Laiškai iš kaimo. Pamažu pasisuka metų ratas

Sausio 7-oji

Labai lėta šių metų pradžia. Tas pilkas, bespalvis lėtumas ateina iš gruodžio. Švenčių laukimas, kai kasdien ta pati niūri dulksna, irgi neatrodo labai džiugus.

Paskutiniąją praėjusių metų dieną, tai buvo antradienis, prie Krūčiaus upelio vis dėlto pamačiau iš juodžemio išlindusius dubosų (plačialapių šaukščių) žiedpumpurius. Gražiai rausvuoja tarp žalių pražangialapės blužnutės lapų. Gyvi dubosai ir prie pat srovės, ką tiktai pakilę iš smėlio. Gaila, kad labai efemeriškas tas grožis. Jeigu menkas žiedelis ir atsiras, neaplankys jo nei bitė, nei kamanė.

O tokia paprasta šio laiško antraštė atsiranda gal iš Kristijono Donelaičio poemos, gal iš Vinco Mykolaičio-Putino „Būties valandos“. Bet kiekvienam šių platumų gyventojui, dar nepamiršusiam valstietiškos prigimtinės kultūros, turbūt šiek tiek būdinga savo Naujuosius metus pradėti ramiai. Tarsi ir visuotinis tas skubėjimas bei klegesys, bet juk tebėra daug ir tokių, kurie prie to klegesio prisitaiko labai nenoromis.

Triukšmas, kad ir koks natūralus bei džiaugsmingas atrodytų, vis dėlto gana artimas entropijai, kurią sukelia mašinų gausmas ir juodi kaminų dūmai. O tas ypatingas žmogaus savimonės pabudimas, aiškesnis savęs supratimas turbūt visada atsiranda tyloje.

Iškilių žmonių dienoraščiuose ir laiškuose galima aptikti nuoširdžių prisiminimų, kad svarbus gyvenimo lūžis prasidėjo vienumoje. Štai kad ir toks jauno mokslininko prisipažinimas pačiam sau: kai surandi ypač reto paukščio lizdą, kai pradedi jį atsargiai iš tolo stebėti, tavo gyvenimas pasidaro kur kas sudėtingesnis, nes supranti, kad nuo šiol jau pats turėsi apie tą paukštį ir apie tą lizdą viską išsiaiškinti. Lygiai taip pat gali paveikti ir augalų pasaulis. Ir netgi grybų, kurių gyvenimo visas paslaptingumas juk po žeme, o mes pažįstame tiktai trumpą to sudėtingo jų gyvenimo atkarpą…

Tuo tarpu menininkų kelionę šioje žemėje lydi ne tik nušvitimai, bet ir blaškymasis, ir dramatiška baigtis, – kartais tik tokiomis sąlygomis ir atsiranda šedevrai, – todėl žinome, kad talentingiausių kūrėjų gyvenimo kelias dažniausiai būna neilgas.

Taip pat skaitykite:

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Jackas Londonas gyveno tiktai 40 metų, ir paskutiniai jo žodžiai buvo tokie: „Mirtinai pavargau…“ Taip ir mirė. Bet visas pasaulis jo knygas tebeskaito. Ir kaipgi atsirado visi tie geriausi jo kūriniai, sudėti į keturiolika tomų? Jis gyveno nepaprastai godžiai, viską norėjo pats išbandyti. Pietų jūrose plaukiojo žvejų ir prekybiniais laivais, keliavo per šalį su valkatomis, dalyvavo bedarbių protesto žygyje iš Kalifornijos į Vašingtoną, dirbo įvairiuose fabrikuose, ieškojo aukso Aliaskoje, dalyvavo rusų ir japonų kare… Ir, žinoma, daug rašė. Rašė laikraščiams, kurie mokėjo honorarą už eilučių skaičių. Literatūrinis pripažinimas atėjo staiga ir ne tiktai Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Sausio 8-oji

Žiemos nėra. Lyg ir praeina švenčių gaudesys. Nebesigirdi fejerverkų. Reikėtų užbaigti kai kuriuos pernykščius darbus: surišti ranka rašytus fenologinio dienoraščio puslapius (per metus jų prirašiau net 132), atsakyti į susikaupusius popierinius laiškus, dar parašyti „Žaliajam pasauliui“ apie naują gamtininko Broniaus Šablevičiaus knygą „Anykščių krašto gamta“.

