2021 09 02

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

2021 09 02

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Kas tas kuklus šventasis, kurio šunelis po pasaulį neša Dievo šviesos deglą? Šv. Dominykas ir jo amžininkai

Jis buvo vidutinio ūgio ir lieknas, jo veidas buvo gražus ir šiek tiek rausvas, plaukai ir barzda kaštono spalvos, o akys spindinčios. Iš jo kaktos spinduliavo šviesa, kuri visiems įkvėpdavo pagarbą ir meilę. Jis visada buvo džiugus ir linksmas, išskyrus tuomet, kai užjausdavo kieno nors sielvartą. Jo rankos buvo dailios ir ilgos, o balsas – aiškus, kilnus ir skambus. Jis niekad nebuvo praplikęs, bet visuomet nešiodavo tonzūrą, šen ir ten paįvairintą keliomis žilomis sruogomis.

Šie palaimintajai Cecilijai Cesarini priklausantys žodžiai iš „Šv. Dominyko legendos“ (iki 1290 m.) – tik mažutė detalė išradingoje sakralinio meno eksponatų ir žodinių pasakojimų sampynomis Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Vaizdinga kelionė per turtingą meno paveldą, kurioje naujai ataidi pasakojimai apie šventuosius – šventąjį Dominyką, šventąjį Hiacintą, šventąjį Pranciškų, jų palaimintuosius amžininkus ir įpėdinius.

Eksponatai į parodą atkeliavo iš devyniolikos parapijų, dešimties muziejų, keturių bibliotekų, trijų privačių kolekcijų ir liudija gyvastingą pamaldumo tradiciją.

2021 m. rugpjūčio 6-ąją paminėtas Pamokslininkų, dar Dominikonų, ordino įkūrėjo šv. Dominyko (Domingo de Guzmánas, apie 1170–1221 m.) 800 mirties, arba gimimo dangui, metų jubiliejus.

Į XIII a. istoriją apie dominikonų misijų Lietuvoje pradžią įsipina legendos apie pirmojo lenkų kilmės dominikono šv. Hiacinto (Jaceko Odrowążo, apie 1183–1257 m.) apsilankymą Lietuvoje. Abu šventieji čia nesilankė, tačiau pasakojimai apie juos, jų patirtas vizijas ir sukeltus stebuklus perduodami iš lūpų į lūpas tapo įkvėpimu tapybos, skulptūros, grafikos kūrėjams, liaudies meistrams, auksakaliams, audinių siuvinėtojams. Ne veltui ikonografijoje bendražygiai šv. Dominykas ir šv. Hiacintas dažnai vaizduojami kartu.

Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pasak parodos kuratorės BIRUTĖS VALEČKAITĖS, po šešias salas išskirstyti šv. Dominyko ir šv. Hiacinto atvaizdai pasakoja apie jųdviejų vaizdavimą kartu; ikonografinę tradiciją vaizduoti šv. Dominyką kartu su šv. Pranciškumi; šv. Dominyko vaizdavimo įvairovę; Rožinio Dievo Motinos, teikiančios rožinį šv. Dominykui, atvaizdų gausą; vos vienas eksponatas ir viena nuotrauka pasakoja ir įdomią istoriją apie Soriano portretą – stebuklingu laikomą šv. Dominyko atvaizdą. O mažojoje muziejaus rūsio salėje kelionė nuvingiuoja šv. Hiacinto gyvenimo ir stebuklų link.

Parodoje yra ir keturi eksponatai, atsidūrę už parodos ribų – netilpę dėl savo dydžio į numatytas vietas: didžiulė vėliava iš Žemaičių Kalvarijos, pasiūta pagal šiuo metu restauruojamą šv. Hiacinto paveikslą, ilgainiui papildysiantį parodą. Muziejaus antro aukšto koridoriuje galima apžiūrėti restauruojamą altorių iš Šilėnų bažnyčios: specialistai jau baigė tvarkyti abu jo paveikslus (jie nutapyti ant altoriaus lentų) – Rožinio Dievo Motinos su šv. Dominyku ir šv. Kotryna bei Šv. Juozapo. O tapyba buvo pastebėta peršvietus altoriaus retabulą. Dar vienas paveikslas pabėgėlis – šv. Dominyko atvaizdas iš Rykantų bažnyčios. Iš Trakų dominikonų vienuolyno į Bažnytinio paveldo muziejų atkeliavęs lankytojams jau žinomas šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus apsikabinimo atvaizdas.

Kuratorė B. Valečkaitė patikino šv. Dominyku susidomėjusi dar bakalauro studijų metais, kai reikėjo rašyti darbą – pasirinktos biografijos recenziją. „Taip išėjo, kad namuose turėjau knygelę apie šv. Dominyką. Buvo likusios kelios dienos iki pridavimo. Knygelė nedidelė – pasirinkau šventąjį Dominyką. Turiu problemą, man sunku rašyti rašto darbus, bet tą kartą viskas ėjosi sklandžiai. Gal mane sužavėjo pati jo asmenybė – kuklumas, išnykimas, noras ne rodyti save, bet kalbėti apie Kristų. Beje, viena mėgstamiausių šv. Dominyko frazių: kalbėti verta tik su Dievu arba apie Dievą“, – prisiminė muziejaus darbuotoja.

Tęsdama magistro studijas, padedama darbo vadovės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, ji nagrinėjo šv. Dominyko ikonografiją Lietuvoje: „Ar atvaizduose įmanoma perteikti šventumą, ar šventasis tarsi pranyksta savo šventumo simboliuose? Šv. Dominykas man atrodė labai tinkamas atvejis šiuo klausimu, nes ir pasakojimuose apie jį, ir atvaizduose šventojo pranykimas gerai matomas.“ Studijuodama doktorantūroje B. Valečkaitė toliau gilinasi į šv. Dominyko ikonografiją, jos tema – šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus atvaizdai Vilniaus pranciškonų ir dominikonų vienuolynuose.

Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pamokslininkų ordino hierarchija: šv. Dominykas ir šv. Hiacintas

Įžengus į didžiąją muziejaus rūsio salę bičiuliškai pasitinka šv. Dominyko su šuneliu prie kojų ir šv. Hiacinto su Švč. Mergele Marija skulptūros. Abi atkeliavo iš Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Kadaise puošusios fasadą ir pasitikdavusios ateinančiuosius į bažnyčią dabar jos saugomos Šv. Hiacinto koplyčioje.

Šv. Dominyko ir šv. Hiacinto vaizdavimui kartu atskleisti labai vertinga monstrancija, atkeliavusi iš Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, tačiau anksčiau priklausiusi Liškiavos dominikonų vienuolynui. Subtili dirbinio ikonografija atspindi Pamokslininkų ordino šventųjų hierarchiją: kojelė – šv. Dominykas – išsišakoja į šv. Hiacinto ir jo pusbrolio palaimintojo Česlovo atšakas.

Pasak B. Valečkaitės, Lietuvoje pavyko rasti tik vieną šv. Dominyko atvaizdą, vaizduojantį jo misijos į Lenkiją sceną – ji 1944-aisiais ištapyta Jurgio Hopeno (Jerzy Hoppeno) freskoje minėtos Šv. Hiacinto koplyčios skliaute. Šis atvaizdas tapo parodos veidu.

Įprastai Lietuvoje ir Lenkijoje šv. Dominyką ir šv. Hiacintą galima matyti kartu keliančius Dievo Motinos skulptūrėlę arba gerbiančius Švč. Mergelę Mariją. Kaip aiškino kuratorė, taip išreiškiama ir Dominikonų ordino pagarba Dievo Motinai, ir pasakojimas apie šv. Hiacinto išgelbėtą Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlę, ir vėlesnė populiari legenda apie šv. Dominyką, iš Dievo Motinos rankų gaunantį rožinio vėrinį. Šitaip ant dalmatikos, į muziejų atkeliavusios iš Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios, bet greičiausiai priklausiusios kitam dominikonų vienuolynui, yra išlikę įspūdingi XVII a. barokiniai siuviniai, vaizduojantys drauge Švč. Mergelę Mariją, šv. Dominyką ir šv. Hiacintą. Tokia pat kompozicija dėliojama ir ant greta esančio relikvijoriaus.

