ir kuo vertinga jo architektūra?

Simboliška, kad trijų miestų centriniai pašto pastatai atstovauja trims svarbiems laikotarpiams, susijusiems su pašto svarba ir funkciniais poreikiais, ir trims skirtingiems architektūros stiliams. 1893 m. statytas Klaipėdos centrinis paštas su 42 m aukščio bokštu – retas prūsiškos neogotikos stiliaus grynuolis su daugybe ne tik eksterjere, bet ir interjere išlikusių autentiškų detalių. 1930 m. pastatytas Kauno centrinis paštas – vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos moderniosios architektūros objektų, architekto Felikso Vizbaro šedevras, kuriame elegantiškai dera tarptautinis modernizmas ir tautinio stiliaus dekoro elementai. Vilniaus centrinis paštas – XX a. septintojo dešimtmečio modernizmo proveržis, žymių architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių autorinis kūrinys. Kuo jis tuo metu nustebino ir sužavėjo Vilniaus kultūros bendruomenę ir kodėl tapo svarbiu atsinaujinusio modernizmo ženklu?

Vilniaus centrinis paštas. Marijos Drėmaitės nuotrauka (2020 m.)

Vilniaus centrinio pašto projektavimas prasidėjo 1961 m., o statyba baigta 1969 m. Jo nepastebėti buvo neįmanoma, nes atsirado jis pagrindinėje Vilniaus gatvėje – Lenino (dab. Gedimino pr. 7) prospekte. Tuščių sklypų centrinėje miesto vietoje nebuvo daug, tad pirmasis iššūkis, su kuriuo susidūrė pašto projektuotojai – istorinis pastatas, kurį teko rekonstruoti – 1888 m. statytame neorenesansiniame administraciniame pastate įrengti modernias pašto sales.

Tokio senos ir naujos architektūros suderinimo precedento architektų Nasvyčių kūryboje jau būta. 1959 m. jiems jau teko rekonstruoti kitą istorinį pastatą tame pačiame Gedimino prospekte ir jame įrengti restoraną „Neringa“. Pašto ir restorano rekonstrukcijos tūriniai-erdviniai sprendimai panašūs – pertvarkytos pirmojo aukšto erdvės, o į sklypo gilumą pastatyta po priestatą. Tačiau kur kas svarbesni kultūrinei bendruomenei buvo meniniai sprendimai – istorinės ir naujos, modernistinės architektūros suderinimas. „Neringa“ tapo lietuviškosios modernizmo mokyklos šaukliu ir simboliu, atvėrusiu kelią į nacionalinio pokarinio modernizmo suklestėjimą.

Vilniaus centrinio pašto maketas. Žurnalo „Statyba ir architektūra“ (1965 m. Nr. 9) nuotrauka

„Neringos“ projektas buvo artimas Kauno tarpukario modernizmui ir Konrado kavinės dvasiai, o centrinio pašto rekonstrukcija – drąsi funkcionalizmo invazija istoriniame objekte. Čia architektai iš esmės perstatė visą pirmąjį aukštą, sklypo gilumoje pristatė funkcionalistinę stiklo ir betono „dėžę“, o viduje įrengė atviras persiliejančias sales. Toks istorinės ir modernios architektūros sprendimas susilaukė dėmesio. Juo labiau kad tuo metu XIX a. istoristinė architektūra laikyta nevertinga, vadinta istorinių stilių kratiniu arba eklektika, todėl ir derinys su modernia architektūra vertintas kaip itin šiuolaikiškas, pritaikant seną pastatą naujoms reikmėms.

Kalbant apie nacionalinės pokarinės modernizmo mokyklos susiformavimą ir jaunąją architektų kartą, kuriai atstovavo ambicingieji Nasvyčiai, įdomu pastebėti, kad beveik visi architektai nurodo du svarbiausius įkvėpimo šaltinius – Vilniaus senamiestį ir pokarinį Suomijos modernizmą, ypač Alvaro Aalto architektūrą, kuriai būdingos vietinės (regioninės) medžiagos – raudonos plytos, medis, akmuo.