Galiu dirbti neskubėdamas: pirmiausia išsivaškuoti lininį siūlą kvepiančiu savadarbiu sodo tepalu, pasigaląsti ylą, susirasti kažkur paslėptus šnirpštokus. O rašant popierinius laiškus būtų gerai kaip nors sužinoti, kiekgi vėl pabrango pašto paslaugos.

Viską būtų galima padaryti neatidėliojant, tik reikėtų deramai nusiteikti. Bet kai neaiškų jaudulį pradeda kelti dar neskaitytų knygų krūsnis, tai jokio specialaus pasiruošimo nereikia. Juk būtų labai nepatogu numirti, jei nesuspėtum perskaityti Jokūbo Fišo svarbių patarimų knygos „Aštrus protas sveikame kūne“ arba Islandijos rašytojo Andri Snærio Magnasono pasakojimo apie laiką ir vandenį. Šeima seniai jau žino, kad geriausia šventinė dovana – gera knyga. Taip ir susikaupia gerų, tiesiog svarbių dar neskaitytų leidinių naujametinė barikada.

O kaip atrodo gera knyga? Ypač dabar, kai knygynuose iš tolo šviečiančių naujienų nepaprastai daug. Rolandas Rastauskas eseistikos rinktinėje „Verkianti bronza“ prisipažįsta, kad iš šimto naujų knygų atpažinti gali tiktai keturias. Kai praėjusių metų rugsėjo pradžioje išgirdau apie labai netikėtą šio mūsų iškilaus eseisto išėjimą į Nežinomybę, prisiminiau, ką apie tokias negandas rašo geriatras Atulas Gawande, kurio studija taip ir vadinasi – „Mirtingi“.

Šis mokslininkas, iš Indijos atvykęs į JAV, – pripažintas senatvės ligų tyrinėtojas, – rašo apie visas tas mirtis, kurios ima šokiruoti žmogų gilioje senatvėje. Ir dažniausiai visi tie mirštančiųjų bendraamžiai, kol kas dar liekantys šiame gyvenime, vis baugiau pašiurpsta dėl to, kad aplinkui tartum lapai ima kristi jau ne vienas ar kitas, o iš karto daugybė pažinotų žmonių, tarsi būtų prasidėjusios masinės žudynės.

Ir galbūt čia nėra tik literatūrinė metafora, juk ir savame krašte neretai išgirstame, kaip senolė skundžiasi, kad Dievas ją pamiršo, nes visi bendraamžiai jau senokai iškeliavo į aukštąjį kalnelį… Bet pagalvojus apie ne vieno judraus ir veiklaus septyniasdešimtmečio pažįstamo mirtį (ne Amerikoje, ne Indijoje, o Lietuvoje) tikriausiai belieka tik atsidusti: nežinomi Viešpaties keliai. O jeigu taip, tai ir didžiausią nuodėmę – puikybę – ne vienam iš mūsų, mirtingųjų, derėtų kuo dažniau prisiminti: nesidžiauk, kad dar gyveni, nesigirk, kad žadi būti ilgaamžis. Nes nieko tu pats nežinai. Ir už kitus tu nesi geresnis.

Garbusis mūsų bendraamžis Algimantas Mikuta (1943–2024), miręs praėjusių metų rugpjūtį, savo prisiminimų knygose „Kompostas“ ir „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“ teisingai pabrėžia kraštiečių žemaičių gyvenimo išmintį: visada reikia stengtis šioje žemėje užimti kuo mažiau vietos.

