Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Daugiabalsis sodas

Knygos viršelis

Louise Glück, „Laukinis vilkdalgis“. Eilėraščiai. Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas. V.: „Alma littera“, 2021. 139 p. 

Šiais metais išleistas Nobelio premijos laureatės, amerikiečių poetės, eseistės Louiseʼos Glück eilėraščių knygos „Laukinis vilkdalgis“ vertimas. Už šį 1992 m. pasirodžiusį rinkinį autorė pelnė Pulitzerio premiją.

Knygoje galima atrasti paslaptingą sodo gyvenimą, kupiną gėlių, augalų, kartais nušviestą mėnulio šviesos ar į jį užsukančio žmogaus minčių. Skaitant šią poezijos knygą, kone kiekvieną eilėraštį norisi įsidėmėti taip, kad jis ilgam liktų atmintyje, ieškoti vidinių jungčių. Tai, ko gero, ir yra poezijos žavesys, kai kalbama tarsi iš naujo, nušviečiant vaizdą ryškesnėmis, nei įprasta, spalvomis, nors sodas rinkinyje nėra vaizduojamas naudojant tik šviesius potėpius. Tiesa, vieno eilėraščio eilutėse sakoma: „[…] ir ten grožis, ir čia, / grožis be trūkumų“, tačiau netrukus paaiškėja, kad sodo gyvenimas nėra tobulas, ir reziumuojama: „[…] žmogui neskirta mylėti / vien tai, kas meile atsako“ („Aušrinė“, vertė M. Burokas, p. 15). 

Eilėraščiuose nemažai biblinės simbolikos, tačiau neeliminuojama asmeninės patirties svarba. Todėl nenuostabu, kad tikėjimas, kreipimasis į dieviškąją egzistenciją bet kada gali pavirsti netikėjimu, abejone ar netgi ironija: „Kadais tavim tikėjau; pasodinau figmedį. / Čia, Vermonte, krašte, / kur nebūna vasaros. Tai buvo išbandymas: jei medis išgyvens, / vadinas, tu esi. // Pagal šią logiką tavęs nėra. Arba tu egzistuoji / tik šiltesniuose kraštuose, / kaitriojoje Sicilijoje, Meksikoje ar Kalifornijoje, / kur auginami nepaprasti / abrikosai ir gležni persikai […]“ („Vakarinė“, vertė D. Norkūnas, p. 81).

Potyrių, susijusių su dievoieška, spektras gan platus: esama maldą, šauksmą, priekaištus primenančių eilėraščių, dieviškosios tylos, apleistumo motyvų. Tačiau su sentimentalumu L. Glück poezijos sieti nereikėtų, o sodas čia pasirodo kaip graži „vieta“ literatūrinei fikcijai kurti: „[…] jeigu viskas vyktų tikram / sode, o ne eilėrašty, tuomet / reikėtų, kad raudona rožė / neprimintų nieko […]“, – taip brėžiama skirtis tarp teksto ir kasdienės tikrovės eilėraštyje „Giesmė“ (vertė M. Burokas, p. 63). Nors vaizduojamas sodas simbolizuoja žmogaus gyvenimą, vis vien itin stebina rašančiosios įsijautimas į augalų pasaulį, kuris yra nepaprastai jautrus ir ne visada lengvai perprantamas. 

Nuosaikumas, pernelyg neužgniaužiantis emocionalumo, – eilėraščiams būdingas bruožas, skaitant juos vieną po kito galima išgirsti sklindančius balsus, lyg iš daugybės garsų sudarytą melodiją, kuriai suskambėti leidžia ir grakštūs vertimai. Kitaip tariant, „Laukiniame vilkdalgyje“ susipina gamtiškieji, žmogiškieji, dieviškieji balsai ir šnabždesiai. Įdomu yra tai, kad augalams suteikiamas gebėjimas kritikuoti, taip atskleidžiant žmogaus gyvenimo netobulumą: „Ne aš, kvaily tu, ne pati, bet mes, mes – dangaus / mėlio bangos, žydro, it / rojaus kritika: kodėl / taip savo balsą brangini, / kai būti vienu – / būti beveik niekuo? / Kodėl žvelgi aukštyn? Kad išgirstum / aidą it dievo / balsą? Jūs mums visi vienodi, / vieniši, stovintys virš mūsų, planuojantys / savo paikus gyvenimus […]“ („Scylė“, vertė M. Burokas, p. 37).

