„Ir vėl galvosim apie savo senas Kalėdas“. Trys Jono Meko laiškai namiškiams

Čia Povilo Meko ir Elzbietos Jašinskaitės-Mekienės šeimoje 1922-ųjų šv. Kūčių dieną gimė Jonas Mekas. Pasaulio žmogus, avangardinio kino krikštatėvis, filmininkas ir poetas, Biržų garbės pilietis. Nors jo vardas pirmiausia asocijuojasi su Jungtinėmis Valstijomis – Niujorku, kur gyveno ir didžiąją savo gyvenimo dalį kūrė, J. Mekas – būdamas absoliučiai laisva, originali, autentiška, kaip šuliniai be dugno kūrybinga asmenybė – visada liko ištikimas Semeniškiams ir gimtajam kaimui.

Jonas Mekas šeimoje buvo penktas vaikas. Vyriausia iš Mekų vaikų buvo sesuo Elžbieta, po jos rikiavosi broliai Povilas, Petras, Kostas. Už Joną trejais metais jaunesnis buvo Adolfas. Apie 1930-uosius Mekai iš pirmosios sodybvietės, įsikūrusios prie vieno iš Rovėjos upės vingių ir Jevynės bei Rovėjos santakos, persikėlė gyventi į vienkiemį priešais naująsias Semeniškių kapines. Vis dėlto J. Mekui iki paskutinės gyvenimo dienos mieliausi liko senieji Semeniškiai. Kaip pats yra minėjęs – toji vieta, kur stovėjo jo vaikystės lova.

Pasaulyje legendiniu, daugialypiu kino kūrėju vadinamas J. Mekas kartu su broliu Adolfu iš Lietuvos anapus Atlanto buvo priverstas išvykti 1944-aisiais, būdamas 22-ejų, nes tuomet, vokiečių okupacijos metais, kaip įprasta jauniems žmonėms buvo įsitraukęs į antisovietinę ir antinacinę veiklą.

„Semeniškių kaimo vaizdinys Jonui Mekui buvo įsirėžęs į atmintį iki pat gyvenimo pabaigos. Labai gerai prisimenu jo kartotus žodžius: „Aš esu mažas žemdirbys. Visą gyvenimą aš esu basų kojų kultūros vaikas.“ Man liko įstrigę į atmintį ir jo žodžiai, ištarti vieno interviu metu. Kai jo žurnalistai paklausė, kokia buvo pradžia Amerikoje, Mekas atsakė, kad viskas iš tikrųjų prasidėjo ne Amerikoje, o Semeniškiuose, nes jis esąs ūkininko sūnus“, – „Bernardinams“ yra sakiusi Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė Indra Drevinskaitė.

Indra yra tas žmogus, kuris pirmasis įžiebė kibirkštį visoms gražioms tolesnėms biržiečių iniciatyvoms, kad kadaise buvusiame senajame, išnykusiame gatvinio tipo Semeniškių kaime atsirastų paminklinis akmuo, pagerbiantis ir šios vietos, ir paties Jono Meko atminimą.

Visą savo laisvą, originalų gyvenimą žodžiais ir vaizdais kalbėjęs apie ilgesį Semeniškiams ir nuotolio atkirstiems savo mylimiesiems, gyvoji legenda iš Niujorko Jonas Mekas, pasaulio žmogus, avangardinio kino pradininkas, 2019-ųjų pavasarį grįžo namo. Amžinojo poilsio atgulė Semeniškių kapinėse šalia savo tėvų.

Jono Meko gimimo šimtmečio proga skaitykite jo laiškus mamai Elzbietai ir mylimiems namiškiams su elegiškai mekiškais linkėjimais šv. Kalėdų proga.

Naujorkas

Gruodžio 15 d. 1959 m.

Miela Mama!

Tai ir vėl sulaukėm vienų Kalėdų. Norėtųsi būti visiems kartu, kaip per tas geras senas Kalėdas, ir valgyti tą patį tavo iškeptą baltą pyragą, ir tuos piernikus, ir kringelius su aguonom. Ir norėtųsi vėl žiūrėti į tas dideles sniego pusnis, kaip, anksti rytą, žmonės visais keliais važiuoja į bažnyčią, arkliai vien tik prunkščia, ir važiai tik lekia. O vakare Tata vėl skaitytų, užsidėjęs savo akinius, ir atsisėdęs gale stalo, iš Biblijos apie Kalėdas. O mes, vaikai, gulėdami ant pečiaus, ar prie varstoto, žiūrėtumėm į Alzbunės gražiai pagražintą spalvotais popieriais lempą, ir klausytumės. O tu, mama, sėdėtumei vėl lovoje, prie šiltos sienelės, atsirėmus nugara.

Visa šitai dabar mes prisimenam, ir prisimenam labai dažnai. Bet laikai keičias, ir nieko žmogus nepadarysi. Jau mes niekados vėl vaikais nebūsim, o ir Tata jau niekados nebesėdės gale stalo. Naujorkas dabar pilnas degančių eglučių, žmonės tiktai lekia, tiktai perka vaikams dovanas, ir nešasi didelius spalvotus nešulius ir pakietus. Bet nei sniego, nei tų važių į bažnyčią, nei tų tavo piernikų ir čia nėra. Tai tik aplankysim kelis savo pažįstamus, kurie mus užukvietė Kalėdom, užvalgysim truputį Naujorko pyragų, ir vėl eisim namo, ir vėl galvosim apie savo senas Kalėdas, savo vaikystės Kalėdas, ir vėl prisiminsim jus visus. Ir Dėdę, ir Dėdienę, ir Kastunę, ir jų dovanas kurias mes vaikai gaudavom per Kalėdas, ir tuos vailokus kuriuos Dėdienė mums davė, bet buvo per maži. Ir Laumeliuką, ir Ruplanioką, ir Martyną, ir visus kurie ateidavo ar praeidavo per Kalėdas, visi išsipustę ir išsiprausę, savo išeiginiuos apsivilkimuos, kad tik jau gražiau ir šventiškiau atrodytų…

Ir tada, vėl, galvojam, kaip tu dabar savo Kalėdas viena praleidi, ir kaip tu taip pat viską prisimeni, ir kaip Pėtris, ir Kostas, ir Alzbunė, ir Povilas, kaip jūs visi prisimenat anas senas Kalėdas, kurios jau toli, taip toli.