Suprantama, kiekvieno ilgaamžio žmogaus istorija gali būti pamokomai įdomi. Bet į savitą kurio nors kalnų krašto istoriją, ko gero, galėtų būti garbingai įrašytas ir toks, sakytume, visai dar nesukriošusio, netgi labai kieto būdo narsuolio pavyzdys. Tokia pagyvenusio vyro legenda. Pasiliko jis vienas vienintelis visame kaimelyje net ir po to, kai jam buvo pranešta, kad tuoj išsiveršiantis vulkanas ir viską nušluosiantis nuo to jam brangaus šlaito, kurio darbštus žemdirbys nė už ką nenorėjo išsižadėti. Taip ir nutiko. Žuvo gimtojo kaimo gynėjas. Nebeužteko laiko iškeldinti žmogų per prievartą, gal ir tokio įstatymo dar niekas nebuvo spėjęs patvirtinti, o jis gi buvo šventai įtikėjęs, kad privati, savo rankomis sukurta valda turi būti saugoma.

Dabar jau, rodos, nebediskutuojama, kad genetika tikrai neturi tokios didelės įtakos, kaip kad buvo galvojama dar prieš 20 metų, – dabar žinoma, kad svarbiausia yra sveikas gyvenimo būdas ir aplinka. Nesurastas ir tas paslaptingas ilgaamžiškumo genas. Su gimimu atsinešamos ydos, žinoma, gali būti lemtingos, tačiau jokių įgimtų kliaudų neturintis ir sveikai augantis žmogus vis dėlto gali susikurti asmeninį ilgaamžiškumą. Tai jau ne teorija, o mokslas, kurį patvirtina praktika.

JAV daugėja tokių milijonierių, kurie kiekvieną mėnesį labai kruopščiai išsitiria visas savo organizmo sistemas ir nedelsdami gali pakoreguoti bet kokį mažiausią nukrypimą nuo homeostazės. Jau įmanoma vis daugiau svarbių organų persodinti. Apie tai skelbiama, tuo didžiuojamasi, nes tai mokslo pasiekimai, ne kokios nors egocentrizmo apraiškos.

Sausio 15-oji

Laisvės gynėjų dienos (Sausio 13-osios) minėjimas dar kartą nušvietė Lietuvos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gyvenimą. Jis gimė 1925 metų sausio 1-ąją. Praėjo šimtas metų, bet atmintis ilgai liks gyva, nes išliko jo dienoraščiai, rašyti 1948 ir 1949 metais. Jau buvo vienuolika šios knygos leidimų! Neseniai ji išversta į ukrainiečių kalbą. Ukrainietiško leidimo sutiktuvėse Lvive dalyvavo svečias iš Lietuvos, Varėnos rajono savivaldybės meras, istorikas Algis Kašėta, nes tai jis parengė partizano Dzūko dienoraščius spaudai ir parašė knygos įžangą.

Lietuvos partizanas Dzūkas žuvo 1950 metais, o aš prisimenu, kaip 2000-ųjų birželio 24 dieną Liškiavoje buvo paminėtos 50-osios jo žūties metinės. Liškiaviškis Vytautas Nenartonis knygoje „Dainavos apygardos partizanų takais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 1997) rašo: „L. Baliukevičius buvo jautrios sielos, išmintingas, taurus patriotas. Žuvo (nusišovė) 1950 m. birželio 24-osios naktį Žaliamiškyje apsuptas priešų.“ Archyviniai dokumentai apie bunkerio suradimo aplinkybes pateikti istoriko Broniaus Kašelionio knygoje „Dainavos krašto partizanai. Dokumentai ir prisiminimai“ („Diemedžio“ leidykla, Vilnius, 2018, p. 411).