Nusigręždama nuo egocentriškumo, autorė sufleruoja, kad į pamatinius egzistencinius, etinius klausimus neįmanoma atsakyti, remiantis tik antropocentriniu požiūriu: „Nagi, sakyk, ką galvoji. Šis sodas – / tai ne tikrovė. Tikrasis pasaulis – / tai mašinų pasaulis. Išklok atvirai, / kas tau ir taip ant kaktos parašyta: juk protinga / mūsų privengti, priešintis / ilgesiui. […] Prisiminęs, ką šįryt / išties nugirdai, prieš kam nors / prasitardamas, gerai pagalvok, kas bylota šioj pievoj, / kas prabilo tais žodžiais“ („Baltagalvės“, vertė D. Norkūnas, p. 87). Takoskyra tarp gamtos ir technologijų žymi tarpinį žmogaus būvį tarp kultūros ir natūros, todėl negalėčiau paneigti žmogiškojo gebėjimo grožėtis gamta ir estetinio santykio kūrimo. 

Portretas.
2020 m. Nobelio literatūros premijos laureatė, amerikiečių poetė Louise Glück, atsiimdama Nobelio premiją – medalį ir diplomą, savo namuose Niujorke (JAV) 2020 m. gruodžio 6 d. EPA nuotrauka

Vis dėlto gamta nėra tik objektas stebinčiajam subjektui: visa yra gyva ir turi teisę kalbėti savo balsu, net jei jis „sklidinas gėlos“, o sakiniai girdimi „it kimūs verksmai“. Tad L. Glück rinkinys yra svarbus mąstant ir apie šiandieninio pasaulio ekologinės etikos problemas. Negana to – polifoniniame sodo skambesyje susipina daugybė aktualių klausimų, susijusių su estetika, ontologija, teologija, teosofija ir kt., o bet kokios egoizmo apraiškos numaldomos tarsi be jokių pastangų (net ir tais atvejais, kai žmogus priekaištauja dieviškajam subjektui), perteikiant skaitytojui nuo egoizmo apvalyto pasaulio suvokimo būdą. Juk net ir tikint dieviškosios būtybės egzistavimu būtina nusigręžti nuo savojo ego: „[…] nepamirškit – jūs mano vaikai. / Ir kenčiate ne todėl, kad liečiat viens kitą, / o todėl, kad gimėte, / įsigeidę gyvybės, / atskirtos nuo manęs“ („Ankstyvos sutemos“, vertė D. Norkūnas, p. 99). 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad knygos struktūra ženklina cikliško laiko svarbą, nes rinkinys apima laiką nuo ankstyvo pavasario prabudimo iki rudenėjančios gamtos sutemų, nuo snieguolės, rizikuojančios pradžiugti „žvarbiame naujo pasaulio vėjyje“, iki prisiminimo, kaip jos „išsiskleisdavo ir užsiverdavo“. Pirmame knygos eilėraštyje kalbama apie sugrįžimą, bekūnės sąmonės būvį: „[…] Siaubinga išlikti / vien sąmone, / žemės tamsoje užkasta. // […] O jūs, nepamenantys / sugrįžimo iš ano pasaulio, / pažvelkit, vėl kalbu jums: / visa, kas iš užmaršties sugrįžta, / balsą sugrįžę įgyja: // ir iš šerdies manos gyvasties / išsiveržia šaltinis, šešėlių mėlis tamsus / raibuoja jūros žydram vandeny“ („Laukinis vilkdalgis“, vertė M. Burokas, p. 11).

Rinkinio pabaigoje ir vėl grįžtama į sutemas, tačiau laikiškumas, kaip ir santykis tarp abstrakcijos ir formos, yra išryškinamas gan problemiškai ir nevienaprasmiškai, esama įtampos tarp statiškumo ir kismo: „[…] Džoną vilioja horizontas: jis nori / ir viena, ir kita, nori / visko kartu. // […] kol plieskianti vasaros saulė / išties sustingsta, nejuda – / ją visą prarijo / liepsnojantys klevai / ties sodo riba“ („Dangus ir žemė“, vertė M. Burokas, p. 73). Gyvenimas ir mirtis nėra susiję vien tik su ciklišku judėjimu, žemiškojo gyvenimo trauka kontrastuoja su amžinybės pajautomis. 