Vienas vertingiausių parodos eksponatų – iš Traupio Šv. Onos bažnyčios atkeliavęs paveikslas, bylojantis apie stebuklingąjį Gidlų, Lenkijos miestelio, išgarsėjusio Švč. Mergelės Marijos skulptūrėle, Dievo Motinos atvaizdą. Pamokslininkų ordino įkūrėjas šv. Dominykas ir pirmasis lenkas dominikonas šv. Hiacintas pavaizduoti kartu keliantys skulptūrėlę.

Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus apsikabinimas

Saloje su kūriniais apie šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus bendravimą B. Valečkaitė aiškino, kad tradicija juodu vaizduoti kartu atkeliauja dar iš viduramžių ir ją galima sieti su populiaria tarp dailininkų knyga – dominikono Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“ – šventųjų gyvenimo rinkiniu, parašytu jau praėjus daugiau nei 40 metų po Dominyko mirties ir jau ėmus plisti legendiniams pasakojimams.

Vienas jų seka, esą šv. Dominykas ir šv. Pranciškus kartu nuvykę pas popiežių gauti patvirtinimo savo ordinams. Tiesa, istorikai teigia, kad veikiausiai juodu niekada nebuvo susitikę. Pasak legendos, Dominykas naktį prieš apsilankymą pas popiežių regėjęs viziją, esą Kristus norįs nubausti žmoniją už tris jos nuodėmes: gašlumą, godumą ir puikybę, ir tam rankoje laikąs tris rūstybės strėles. Pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija paprašiusi Kristaus dar palaukti, nes turinti du tarnus (juos parodžiusi vizijoje) – Dominyką ir Pranciškų, kurie padės žmonėms pasitaisyti. Kitą dieną eidamas pas popiežių Dominykas susitikęs Pranciškų jį atpažino ir apsikabino kaip brolį sakydamas: stokime drauge, ir joks pragaro priešas mūsų nenugalės.

Šis pasakojimas įkvėpė ir pačios vizijos, ir apsikabinusių šv. Pranciškaus bei šv. Dominyko vaizdavimą. Graži legenda įamžinta pačiame seniausiame šv. Dominyko atvaizde Lietuvoje: Vilniaus bernardinų bažnyčioje ant šiaurinės navos yra išlikusi XVI a. freska, ir vienas iš jos fragmentų yra būtent ši vizija. Tas pats regėjimas pavaizduotas ir jau vėlyvojo baroko, XVIII a., freskoje Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios skliaute virš Šv. Dominyko altoriaus. Ruošiantis parodai, pasak B. Valečkaitės, pavyko atrasti šios freskos pirmavaizdį – mažą paveikslėlį iš šventųjų kalendoriaus, išleisto Augsburge XVIII a. viduryje garsių graverių brolių Klauberių.

Vienas vertingiausių parodos eksponatų – Jokūbo Voraginiečio minėta „Aukso legenda“, knyga, išleista 1496-aisiais Niurnberge, Vokietijoje, pirmojoje šio miesto spaustuvėje, įkurtoje Albrechto Dürerio krikštatėvio Antono Kobergerio. Knyga, parodoje atversta ties puslapiu, kur pasakojama vizija ir šv. Dominyko bei šv. Pranciškaus susitikimas, kadaise priklausė Paparčių dominikonų vienuolyno bibliotekai. Caro laikais vienuolyną sulyginus su žeme, „Aukso legenda“ atsidūrė Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šv. Dominyko atributai: šunelis su deglu, žvaigždė kaktoje, Marijos rožinis

B. Valečkaitė sako, kad dažniausiai kalbėdama apie šv. Dominyką sulaukia klausimo, kodėl šis šventasis vaizduojamas su šuneliu.

Pasirodo, kad šis pasakojimas atkeliavęs iš pirmosios šv. Dominyko biografijos, parašytos likus metams iki jo paskelbimo šventuoju (1234 m.) „Veikale apie Pamokslininkų ordino pradžią“ (1233 m.), kurio autorius – šv. Dominyko įpėdinis tuometis ordino magistras palaimintasis Jordanas iš Saksonijos. 