Žaliamiškis tebežaliuoja prie Merkinės–Leipalingio plento. Visai šalia to istorinio miško, prie kelio į Liškiavą – dar gyvi senieji Vilkiautinio vienkiemiai. Toliau pamiškėje tebėra visai mažas Janavo kaimelis, šalia kurio žuvo pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Tai primena medinis paminklas, kuriame iškalti Kazimieraičio žodžiai: „Mano darbai – Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes ir skriaudas.“ Ten prie paminklo nuo pavasario iki rudens žydi gėlės, o netoliese, Liepiškių kaime, prie Liškiavio ežero, iš akmenų sukrautas paminklas ir įtvirtintas stendas, pasakojantis, kad čia buvusi priešpaskutinė, nebe itin saugi partizanų vado Kazimieraičio slėptuvė.

Toliau keliaujant aplink Žaliamiškį Ricielių link, galima užkopti į Krivo kalną, kur kadaise vykdavo aplinkinių kaimų krivulės. Čia pat ir Guobinių senovinis kaimas, kuriame augo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas. Šiame kaime taip pat gyveno kraštotyrininkas Adolfas Navarackas, savo atradimus publikavęs „Kraštotyros“ metraščiuose. Šalia Guobinių glaudžiasi ir Raudonikių kaimelis, o jau už plento tarpumiškiuose slepiasi Karalinavo viensėdis. Kiek toliau į šiaurę, jau šiek tiek nutolstant nuo Žaliamiškio, gerai matoma buvusio Kudrėnų dvaro buveinė su dar išlikusiais labai senais medžiais – maumedžiais, ąžuolais, liepomis. Šis dvaras mums vėl primena M. K. Čiurlionį, nes jo tėvas, jau būdamas Liškiavos bažnyčios vargonininkas, vedė tenykščio dvarininko vaikų auklę Adelę Radmanaitę. (Šis faktas, beje, paminėtas Sigito Gedos „Eilėraštyje apie griūvančią Liškiavą“.)

Tokia būtų kelionė aplink Žaliamiškį, o jeigu bandytume pamatyti medynų vėjolaužas, kirtimų plynes ir žemapelkių liūnus, reikėtų didesnio pasiryžimo. Smarkiai suniokotas šis sengirės reliktas, galima pamatyti tiktai buvusių ąžuolynų, skroblynų ir eglynų fragmentus. Būtų lengviausia apkaltinti audras, bet ir netvarkingų kirtimų ten labai daug…

Antrojo pasaulinio karo metais ir tuoj po jo šio miško aukštapelkės saloje buvo įsikūręs toks vienišius Amšiejus, – jis gyveno kaip tikras atsiskyrėlis, pasislėpęs ir nuo vokiečių, ir nuo rusų. Apie jį man pasakojo Juozas Žėkas iš Vilkiautinio. Sakė, kad tas Amšiejus buvo ten susirentęs sau menką trobelę, mat geras brolis jam net arklį davęs ir šiokius tokius padargus. Tebėra toji tarsi ir legendinė sala, – anot žmonių kalbų, tenai pakasinėjus gal būtų galima ką nors iš tolimiausios praeities surasti. Ir vis tiek tai jau tik legenda.

O Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gyvenimo istorija labai tikra, tai liudija jo dienoraščiai. Partizano Dzūko ir dviejų jo draugų bunkeris buvo visai netoli Merkinės–Leipalingio plento, gal už pusantro kilometro nuo tos Amšiejaus salelės. Žuvimo vietą žymi paminklas su užrašais…

Skaitydamas Liongino Baliukevičiaus dienoraščius greitai pajunti, kad jis buvo visai kitoks nei Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Partizanas Dzūkas buvo gerokai jaunesnis, o 1949 m. gegužės 19 d. jau išrinktas Dainavos apygardos partizanų vadu. Jau buvo praėję treji metai po Kazimieraičio žūties. Tuo metu jau žūsta vis daugiau partizanų, tačiau Dzūko užrašuose išlieka nemažai jaunatviško idealizmo, pakilios vilties, kad jų kraujas bus pralietas ne veltui: „Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš nevažiuočiau.“ Tai žodžiai iš 2002 metų leidimo knygos 57 puslapio.

