Klausiate, ar dalyvausiu šeimos gynimo marše? Tikrai ne

Visi turėjom daug progų apsvarstyti ir priimti sprendimus ar tiesiog nusistebėti. Mano atsakymas – tikrai nedalyvausiu. Ir kaip tik dėl to, kad esu katalikė, nes man svarbu, kokioje bendruomenėje mes gyvename, kokią žinią nešame. Leiskite paaiškinti savo apsisprendimą. Bet pirmiausia kaip ir dauguma šio protesto kritikų noriu patikinti: džiaugiuosi, kad gyvename tokioje šalyje, kur kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę, išreikšti poziciją ar reikalavimus po vieną ar atskirai. Lygiai tokią pačią teisę turime juos kritikuoti, abejoti, klausti, net jei nuomonę reiškiantieji pasitelkia pačios Konstitucijos teikiamomis teisėmis ar net Dievo įkvėpimu.

Viena didžiausių ir pagrindinių priežasčių, kodėl ne tik nesvarstau, bet ir kitus kviečiu nedalyvauti šiame „judėjime“, yra melas. Jis būna įvairus, kartais netiesa yra labai aiški, pavyzdžiui, kad „Lietuva užgrobta“, „ateis, paims vaiką, išveš nežinoma kryptimi“, „neliko lietuviškų pavadinimų“ ir t. t. (viską išgirdau čia). Kartais ir tikriausiai dažniau, ypač tokiuose reikaluose, kuriuos aptarinėju šiame tekste, melas pasislepia už tiesos nuotrupų, slidžių, nevienareikšmiškų lozungų, subjektyvių bei manipuliatyvių interpretacijų. To įvairiuose maršą pristatančiuose tekstuose, organizatorių ir palaikančiųjų pasisakymuose bei komentaruose apstu. Kai kas nors ištraukia kokią skandalingą, pavyzdžiui, A. Orlausko, citatą ar kitų organizatorių išsprūdimus (nebekartosiu, manau, jau žinome juos visi), tarsi numojama ranka – čia tik vieno žmogaus pasisakymas, kuris neva nieko nereiškia, ar „vidinis“ pasitarimas, kuriuose kalba necenzūruojama, todėl visai neatspindi renginio esmės. Aš nesutinku, o jei tai ir yra nuoširdi organizatorių pozicija, tada aišku, jog maršą rengia neatsakingi ir lengvabūdžiai žmonės. 

Tiesa, ne taip kaip minėtas A. Orlauskas, nesu suorganizavusi 150 panašių renginių. Maniškiame sąraše didesni trys, kur dalyvavo tik nuo 10 iki 150 tūkstančių žmonių (buvo tokia pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacija ar popiežiaus Pranciškaus vizitas). Tikriausiai šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad dirbau su komanda, labai atidžiai ir kruopščiai saugojusia renginiais skleidžiamą žinią. Tokie įvykiai yra tarsi gobeleno audinys, kuris siūlas po siūlo audžiamas nuo pat pirmosios organizavimo dienos. Jei tikima idėja, jos svarba ir nešamu gėriu, labai atsargiai dedamas į tą paveikslą. Kiekvienas pasakytas sakinys, užrašytas žodis ar net naudojama spalva, simbolis, visi partneriai, draugai yra dalis žinios. Kuo svarbesnė žinia, tuo atsargiau ir kruopščiau renkama kiekviena gija. Nes gali būti, kad viskam pasibaigus išryškės niekam tikęs, išdarkytas ir nuviliantis, o kartais ir žalingas rezultatas. Nesu maršo organizatorė, tad išvirkščiosios šio „gobeleno“ pusės nematau, bet štai ką matau, žvelgdama į jo „gerąją“ pusę.

Galima pasveikinti organizatorius, atradusius labai tinkamą laiką tokiam protestui. Jie nieko naujo neišrado, tik pasinaudojo susiklosčiusia padėtimi. Jau antri pandemijos ir pasikartojančių karantinų metai padarė savo – esame pavargę, pikti, susierzinę, gal ir išsekę. Nebūtinai tai akivaizdžiai jaučiame, bet tokioje būsenoje net ir nedidelė problema padvigubėja. Užtenka lašo ir kantrybė baigiasi. O jei dar emocingai priminsime svarbius, kaip dabar mėgstama sakyti, „vertybinius“ klausimus, tą jausmą, kai mūsų kiti negirdi, nepaiso, sutelksime tikrai didžiulę gaivališką jėgą. Sakote, maršo tikslas tik ginti šeimas? Netikiu, nes skaičiau maršo manifestą, klausiau organizatorių pasisakymus prie autobusiuko ar spaudos konferencijose. Daugiaprasmiškuose sakiniuose sudėta viskas – taip, ir šeima, genderizmas, LGBT propaganda, Stambulo konvencija, bet ir kalbos nykimo baimės ar pandemijos bei karantinų palikti skauduliai – nuo prievolės dėvėti kaukes, testavimo, skiepų iki pagalbos verslui priemonių. Visi, kas nepatenkinti dabartine padėtimi (o ar daug tokių, kurie patenkinti?), gali rasti priežastį dalyvauti marše. 