Bet Pėtrio ir Povilo ir Alzbunės vaikai kaikada prisimins savo dabartines Kalėdas taip pat gražiai, kaip mes prisimenam savo. Vaikams viskas jau daug gražiau atrodo, negu kad yra.

Adolfas jau atvažiavo iš Mėksikos, ir vėl abu kartu gyvenam. Aš buvau išvažiavęs į Čikagą, sutikau daug senų pažįstamų. Jie visi dirba, ir dirba sunkiai. Čikaga yra vargingas ir nešvarus miestas. Čikagoj kartais eini ir matai ištisas gatves apgyventas vien tik lietuvių. Daug jų atvažiavo dar prieš pirmą karą.

Kaip su Povilo sveikata einas dabar? Ką dabar daktarai sako? Ką jis nutarė daryti? Ir kaip tu pati vis kruti, savo namely? Kur praleisi savo Kalėdas? Pas Pėtrį, ar viena?

Tai čia ir užbaigsiu savo laišką. Mes abu tau linkim gražių šventų Kalėdų, ir mes galvosim apie tave per Kalėdas, tai tu nebūsi jau taip viena, mes irgi būsim arti prie tavęs. Ir Tata irgi bus. Tata tai dabar mus visus geriausiai mato, ir kada nori mus aplanko, jis ir per Kalėdas bus su mumis visais, kaip per tas senas geras Kalėdas.

Tavo ištikimi vaikai Jonas ir Adolfas

Gruodžio 17 d. 1980 m.

MIELOJI MAMA!

Sveikiname tave su Kalėdom iš tolimos Amerikos ir linkim tau gražių švenčių ir gražių Naujų metų. Linkim tau dar daugiau sveikatos ir lengvos žiemos. Mes visi trys, taipgi ir Adolfo šeimynėlė, esam visi sveiki ir darbuojamės po senovei. Perduokit mūsų šventinius linkėjimus ir Dėdei su šeima, ir visiems mūsų broliams ir Kastunei, ir Alzbunei.

Mes visi tikimės, kad Pėtris neleis mūsų senam nameliui sugriūti. Ir nekantriai laukiam pamatyti Kosto naujus namus. Sunku šiom dienom planuoti, bet tikimės vėl jus visus aplankyti ir alaus kartu išgerti ir grybų pavalgyti. O dabar žiema ir nei grybų nei nieko nėra, ir tiktai sniegas aplink ausis sukinėjas. Niujorke dar sniego nėra, bet jis jau netoli.

Ar dar turi katinėlį? Mes tai du turim.

Onutė eina į mokyklą ir jau skaito kaip didelė.

Bučiuojam tave ir sveikinam,

Jonas, Hollis ir Onutė

(Be datos.)

Mieloji Mama ir Petris!

Sveikinam su Kalėdom ir Naujais Metais. Linkim sveikatos ir kloties.

Pas mus truputį pasnigo, ir vėl nutirpo. Ar daug pas jus sniego?

Sebastijonas, kaip galit matyt iš nuotraukų, auga aukštyn ir platyn. Pasilaikydamas jau pradeda vaikščioti, bet dar nėra didelis keliautojas. Aplink stalą tai jau apropoja. Onutė eina į trečią skyrių. Du popiečius kas savaitę ji eina į muzikos mokyklą, ir du kartu į savaitę eina į baleto mokyklą. Tai ji jau labai užsiėmus.

Vienam laiške minėjot, kad norėtumėt gauti kavos. Aš galėčiau pasiųst kavos pupelių. Klausimas tik yra ar norit sumaltų pupelių, ar nesumaltų. Nesumaltos bus stipresnės, patys susimaltumėt.

Dabar šeštadienis, tai turim daugiau laiko. Eisim pasivaikščioti. Onutė nori kad aš nupirkčiau eglutę, tai eisim ieškoti eglutės. Greitai negali eiti – ji nori sustoti prie kiekvieno kalėdiniai išpuošto lango, vitrinos. Žmonės bėga, skubina pirkt – Kalėdos čia didelė šventė.

Praeitą sekmadienį Adolfas su savo šeimynėle viešėjos pas mus. Juos retai matom, jie gyvena užu dviejų šimtų kilometrų nuo mūsų, prie Hudson upės. Mes tai jau miesto žiurkės…

Tai laikykitės sveiki ir drūti. Kalėdiniai linkėjimai visai plačiai familijai.

Jūsų Jonas

Parinko Jurgita Jačėnaitė.

Šie Jono Meko laiškai priklauso dokumentams, kuriuos Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai padovanojo Edita Rubinienė ir Ina Guogienė. Jos yra Jono Meko dukterėčios, gyvenančios Biržuose. Jų tėtis Petras Mekas buvo Jono Meko brolis. E. Rubinienė ir I. Guogienė išsaugojo šiuos laiškus ir nuotraukas, brolių Jono ir Adolfo siųstas motinai Elzbietai Mekienei iš JAV į gimtąjį Semeniškių kaimą.