Sausio 20-oji

Ir vėl plyna biržė Kraštovaizdžio draustinyje, tiktai už 30 metrų nuo Krūčiaus upelio. Išguldytos visai jaunos drebulės, kritusios blindės su baltais, jau dideliais žiedpumpuriais, tyso labai stori lazdynai. Ir netgi savaiminės hibridinės obelys, aukštos, labai išsišakojusios ir gerokai dygliuotos. Supuvę obuoliai ruduoja šalia gelsvų viksvų, kvepia neseni šerno ekskrementai.

Žinoma, lapuočių miškas ir dalis pievos, priaugusi lazdynų ievų bei hibridinių obelų, – tai privatūs plotai, o toji keista biržė, raudonais dažais atribota tik iš Krūčiaus pusės, pavadinta sanitariniu kirtimu. Taip sako medkirčiai, matyt, šitaip įvardino ir taksatorius, nors visi išguldytieji lapuočiai visiškai sveiki. Aišku, kad jokios padarinės medienos čia nebus, atvažiuos visureigis švediškas traktorius, medžius ir krūmus sutrauks į didelę kaugę, tada siaubingai staugiantis drožlių kombainas viską sudroš ir išpūs į milžinišką mašinos priekabą. Ši, iš toliau žiūrint, atrodys lyg didžiausias traukinio pulmanas. Bus šviežias biokuras, o šitokią gamybą kas nors dar pavadins netgi tvaria ekonomika. Prarandame kraštovaizdį, bet laimime apkūrenimo šilumą.

Tokių plynių ir baltų kelmų atsiradimo istorija jau darosi chrestomatinė: sugrįžta žmogus iš užsienių, nusiperka apleistą namą kartu su tai sodybai priklausančiu mišku bei pievomis ir pradeda kurti kaimo turizmo sodybą. Mąstymas labai primityvus – ir savininkui, ir projektuotojams atrodo, kad naujus takus, alėjas, žaidimų aikšteles ir pavėsines lengviau bus įrengti, jeigu per visą erdvę pasivažinės nei velėnos, nei žolės nepaliekantys vikšriniai traktoriai.

Dzūkijoje ši bėda labiau ryškesnė nei kitur, nes čia privačių miškų procentas daug didesnis nei valstybinių. Žaliamiškis irgi taip baisiai sudarkytas tik todėl, kad visas masyvas padalintas į stačiakampius ir išdalintas žmonėms tada, kai buvo leidžiama paveldėtus miškus į Dzūkiją atsikelti iš bet kurio Lietuvos regiono. Aišku, kad šitokiam drožlių ir eksportinių popiermedžių paradui tebevadovauja jaunimas, iš senelių ir tėvų paveldėjęs brangų turtą.

Sausio 22-oji

Neseniai pakartotinai išleistoje Sigito Gedos eilėraščių knygoje „Jotvingių mišios“ aš netikėtai radau tokį pamokymą: palankiausia žmogui numirti tada, kai akiniai dvigubais stiklais, o dantys šviežiai sudėti. Šio gaivalingos dvasios poeto ir ypač griežto publicisto kūryboje galima surasti begalę absurdiškų situacijų. Bet kodėl šį kartą – vėl apie mirtį? Ir nelabai pagarbiai.

Rodos, šiuo metu mums, bedančiams aštuoniasdešimtmečiams, lyg ir svarbesnė būtų sizifiškai pajėgaus, o tiktai keturiasdešimt septynerius XX amžiaus metus teištvėrusio Albert’o Camus (1913–1960) mintis: „Gyvenimas yra absurdas, bet norint tai pajusti reikia gyventi.“ Ir jeigu štai dabar, vis pažvelgiant į rimtas ilgaamžių žmonių bei nemirtingųjų rašytojų ar mokslininkų rekomendacijas, dar pavyktų sutikti bent penketą pavasarių, gal pamatytume štai ką: pagaliau žlunga imperinės Rusijos užmačios, išsilaisvina visa Ukraina, sukyla prieš patvaldystę ir Baltarusija.