Verta paminėti, kad Dominykas po mirties savo paties prašymu buvo kukliai palaidotas po brolių kojomis – prie įėjimo į vienuolių chorą Bolonijoje. Jokie kulto ženklai nebuvo skatinami, broliai nuo Dominyko kapo net nurankiodavo tikinčiųjų atneštas žvakutes, votus. Ir tik praėjus 12 metų popiežius Grigalius IX, pažinojęs Dominyką, paprašė brolių jį perlaidoti kitoje vietoje, prieinamesnėje piligrimams. Broliai baiminosi kapą atidaryti, nes kapvietė buvusi drėgna, palaikai bus prastai išsilaikę. Tačiau naktį pravėrę kapą rado visiškai nesuirusį kūną, netgi skleidžiantį malonų kvapą. Viduramžiais tai tapo akivaizdžiu šventumo liudijimu. Tais pat metais buvo pradėtas ir kanonizacijos procesas, apie šv. Dominyką imta rinkti liudininkų pasakojimus.

Vienas jų, įtrauktas į pirmąją biografiją, byloja, kad laukdamasi Dominyko jo motina susapnavusi pagimdanti šunelį, nešantį nasruose deglą aplink visą pasaulį ir jį uždegantį. Nežinodama, ką toks sapnas galėtų reikšti, moteris kreipėsi į savo nuodėmklausį, ir šis jai paaiškinęs, kad Dominykas gimsiąs garsiu pamokslininku ir skleisiąs Dievo šviesą visame pasaulyje.

Kitas išskirtinis šv. Dominyko atributas – žvaigždė ant kaktos ar virš galvos – irgi atkeliauja iš pirmosios biografijos. Jordanas iš Saksonijos pasakoja, kad per Dominyko krikštynas jo krikštamotė mačiusi žvaigždę, nusileidžiančią kūdikiui ant kaktos. Pasak B. Valečkaitės, gražios šio simbolio sąsajos su pirmųjų liudininkų atsiminimais apie šv. Dominiką. Cecilija Cesarini, viena pirmųjų dominikonių, palikusi ir išsamiausią šv. Dominyko išvaizdos aprašymą, yra minėjusi, kad kalbantis su Dominyku atrodydavo, jog jam iš kaktos sklindanti nežemiška šviesa, pripildanti kiekvieną žmogų pagarbos ir meilės.

Šie šv. Dominyko atributai – šunelis su deglu ir žvaigždė kaktoje – matyti parodos eksponatuose: iš Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios į muziejų atkeliavo altoriaus paveikslas; naujausią, šiuolaikinio meno, šv. Dominyko atvaizdą yra nutapiusi Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Pasak autorės, jos darbas įkvėptas būtent minėto altoriaus paveikslo.

Greičiausiai iš Paparčių dominikonų vienuolyno yra atvykusios dvi šv. Dominyko skulptūrėlės. Parodoje susibūrusios liaudies dailininkų XIX–XX a. sukurtos šventojo skulptūrėlės – vienos jų iš Žemaitijos, kai kurios – iš Aukštaitijos. Vis dėlto, kuratorės aiškinimu, šv. Dominykas nebuvo populiarus tarp liaudies meistrų.

Kad parapijos, kuriose kadaise veikė dominikonų vienuolynai, norėjo išlaikyti Pamokslininkų ordino įkūrėjo atminimą, liudija XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sukurti moderniosios tapybos darbai, pavyzdžiui, Juozapo Balzukevičiaus „Šv. Dominykas“. O Stanislovas Jarockis, kitas garsus Vilniaus dailininkas modernistas, šio šventojo paveikslą yra nutapęs Žemaičių Kalvarijai. Po parodos jis bus restauruotas.