Eilėraštyje „Presk Ailas“, kuriame sodas egzistuoja lyg užuomina ar ženklas, bandoma sustingdyti praeities vaizdą, „užkonservuoti“ jį, tačiau aiškiai suvokiama, kad jo nebėra. Beje, kalbama iš žmogaus pozicijų: „Kiekvieno gyvenime stoja akimirka ar dvi. / Kiekvieno gyvenime pasitaiko kambarys kažkur prie jūros ar kalnuos. // […] Kaip ir visi vaizdiniai, šie buvo sandėrio dalis: / spindulys, blyksintis ant tavo skruosto, / mano pirštas, užspaudęs tau lūpas. / […] Anksti ryte vyras šaukia berniuką lipti iš vandens. / Tam berniukui šiandien jau būtų dvidešimt. […]“ (vertė D. Norkūnas, p. 107).

Tarsi „įsikimbama“ į atmintyje tūnantį vaizdą, norint jį susigrąžinti, o cikliškumas praranda bet kokią prasmę. Regis, neįmanoma išvengti netekties šešėlio, visa egzistencija yra paženklinta liūdesio, prarasties jausmo, kurį cituotame eilėraštyje gražiai iliustruoja balti bijūnai sunkiame ąsotyje. Kita vertus, galbūt galima išdrįsti pasipriešinti: „Baigias rugpjūtis. Karštis / gaubia Džono sodą / it brezentas. O kai kurie augalai / dar drįsta skleistis ir nokti, / pomidorų kekės, vėlyvos / lelijos – naivios / kilmingosios veislės […]“ („Vakarinė“, vertė D. Norkūnas, p. 121). 

Neišvengiamos baigties nuojautos supriešinamos su troškimu egzistuoti ir atvirkščiai – žemiškojo gyvenimo dinamika priešpriešinama sąstingio nuobodybei. Tokios ir panašios prieštaros yra būdingos visai knygai. Neįmanoma nepastebėti šių niuansų: knygoje esama amžinybės ir žemiškojo gyvenimo, gamtos ciklo ir tobulo išbaigtumo sankirtų. Galima sakyti, per gležną gėlės gyvybę atveriama savotiška eschatologinė vizija: „[…] Man nesvarbu / kiek vasarų gyvensiu, kad sugrįžčiau: / šią vasarą mes įžengėm į amžinybę. / Jutau, kaip abi tavo rankos / užkasa mane, kad jos grožybė išsiskleistų“ („Baltosios lelijos“, vertė M. Burokas, p. 135).

Nors žvelgiant į knygos visumą į akis krinta cikliškumas, tačiau įsiskaitant į šias rinkinį užsklendžiančio eilėraščio eilutes atrodo, kad iš ciklo ištrūkstama ar bent siekiama išsivaduoti. Galbūt taip primenama, kad žmogus, nors ir gali užsiimti kūryba, pasilieka desperatiškai „kyboti“ tarp dangaus ir žemės, neišvengiamai priklausydamas cikliškam laikui, bet kartu suvokdamas savo mirtingumą ir tai, kad galbūt mirtis nėra pabaiga: „[…] Mes abu tiek priartėjom prie pabaigos, / kad galime jos nebijoti. Šiomis naktim aš nebesu tikra, / ar dar žinau, ką reiškia pabaiga […]“ („Sidabrinė lelija“, vertė M. Burokas, p. 127). 

Žmogiškosios būtybės tragizmas rinkinyje pasirodo kaip nesugebėjimas perprasti nei dangiškosios, nei žemiškosios sferų. Šią mintį paneigia tekstas, kuriame žmogus gali būti suvokiamas tik kaip nedidelė visa apimančios būties dalis, vadinasi, neatskirta nuo jos: „[…] mano kūnas / susirangęs perskeltam kamiene, beveik nurimęs vakaro lietuje, / beveik gali pajusti / putojančią, kylančią sulą: Nojus sako, kad tai / depresyviųjų klaida, tapatintis / su medžiu, kai laiminga širdis / plevena po sodą it krintantis lapas, it metafora / dalies, ne visumos“ („Aušrinė“, vertė M. Burokas, p. 13).

Taigi į „Laukinį vilkdalgį“ įmanoma žvelgti iš įvairių perspektyvų, o tekstai atskleidžia, kad vieningos pasaulėžiūros rinkinyje nėra, bet paradoksalu, kad knyga atrodo nuosekli, tad chaotiška jos tikrai nepavadinsi. Įvairiausios prieštaros ir kontrastai L. Glück poezijoje įstabiai dera su trapiu gėlių grožiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien