Pastatai transformeriai. Biržų pilis

Pirmąją, tuo metu pažangiausią ir didžiausią, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje itališko tipo bastioninę tvirtovę su reprezentaciniais rūmais, bažnyčia, arsenalu ir maisto sandėliais, kareivinėmis, arklidėmis ir kitais ūkiniais pastatais pastatė XVI a. Biržus valdęs Kristupas Radvila Perkūnas.

Tvirtovės bastionai ir juos jungiančių sienų – kurtinų – šlaitai buvo apmūryti. Mūrinio kiauto iš lauko akmenų ir plytų aukštis prie vartų galėjo siekti 10–12 metrų, storis – net 2,5–3 metrai. Virš pylimų iškilęs mūras saugojo nuo kulkų įgulos kareivius. Rūmai ikonografijoje vaizduojami stačiakampio plano, trijų aukštų su trikampiu, šiaurės renesansui būdingu atiku (dekoratyvine sienele, pridengiančia stogą ir užbaigiančia fasadą). Dalis šių sienų išlikusios greta dabartinių rūmų ar po jais. Tiltą per gynybinį griovį saugojo dviejų aukštų vartų pastatas su šaudymo angomis. Ikonografijoje vaizduojami 8 kazematai, įkomponuoti bastionų kakleliuose.

Apaščios ir Agluonos upių santakoje 1575 m. pastatyta užtvanka ir taip užtvenktas tvirtovę iš dviejų pusių saugantis dirbtinis Širvėnos ežeras. Biržų miestas ir tvirtovė sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Vis dėlto jau 1625 m. įtvirtinimus apgriovė švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Adolfo Gustavo. Kristupas II Radvila nusprendė atstatyti dar modernesnę, galinčią gintis nuo greitai tobulėjančios artilerijos tvirtovę, darbai pradėti 1637 m., vadovaujantis inžinieriaus ir karo architekto Georgo Pirko projektu, pagal Nyderlandų bastioninių įtvirtinimų pavyzdį – su tvirtovę juosiančiais aukštesniais žemių pylimais ir bastionais.

Vėliau fortifikacijų statybai vadovauti pakviestas regione garsus Radvilų giminei dirbęs karo inžinierius Adomas Freytagas. Anot architekto restauratoriaus Evaldo Purlio, naujų rūmų statyba pradėta pagal magistro Jano Ulricho projektą, kurį, jau pusiau įgyvendintą, dar koregavo ir architektas Teofilis Krell-Spinowskis.

Šiuos užmojus vėl sutrikdė švedų antpuolis, tačiau neilgam. Radvilų giminės atstovai ir jų kviesti specialistai paeiliui taisė ir tobulino tvirtovės elementus, užbaigė renesanso ir ankstyvojo baroko stilių simetriškos kompozicijos rūmus su lyginiu arkų skaičiumi pagrindiniame fasade. Rūmai buvo ne tik įspūdingi puošniu interjeru, dekoruotu ir giminės herbais, pavyzdžiui, ant koklių, bet ir patogūs – jų pietvakarinėje dalyje visuose aukštuose buvo įrengti tualetai, keltuvo – veikiausiai skirto tiekti maistą – šachta.

XVII a. pabaigoje reprezentaciniai rūmai, fortifikaciniai įrenginiai ir dar 21 pastatas sudarė didelį gynybinį kompleksą ir buvo priskirti karališkųjų pilių kategorijai. Vis dėlto karine sėkme objektas nepasižymėjo – nepaisant įspūdingų ypatybių, XVIII a. pradžioje tvirtovė buvo užimta, o vėliau atsitraukiančių švedų susprogdinta, naudojant bent tris galingus užtaisus – sugriuvo dalis sienų, skliautų, perdangos, stogo konstrukcijų, galerija, į rūsį suvirto kitų aukštų krosnys. Kiti statiniai sudeginti. Taip tvirtovės karinė istorija nutrūko.

Kurį laiką jau buvusi tvirtovė keliavo iš rankų į rankas, buvo apleista, neišvengė ir lėto nykimo aplinkiniams gyventojams vis ardant statinius ir išsigabenant medžiagas naujų statybų reikmėms. Nuo 1811 m. ji priklausė Tiškevičių giminei, jos atstovas Eustachijus Tiškevičius tyrinėjo objekto istoriją, o Jonas Leonas Tiškevičius 1884 m. vykdė archeologinius kasinėjimus. Vis dėlto šie truko neilgai – atsiminimuose teigiama, kad Biržų gyventojai, bijodami, kad pilis visai nesugriūtų, pradėjo protestuoti, todėl tyrimus teko nutraukti.

1922 m. vadovaujantis Žemės reformos įstatymu tvirtovės teritorija perduota Biržų miesto valdybai, ja rūpinosi ir Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyrius. Tuo metu tvirtovės kiemas buvo tapęs romantišku parku su angliško stiliaus griuvėsiais ir aktyvaus poilsio zona – sporto aikštelėmis. Čia veikė netgi vasaros teatras, kurio scenos uždanga vaizdavo romantizuotą istorinę tvirtovės panoramą.

