Vaivadiškių verbos su Kazimiero karūna

Stanislavos mama Veronika Markovska (1933–2015), močiutė Marija Pašulevič-Višnevska (1904–1986) ir prosenelė Marija Pašulevič (1861–1945) gimė Vaivadiškėse, čia sukūrė šeimas ir liko gyventi, tad ir verbų rišimo tradicija šeimoje skaičiuojama nuo 1861-ųjų. Šio amato moterys mokė ir atitekėjusias marčias, brolių ar pusbrolių žmonas bei kaimynus. „Prosenelė turėjo septynis vaikus, ir jie pasklido po apylinkes“, – prisimena Stanislava, o su giminės moterimis tradicija šaknijosi ir kituose kaimuose.

Puikiai šį amatą ar meną yra įvaldžiusios ir jos dukterys Alina bei Renata. Pasak jų, Vilniaus verbos tarsi savaime tapo gyvenimo dalimi. Iš vaikystės likęs įspūdis: žiemos vakarais verbas rišanti mama su močiute ir žolėmis kvepiantys namai. Beje, močiutė ir mirusi su verbele rankose, šalia žolynais apkrauto stalo. Vyresniosios kartos moterys buvusios ir puikios dainininkės, giedojusios bažnyčioje ar šermenyse, o Stanislava akordeonu grodavusi ir vestuvėse. Visos mokėjo pinti krepšius, o močiutė Veronika apylinkėse garsėjo siuvamais medžiaginiais veltiniais.

Rišdama verbas mama mergaites mokė skaičiuoti ir pažinti spalvas, o kiek paaugusias skatino ir savo verbelę susikurti. „Žiūrėdavom į jau surištas verbas ir mokydavomės, o tėvai vis mus pagirdavo“, – prisimena Stanislava.

Iš kartos į kartą buvo perduodamos ir žinios, kur, kada bei kokius augalus rinkti. Pradėdavo nuo rugių, kviečių varpų, jas pjaudavo dar nesubrendusias („jei džiovinsi varpas su grūdais – pelytės sugrauš“), vasarą rinkdavo žydinčius žolynus: bitkrėsles, kraujažoles, smėlinius šlamučius, dagius, motiejukus, taip pat įvairiausias smilgas (beje, kiškio ašarėlės turi ir kitą vardą – lenkiškai jos vadinamos Mergelės Marijos ašaromis). O štai margaspalvių sausažiedžių sėklos – atsivežtinės, jos darželiuose pradėtos auginti tik po karo. Etnologai yra suskaičiavę, kad iš viso Vilniaus krašto verboms naudota iki penkiasdešimties skirtingų augalų.

Ankstesnės kartos daugumą žolynų susirinkdavo laukuose, o ilgainiui jie pradėti sėti ir auginti savoje žemėje. Nuo gegužės prasideda jų sėja, nuo birželio iki pat rudens žolynai renkami ir džiovinami, vėliau jie dažomi, o nuo lapkričio iš jų pradedamos rišti įvairiausių spalvų, formų ir dydžių verbos – tad darbai vyksta kone ištisus metus. Beje, šeimos moterys neapsieina be vyriškos jėgos – Stanislavos sutuoktinis Stanislavas Rynkevičius kiekvienais metais rudenį sėja rugius, kviečius, miežius ir motiejukus, pavasarį paruošia dirvą gėlėms ir kitiems augalams sodinti, verboms paruošia lazdyno kotus.

Pasak Renatos, rišant verbą svarbu turėti menininko gyslelę – jausti formą, spalvas, žolių tarpusavio dermę, kaip muzikoje ar tapyboje. Jos žodžiais, mama, S. Rynkevič, dar jaučianti ir žmones, žinanti, kuri iš tūkstančio verbų jiems patiks ne vienus metus ir kokių spalvų ar formų verbos bus populiariausios šiemet – net ir šioje srityje mados keičiasi.

Seniausios – volelinės ir plokščiosios (širdelės arba plunksnos formos) verbos. Jas Stanislava su dukromis riša iki šiol. „Visada turime tradicinių verbų. Jas malonu daryti, ir žmonėms jos patinka, bet norisi išbandyti ir kai ką nauja“, – svarsto Renata ir primena, kad būtent jos mama 8-ajame dešimtmetyje sukūrė naują originalią verbos formą – su atsišakojančiais žiedynais, rišėjų vadinamais „ramunėmis“. Ši naujovė patraukė dėmesį ir sparčiai plito.