Deja, ir man jau ima rodytis, kad aplinkui – vien mirtys. Dar sunku buvo patikėti, kad Švendubrėje nebėra skulptoriaus ir rašytojo Juozo Šikšnelio, kai gruodžio pabaigoje iš Panevėžio atėjo žinia, kad mirė nepaprastai šviesus žmogus – inžinierius, pedagogas, bibliofilas Bonifacas Ruželė. Užgeso tyliai, išgyvenęs net 94 metus. O ne vieną kartą buvo kalbėjęs, kad jo širdis plaka ligotai, kad privalo ją mankštinti, kiekvieną mielą rytą darydamas specialius pratimus.

Taip ir regiu, kaip Panevėžyje, Žemaičių gatvėje, trečio aukšto balkone ankstyvą rytą mankštinasi šviesuolis Bonifacas, mano pusseserės Vitalijos vyras, o paskui išskuba į Hidromelioracijos technikumą, o vakarais susitinka su esperantininkais arba su Vydūno draugijos bendraminčiais, arba skaito paskaitą „Žinijos“ draugijos salėje. O juk buvo aktyvus ir Knygos bičiulių klube, kuris Panevėžio krašte garsėjo tuo, kad tęsė Garšvių draugijos tradicijas.

Ši slapta draugija, kuriai priklausė ir knygnešių vadas Jurgis Bielinis iš Biržų krašto, susikūrė po 1863–1864 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją. Dabar prisimenu, kad 2005 metais Bonifacas Ruželė organizavo Garšvių draugijos paminėjimą, į kurį ir aš gavau kvietimą, bet nesuskubau nuvažiuoti į Panevėžį. Dabar gailiuosi, nes šiandien, 2025-ųjų sausio 22-ąją, kaip tik ir minima to garsaus sukilimo pradžia.

Be to, giminiško graudulio akimirkomis prisimenu, kad Kėdainiuose, o paskui Panevėžyje gyveno mano dėdės Juozo Gudavičiaus šeima, o jis pats lemtingais 1944 metais, antrą kartą į Lietuvą ateinant rusų kareiviams, turėjo skubiai bėgti iš savo krašto. Dauguma tokių emigrantų tada galvojo, kad atsitraukimas bus tik laikinas, kad Amerika mums tikrai padės… Deja, visą gyvenimą jo ilgėjosi, bet nebesulaukė Panevėžyje likusi žmona su trimis dukromis.

Nuo jaunų dienų su miela pussesere Vitalija ir jos ištikimuoju vyru Bonifacu buvome nuoširdūs vienminčiai. Man visada atrodė, kad Aukštaitijos sostinė Panevėžys, įsikūręs prie Nevėžio aukštupio, yra kur kas šviesesnis miestas už Šiaulius. Štai ir dabar būtent Panevėžyje atsiranda nauji kultūros centrai: Stasio Eidrigevičiaus muziejus ir Arvydo Šliogerio memorialinis muziejus. Jau žinoma, kad Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje bus saugomos Bonifaco Ruželės asmeninės bibliotekos knygos ir gausūs užrašai, deja, kol kas niekur nespausdinti. Buvo kuklus humanitaras, o savo gyvenimiškąją patirtį ir žinias stengėsi perduoti kitiems gyvu žodžiu.

Susiję:

Henrikas Gudavičius

9 min

Laiškai iš kaimo. „Mano stichija – perrašymas“

Henrikas Gudavičius

9 min

Laiškai iš kaimo. Ar šiemet dar bus saulėtų dienų?

Henrikas Gudavičius

12 min

Laiškai iš kaimo. Spalis – tai ne tik spalių mėnuo

Henrikas Gudavičius

12 min

Laiškai iš kaimo. Ar džiugina šio rudens obuoliai?