Mažiausioji ekspozicijos sala skirta Soriano legendai (manoma, sukompiliuotai). Ji byloja, kad Pietų Italijoje, Soriane, esantis dominikonų vienuolynas neturėjęs jokio deramo šv. Dominyko atvaizdo. Ir vieną naktį pasirodžiusios Švč. Mergelė Marija, šv. Marija Magdalietė bei šv. Kotryna Aleksandrietė bažnyčios zakristijonui įteikė šv. Dominyko atvaizdą, sukurtą ne žmogaus rankomis – vienoje rankoje laikantį knygą, kitoje – leliją. Kūrinys nepaprastai išpopuliarėjo, išplito jo raižiniai. Lietuvoje irgi yra šią viziją vaizduojantis paveikslas, priklausantis Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios Šv. Dominyko altoriui. Taip pat įdomu, kad kai kurie liaudies meno pavyzdžiai visiškai atitinka Soriano portreto vaizdavimą, kur šv. Dominykas matomas visu ūgiu ir su atributais rankose.

Ko gero, garsiausia legenda apie šv. Dominyką taip pat sukurta po jo mirties, praėjus porai šimtų metų. Dėl to XV a. antrojoje pusėje tapo įprasta šventąjį sieti su rožinio malda ir vaizduoti gaunantį rožinį iš Švč. Mergelės Marijos. Manoma, kad maldas, panašias į rožinį, pasiūlė kartūzas Dominykas iš Prūsijos: sujungiant „Sveika, Marija“, kartojamas laikant karoliukų vėrinį, su Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos gyvenimo apmąstymais remiantis Šventuoju Raštu. Tokiam meldimuisi išplitus Prancūzijoje, Nyderlanduose, ten gyvenęs dominikonas Alanus de Rupe (Alainas de la Roche’as) greičiausiai supainiojo Dominyką iš Prūsijos su Pamokslininkų ordino įkūrėju šv. Dominyku ir pradėjo skelbti apie rožinio maldos tradiciją kaip atkeliaujančią iš šv. Dominyko laikų. Pats A. de la Roche’as pradėjo kurti pirmąsias Rožinio brolijas ir platinti Rožinio maldą, kurios greitai plisdamos per Prancūziją, Vokietiją, Italiją XVI a. pasiekė ir Lietuvą. Taip turime išlikusius ir matome parodoje pirmuosius Rožinio Dievo Motinos paveikslus su šv. Dominyku iš XVII a.

Su Dievo Motinos rožinio šv. Dominykui įteikimo scena susiję vertingiausi parodos eksponatai – tai iš Seinų dominikonų vienuolyno atkeliavusi monstrancija. Uždarius vienuolyną ji nežinia kaip pateko į Pakuonio bažnyčią, o dabar saugoma Vilkaviškio vyskupijos kurijos muziejuje. Įspūdingas XVII a. auksakalio sukurtas dirbinys: monstrancijos viršuje – Švč. Mergelės Marijos figūrėlė, o žemiau įkomponuoti šv. Dominykas ir šv. Kotryna Sienietė. Antroji monstrancija, paskolinta Žemaičių Kalvarijos klebono, vaizduoja Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi tiesiančius rožinį šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei.

Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šv. Hiacintas

Kadangi šv. Hiacinto vardas lenkiškai skamba Jacek, dėl to šis šventasis Lietuvoje įprastai buvo vadinamas Jackumi. XVI a. pabaigoje, jau paskelbus jį šventuoju, vardas buvo sulotynintas ir susietas su gėle bei brangakmeniu. Buvo kartojami ditirambai, kad Hiacintas skleidžiantis Dievo šlovę taip stipriai kaip gėlė savo aromatą. 

Šv. Hiacinto ikonografija parodoje pristatoma per dvi citatas, susijusias su jo paskelbimu šventuoju. Pagal vieną tradiciją šv. Hiacintas vaizduojamas matantis Švč. Mergelės Marijos viziją – tai kanoninis šv. Hiacinto atvaizdas, bet Lietuvoje nebuvęs labai populiarus: išlikusi viena freska Liškiavos bažnyčios kupole ir keletas raižinių.