Vilniaus centrinio pašto vaizdas po 1969 m. rekonstrukcijos iš asmeninio Nasvyčių archyvo. Julijos Reklaitės / projekto „Galimas modernizmas“ nuotrauka

Šiame kontekste labai įdomi Nasvyčių teorija: modernioje architektūroje perteikti senamiesčio erdvių, mastelio ir pereinamų kiemų pojūtį. Vilnių architektai vadino „interjeriniu miestu“. Iš tiesų, jei pažvelgtume į jų Gedimino prospekte XX a. šeštame-devintame dešimtmečiais suprojektuotus pastatus – restoraną „Neringa“, centrinį paštą ir akademinį dramos teatrą – pastebėtume, kad visi jie buvo istoriniai pastatai, kuriuose atliktos modernios rekonstrukcijos, susiejant pastatų interjerus su gatve. Prospekto gale pastatytas Seimo rūmų kompleksas taip pat buvo projektuojamas kaip pereinamų kiemų urbanistinis darinys.

Architekto Vytauto Brėdikio šaržas, vaizduojantis brolius Nasvyčius paštininkais, netrukus po Vilniaus centrinio pašto atidarymo. Julijos Reklaitės / projekto „Galimas modernizmas“ nuotrauka

Centriniame pašte sukurtą gatvės pastate įspūdį sustiprino medžiaginis interjero sprendimas. Sargėnų plytinėje specialiai degtos raudonos plytos, sujungtos būdingomis senojo Vilniaus pastatams plačiomis siūlėmis, istoriškai būdingesnės išorės, o ne vidaus architektūrai. Masyvios plytų mūro sienos, rupus tinkas, teracas ir medžio elementai kontrastavo su atviromis metalinėmis perdangų konstrukcijomis ir lubose įrengtais švieslangiais (to meto naujiena).

Operacijų salės atviros metalo konstrukcijos, kurių piešiniui ir proporcijoms architektai skyrė daug dėmesio, gali būti laikomos ir vietine high-tech interpretacija. Antrame aukšte įrengtos antresolės – balkonai, kuriuose per stiklo pertvaras persišvietė administracinių patalpų erdvės. Kuriant interjerą dalyvavo baldų projektuotojos Lygija Stapulioninenė ir Gražina Tulevičienė, sukūrusios elegantiškus modernistinius baldus, ir dizaineris Feliksas Daukantas – originalaus laikrodžio ir keičiamos datos ant operacijų salės sienų dizaino autorius.

Vilniaus centrinis paštas 1985 m. Juozo Šaparausko / Kultūros paveldo centro paveldosaugos bibliotekos nuotrauka

Kalbėdami apie paštą, architektai pabrėžė, kad, siekdami kontrasto tarp išorės (gatvės) ir vidaus, suprojektavo pagrindinį įėjimą į pastatą per žemesnę atvirą erdvę. Tai turėjo priminti Vilniaus senamiesčio kiemelius, į kuriuos lankytojas iš gatvės į didesnę kiemo erdvę patenka per žemą arką. Toliau jie siekė išryškinti iš kelių patalpų sudarytą pagrindinę vidaus erdvę – operacijų salę, kurią prilygino viduramžių pilies kiemui (Trakų pilies) ar Alvaro Aalto projektuotam Pedagoginiam institutui Helsinkyje.

Galiausiai pagrindinė erdvė plačiomis stiklo sienomis atsiveria į senamiestį. Svarbus ne tik pastato patalpų interjeras, bet ir vaizdų, atsiveriančių iš jo, eksponavimas. Įstiklintas galinis fasadas sukurtas taip, kad matytųsi Sniadeckių rūmai (Rašytojų sąjunga) ir Šv. Jurgio bažnyčia, iš kitos pusės, per įstiklintą kampą – Gedimino kalnas. Galinė raudonų plytų mūro pašto siena architektūriškai ir medžiagiškai užbaigė Tilto gatvę, kurios namai buvo būtent tokie – plytiniai ir netinkuoti.

Vilniaus centrinis paštas privatizuotas. Jis yra saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kultūros vertybės kodas 15899). Tačiau ar pastatą rekonstruojant ir pritaikant naujai panaudai bus suvoktos ir išsaugotos visos pokarinio modernizmo architektūros vertės – erdvinė kompozicija, atviros erdvės, atsiveriantys vaizdai, medžiagos ir detalės? Tai jau architektūrinio sprendimo, estetinio jautrumo ir pagarbos originaliam architektų Nasvyčių sumanymui klausimas.