Tvirtovės kompleksą XX a. antrojoje pusėje pradėta tvarkyti nuo rūmų – 1951 m. architektas Simonas Ramunis parengė jų liekanų konservavimo projektą, kurio įgyvendinimu po kelerių metų rūpinosi Algimantas Umbrasas. Tuo metu buvo išlikusi tik dalis pastato sienų, jas reikėjo sutvirtinti, nedelsiant sustabdyti irimo procesą. Griuvėsiai buvo valomi, o vertingi radiniai kaupiami čia pat, kieme, pastatytuose sandėliukuose. Ypač daug pririnkta skirtingų rūšių sveikų koklių, juos planuota naudoti atkuriant krosnis.

Tikėtasi, kad netrukus prasidės atstatymo darbai, tačiau, nuvilnijus Trakų pilies skandalui, Biržų tvirtovę nurodyta užkonservuoti mažiausiai 50 metų, todėl parengtas kitas – Algimanto Urbšto – projektas. Per tą laiką sandėliukai išgrobstyti. 1970 m. prie tvirtovės atkūrimo prisidėjo Evaldas Purlys – daugelio komplekso statinių restauravimo autorius arba bendraautoris, o rūmus pasiūlyta restauruoti argumentuojant tuo, kad plytų mūro konservavimas nėra veiksmingas Lietuvos klimatinėmis sąlygomis, o ir restauracinės medžiagos prastos kokybės.

1978 m. buvo įkurta Biržų restauravimo dirbtuvė, o iki 1986 m. reprezentaciniai rūmai restauruoti ir iš dalies atstatyti pagal Evaldo Purlio projektą. Interjero eskizinio projekto autorė – Gražina Juknevičienė. Deja, politinės ir ekonominės sovietmečio aplinkybės neleido naudoti „gero Gotlando smiltainio“ ir pagal autentiškus pavyzdžius pagaminti turėklų, baliustrų ir kitų elementų. Jie buvo išlieti iš betono. Pritaikyta ir daugiau kompromisinių sprendimų.

Pilies kairiojoje dalyje nuo 1987 m. veikia Biržų viešoji biblioteka, o centrinėje ir dešiniojoje dalyse nuo 1989 m. istorinę krašto atmintį puoselėja Biržų krašto muziejus „Sėla“. Vienoje iš ekspozicinių salių sumūryta XVII a. antrosios pusės Liudvikos Karolinos Radvilaitės laikų koklinės krosnies rekonstrukcija. Įdomu tai, kad, nors rūmai XX a. vidurį pasiekė labai apgriuvę, tačiau dabartinėse muziejaus administracijos patalpose iki šiol išliko autentiškos ąžuolinės staktos fragmentas, ištvėręs ne tik beveik 300 metų nykimo, bet ir restauracijos darbų pavojus.

Dauguma kitų tvirtovės elementų iki XX a. buvo sugriauti ar apgriauti. Archeologai XX a. atrado ir tyrinėjo vartų pastato, pylimų, priestato, bastionų, kareivinių, reduto (uždaro lauko statinio, skirto gynybai) liekanas. Per kelis dešimtmečius konservuotos ir restauruotos dvi parakinės. 1965 m. Stanislovas Mikulionis buvo parengęs ir vartų restauravimo projektą, tačiau jis liko neįgyvendintas, o vėliau sienų ir vartų liekanos uždengtos charakteringais čerpiniais stogeliais, betono sienutėmis pažymėta buvusi arsenalo vieta. 2009–2014 m. arsenalas atstatytas pagal Nijolės Ščiogolevienės ir Evaldo Purlio projektą. Šiuo metu jame veikia karybai skirta muziejaus ekspozicija.

Vienas iš romantiškiausių tvirtovės statinių – tiltas per gynybinį griovį (fosą). Jis taip pat nesulaukė XX a., todėl 1970 m. buvo atkurtas pagal inžinieriaus Napoleono Kitkausko viziją. Šis atstatymas paspartino ir darbus rūmuose – atsirado galimybė į teritoriją įvažiuoti statybinei technikai. Tiltui sugriuvus, jis atstatytas dar kartą, jau XXI a., ir toliau lankytojams žymi simbolinę ribą tarp miesto ir tvirtovės, tarp šiandienės kasdienybės ir turtingos istorijos, prie kurios prisilietė daugybė didikų, jų samdytų specialistų, kareivių, XX a. ir šiandienos tyrėjų ir restauratorių bei miestiečių ir lankytojų. Daugiasluoksnis objektas. O kiek dar neatrasta ir neužbaigta?

Pasakoja architektė, paveldosaugininkė dr. Viltė Janušauskaitė.

Šaltiniai:

• Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondai.
• Evaldas Purlys, Biržų pilies statinių architektūra ir jos raida, Acta Academiae Artium Vilnensis, 2020/97.
• Roma Songailaitė, Biržų pilies istorija „Sėlos“ muziejaus ekspozicijoje, Lietuvos muziejai, 2004 Nr. 1.
• Roma Songailaitė, Biržų pilis: istoriografija ir archeologinių tyrimų apžvalga, Žiemgala, 2011/1.
• Ingrida Veliutė, XVI-XVII a. fortifikacijos raidos atspindžiai Lietuvoje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.