Populiariausias Lietuvoje tapo šv. Hiacinto vaizdavimas, atspindintis pasakojimą, kaip jam, dirbant misionieriumi Kijeve ir miestą užpuolus totoriams, teko staiga trauktis. Hiacintas nenorėjęs palikti Švč. Sakramento, pasiėmęs jį ir jau buvo beišbėgantis iš bažnyčios, kai staiga išgirdo balsą, prašantį palaukti. Atsisukęs suprato, kad jam prabilusi Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė: „Taigi tu, Hiacintai, sprunki nuo totorių įniršio, o mane su mano sūnumi palieki? Greitai pasiimk mane ir, kur beeitum, neškis su savimi. Mano sūnaus galybė arba sumenkins akmens svorį, arba rankoms suteiks jėgų, tad nedvejodamas daryk taip, kaip sakau.“

Hiacintas, į vieną ranką paėmęs skulptūrėlę, o į kitą monstranciją, išbėgęs iš bažnyčios. Dniepro upę kirtęs net nesušlapęs kojų. Būtent ši scena ir vaizduojama Lietuvoje: paveiksluose, skulptūrėlėse. Iš visos Lietuvos, pasak B. Valečkaitės, pavyko surinkti vos aštuonias liaudies meistrų sukurtas šv. Hiacinto skulptūrėles. Relikvijoriai iš Kauno dominikonų vienuolyno, Smilgių, Žemaičių Kalvarijos liudija, kad šv. Hiacintas Lietuvoje, nors šiandien ir užmirštas, kadaise buvo žinomas ir mylimas, ypač po jo paskelbimo šventuoju, o 1686-aisiais – ir Lietuvos bei Lenkijos globėju.

Tarp kitų šv. Hiacinto atvaizdų, raižinių, knygų parodoje yra ir „Himno apie šv. Jackų“, parašyto poeto Antano Strazdo, tekstas, išleistas 1816 m. Vilniuje, ir giesmės pagal jį perdirbinio įrašas. 

Vieni brangiausių parodos eksponatų atkeliavo iš Torunės Mikołajaus Koperniko universiteto bibliotekos – eskizai, pasakojantys įdomią ir mažai žinomą istoriją. 1944 m. buvo minimos 350-osios šv. Hiacinto paskelbimo šventuoju metinės. Greičiausiai tuometis Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios klebonas su parapijiečiais nusprendė įamžinti jubiliejų pasikviesdami išdekoruoti Šv. Hiacinto koplyčią labai garsų to meto dailininką Jurgį Hopeną. Menininkui per pusmetį pavyko pabaigti eskizus ir freskomis išdekoruoti dalį koplyčios skliauto bei sienų. Lietuvą pasiekus frontui, J. Hopenas buvo priverstas trauktis į Torunę. Iš keturių jo freskų, vaizduojančių keturias šv. Hiacinto gyvenimo ir stebuklų scenas, eskizų išliko du. Po Antrojo pasaulinio karo šie eskizai pirmą kartą grįžta į Lietuvą, saugodami ir ragindami dar sykį pagerbti šv. Hiacinto atminimą.

Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šv. Dominyko gyvenimas

Šv. Dominykas gimė apie 1170 m. dabartinėje Ispanijoje, Kastilijoje, Kaleruegos mieste, kilmingoje šeimoje. Ne vienintelis iš šeimynykščių tapo šventuoju – vėliau ir jo mama bei brolis paskelbti palaimintaisiais. Dominykas tapo kunigu, studijavo teologiją, išlikę gražių pasakojimų, kaip studijuodamas Palensijoje kilus badui pardavė savo brangiausią turtą – knygas, kad galėtų pamaitinti alkstančiuosius, vargšus. Ne kartą siūlėsi būti parduodamas į vergiją vietoj kito žmogaus, tačiau jam buvo lemta tęsti kunigo tarnystę.

Tapęs Osmos katedros kanauninku, Dominykas su savo vyskupu Didaku, arba ispaniškai Diego, iškeliavo į šiaurinę Europos dalį, kur jam buvo pavesta diplomatinė misija supiršti Kastilijos karaliaus sūnų su Markos – neaišku, ar dabartinės Danijos, ar Šiaurės Vokietijos, princese. Misija liko neįgyvendinta, nes princesė mirė. Tačiau keliaudami į Šiaurės Europą Dominykas ir jo vyskupas išvydo turintys labai daug misionieriško darbo, prašė popiežiaus leidimo vykti pas Baltijos jūros pakrantėje gyvenančius pagonis. Tačiau leidimo negavę kaip misionieriai nusprendė apsistoti Pietų Prancūzijoje, nes keliaudami susidūrė su ten išplitusia katarų erezija.