Ar tai blogai? Ne, kartais reikia ir tokiais būdais „išvėdinti“ susikaupusį pyktį ir nepasitenkinimą, kol tai visiems yra saugu. Bet šiuo atveju apima didelis neteisybės jausmas ir pernelyg stiprus įtarimas, kad organizatoriai tiesiog naudojasi sudėtingose situacijose esančiais žmonėmis. Maršo rengėjai neturi politinių tikslų? Netikiu. Ir vėl nesikartosiu, nes jau buvo apžvalgininkų, parodžiusių, kurie organizatoriai yra dalyvavę ar dalyvauja politikoje, girdėjome ir „vidinių“ pasitarimų, kur kalbama, kad tik „kol kas“ partijų nekurs. Taip, nepatogu prisipažinti, kad ne šiaip valdžią nuversti norisi, bet ir ją pakeisti, juk dalyvavimas politikoje daugeliui siejasi tik su savų norų pildymu. Kas nors dėl to gali ir nepasirodyti kolonoje. O renginiui pasibaigus jau niekas nebeklaus, neberinks, kokio tikslo vedami atvyko – visi dalyviai taps tiesiog nepritariantys dabartinei valdžiai ir prisidėję prie atsinaujinusių politinių personažų populiarinimo. Lažinkimės, kituose rinkimuose išvysime bent keletą šiame kontekste nuskambėjusiu pavardžių. Tie, kurie sakote, kad iš esmės renginio tikslas yra geras ir nesvarbu, jog atsiranda abejotinų pareiškimų ar keistų pasisakymų, prisiimsite atsakomybę, kai dalyvavę šiame proteste organizatoriams suteiksite galią teigti, kad jų idėjoms, siekiams, pozicijoms, nesvarbu, kokiu klausimu, pritaria minios? Tuo labiau kad vis dar nežinome renginio programos. Iš kur tiek daug pasitikėjimo organizatoriais, užtikrintumo, kad visa, ką jie daro, yra nesavanaudiška, saugu, tikra?

Sakote, pagrindinis renginio tikslas – apginti tradicines šeimas, neleisti „paniekinti Tautos tradicijų bei vertybių ir atsisakyti pagarba žmogaus orumui pagrįstos krikščioniškos civilizacijos moralės“ ir dėl šio tikslo verta, tiksliau, būtina dalyvauti šiame konkrečiame proteste? Šis tikslas pateisina bet kokias priemones? Nesutinku. Gąsdinimai nebūtomis katastrofomis kalbai ar šeimai, politikų pravardžiavimas, siuntinėjimai ar grasinimai, tiesioginis pritarimas tokiems pasisakymams ar nepritarimo nutylėjimas, žeminantys komentarai nepritariančių ar abejojančių atžvilgiu, gėdinimai, kad renginio kritika yra paties Kristaus paniekinimas, nėra tinkamos priemonės. Planavau pacituoti keletą „krikščioniškų“ komentarų, atsiradusių, pavyzdžiui, po brolių pranciškonų pasisakymo. Bet nedarysiu to, nes nepatogu, gėda. Net jei ir suprantamas nuovargis, pyktis, susierzinimas, abejoju, kad tokiu būdu, net jei tai tik socialiniai tinklai, dera reikšti savo poziciją. Taip, kiekvieno komentaro nagrinėti neverta, tik rašydami juos pabandykim atsižvelgti į tai, kad mūsų net trumpiausi pasisakymai prisideda prie bendros viešosios erdvės kūrimo. Kreipiuosi ir į savo seses bei brolius krikščionis – ir savo komentarais atskleidžiate Bažnyčios veidą. Kokį jį šiandien matau? Piktą, karingą, įžeidų, nepaisantį elementarių mandagumo, o kartais ir žmogiškumo kriterijų. Čia aš jaučiuosi nesaugi.

Bet tikriausiai tokias priemones imame pateisinti, kai patikime, kad paskelbtas teisingas karas? Subtiliai, pagaviai, įkvepiančiai, kaip šiame „Mes pasiruošę“ vaizdo įraše. Bandoma sužadinti visus tautinius sentimentus, šeimyninius jausmus. Atseit šis laikmetis tiek pat lemiantis tautos išlikimą kaip ir karai su kryžiuočiais ar partizaninis pasipriešinimas. Toks pat karingas šaukimas skamba ir vienos mergaitės dainoje. Atkreipiu dėmesį į šiuos du, nes gana gausiai jais dalinosi ir katalikų bendruomenė.  Ir tai mane suglumino. Taip, jausmus kaitinantys darbai, bet ar tikrai tokie nekorektiški palyginimai, ar mergaitės lūpomis tariami visai nevaikiški žodžiai (sorošiniai, debilizacijos konvencija) nesukelia abejonių? Ar neatrodo veidmainiška, kai sakom, jog ginam vaikus nuo ideologijų ir tame pačiame kare naudojamės vaikais? Čia švelniausi pavyzdžiai. Norite aštresnių pojūčių? Dar kartą pasiklausykite, kokią žinią neša per Lietuvą keliaujantis organizatoriu autobusiukas.

Jau daug kartų šis klausimas buvo užduotas, bet vis dėlto šį kartą pasikartosiu: nuo ko šeimą giname? Ar tikrai šeimos didysis priešas yra kažkur išorėje, tas, su kuriuo galime kariauti ir apsiginti, apsistačius įstatymų, koncepcijų, rezoliucijų sienomis? Ar tikrai jauni žmonės vis rečiau renkasi santuoką, nes mokyklose, internete ar televizijoje kalbama apie homoseksualius žmones? Prieš gerus penkiolika metų viešajame transporte nugirdau dviejų jaunuolių pokalbį, kai jiedu aptarė savo tėvų meilužius ir meilužes kaip visiškai įprastą jų gyvenimo dalį. Vis dar prisimenu šį pokalbį, nes giliai sukrėtė, tapo savotišku simboliu viso nusivylimo, nepasitikėjimo, vienatvės, nesusikalbėjimo, melo, kuris randasi šeimų viduje, tarpusavio santykiuose. Gal vis dėlto čia yra tikrasis mūšio laukas, kur pergalę atneš ne maršai, protestai ar pykčio išliejimai socialiniuose tinkluose.