Vyskupas Diegas gana greitai mirė, ir Dominykas liko vienas tęsti savo misiją. Galų gale susibūrusi pirmųjų septynių brolių bendruomenė įsikūrė Tulūzoje. Iš čia nuvykęs į Laterano IV susirinkimą 1216 m. Dominykas gavo savo ordino patvirtinimą. Tačiau sugrįžęs pas brolius vos po keleto mėnesių nusprendė išskirstyti pirmąją bendruomenę pasakydamas, kad visiems broliams apaštalų pavyzdžiu po du reikia iškeliauti į skirtingus miestus: Paryžių, Boloniją, Madridą, Segoviją. Nors sprendimas išskirstyti bendruomenę atrodė labai rizikingas, bet pasiteisino, mat šiuose miestuose jau buvo įkurti pirmieji universitetai. Taip Dominykui dar gyvam esant prie pirmųjų universitetų įsitvirtino dominikonai – tai Pamokslininkų ordinui tapo reikšmingu paskatinimu ir patiems studijuoti, ir pritraukti gabių studentų brolių.

Likusius penkerius gyvenimo metus Dominykas praleido keliaudamas ir lankydamas brolius įvairiuose miestuose. Romoje popiežiaus noru jam buvo perduota Šv. Sabinos bazilika – dabartinė pagrindinė dominikonų buveinė.

Dominykas mirė 1221 m. Bolonijoje.

Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šv. Hiacinto gyvenimas

Kaip Hiacintas atsiranda pas dominikonus? Gimė Silezijoje, pietinėje Lenkijos dalyje, kilmingoje šeimoje. Studijavo teologiją, buvo įšventintas į kunigus, tapo Krokuvos katedros kanauninku. Prieš tai studijavo Paryžiuje, Bolonijoje, Prahoje – jo išsilavinimas viduramžių laikams tikrai įspūdingas. Romoje į piligriminę kelionę lydėdamas savo dėdę, Krokuvos vyskupą, kartu su kitais buvusiais palydoje, tarp jų ir pusbroliu palaimintuoju Česlovu, tapo stebuklo liudininkais. Nuo žirgo nukritus vieno kardinolo sūnėnui ir sunkiai susižalojus, atrodė, kad šis neišgyvens, tačiau po Dominyko maldos vaikinas stebuklingai pagijo. Anuomet tai buvo toks akivaizdus stebuklas, kad daugybė minioje buvusių vyrų pasiprašė Dominyko būti priimami į ordiną. Tarp jų – ir Hiacintas bei jo pusbrolis Česlovas.

Baigę noviciatą Romoje juodu gavo abitus iš paties Dominyko rankų ir buvo išsiųsti atgal į Lenkiją. Hiacintas su trimis bendražygiais čia įkūrė Krokuvos dominikonų vienuolyną (kuris 2022 m. minės savo 800 metų susikūrimo jubiliejų), o vėliau apaštalų ir Dominyko pavyzdžiu išsiskirstę poromis išvyko į kitas šalis ir įkūrė vienuolynus Prahoje, Gdanske, Vroclave bei kituose miestuose.

Hiacintą paskelbus šventuoju, XVI–XVII a. paplito legenda, pasakojanti, kad prieš 790 metų, 1231-aisiais, Hiacintas lankėsi ir Lietuvoje, netgi Vilniuje. Tačiau istorikai šį pasakojimą jau yra paneigę teigdami, kad tuo metu Hiacintas dirbo Kijevo Rusioje ir negalėjo būti atvykęs į Lietuvą. Palikęs Kijevą jis persikėlė į Prūsiją, ten kūrė vienuolynus, o gyvenimą baigė Krokuvoje.

Parodą „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“ Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) galima aplankyti iki 2022 m. sausio 8 d.