Taip pat skaitykite:

Kelionė į Žemės šerdį: nežmogiškojo laiko ir erdvės patyrimas L. Kulbytės parodoje

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Pasak rišėjos, tokios verbos iki šiol mielai perkamos ir užsakomos: Stanislava prisimena, kaip net šešios pustrečio metro aukščio verbos su „ramunėmis“ buvo skraidinamos į vestuves Indijoje, o jų svečiai manę, kad Lietuvoje augantys tokie medžiai! „Ramunės“ patraukusios ir šalies vadovų dėmesį – būtent tokias verbas yra įsigijęs ir Algirdas Brazauskas, ir Kazimira Prunskienė, ir Dalia Grybauskaitė.

Ši tautodailininkė riša ir ažūrinį bokštą primenančias verbas (pirkėjams ši forma pasirodžiusi panaši į Velykų margutį!), verbas puošia ir Kazimiero karūną primenančiais elementais.

Gabiausios meistrės paprastai turi individualų braižą, pastebi liaudies meno žinovai. Įkvėpimas, noras išbandyti kažką savo ateina su amžiumi ir patirtimi, prisipažįsta S. Rynkevič. Kita vertus, naują, dar nematytą verbos formą galima net susapnuoti. Tokį ypatingą sapną, kuriame verba buvusi tarsi medis, su atsišakojimais ir žiedais, dar paauglystėje sapnavo Renatos sesuo Alina Rynkevič. O mama paskatino regėtąjį pavidalą kuo greičiau įkūnyti – ši originali verba iki šiol saugoma namuose.

„Dar XIX a., taip pat XX a. pirmojoje pusėje Vilniaus krašto verbos, kaip ir įprastesnės visoje Lietuvoje rištos kadagių, karklų ir kitų augalų puokštelės, Verbų sekmadienį šventintos bažnyčioje, o namuose laikytos prie šventųjų paveikslų, tikint, kad gali apsaugoti nuo griaustinio, ligų ir kitokių nelaimių, gal net nuo karo“, – pasakoja Stanislava.

Jau 4-ajame dešimtmetyje nedideles, siaurutes, kukliai puoštas tradicines Vilniaus verbas keitė vis didesnes ir dekoratyvesnės. Ši tendencija stiprėjo, ir septintajame–aštuntajame dešimtmečiais Vilniaus Kalvarijų (tuo metu – Dzeržinskio) turgavietėje vykusiose Kaziuko mugėse buvo galima pamatyti ir įsigyti įspūdingų paprotiniam liaudies menui skiriamų dirbinių. Verbos apsigyvendavo kone kiekvienuose namuose ir puošdavo juos ne vienus metus.

Vilniaus apylinkėse, Stanislavos žodžiais, Verbų sekmadienį į bažnyčią šventinti iki šiol nešamos būtent puošniosios verbos, nors prie jų neretai pridedama ir kadagio šakelė. Sugrįžus iš bažnyčios ne tik kadagiu, bet ir Vilniaus verba galima išplakti namiškius, prisimenama tuo metu sakoma formulė: Palma bije, nie zabije, za sześć dni i sze ść nocy, doczekamy Wielkanocy... („Verba muša, nesumuša, po šešių dienų ir naktų sulauksime Velykų!“). Paisoma ir draudimo verbą tiesiog išmesti: net jei nešventinta, ji turi būti deginama, o artėjant Verbų sekmadieniui vėl susirišama ar įsigyjama nauja.

Pasak Vilniaus krašto tautodailininkų bendrijos pirmininkės Ramutės Kraujalienės, Vilniaus verbų rišimo tradicija susiformavo į šiaurės vakarus nuo sostinės įsikūrusiuose kaimuose. Tik XX a. antrojoje pusėje (8-ajame dešimtmetyje) ji išplito ir plačiau. Šiuo metu verbos rišamos maždaug penkiolikoje Buivydiškių ir Sudervės apylinkių kaimų: Vaivadiškėse, Pilaitėje, Platiniškėse, Kriaučiūnuose, Sudervėje, tai pat – Užusieniuose, Smigliuose, Čekoniškėse, Prapuoliuose, Leičiuose, Vilkeliškėse, Gelažiuose ir kt.

Tai iš dalies lėmusi turtinga šio krašto laukų, pievų ir miškų augalija, tradicijos įsitvirtinimas ir perdavimas iš kartos į kartą bei susiklosčiusi rinka – jau XIX a. viduryje verbos pardavinėtos prie Vilniaus bažnyčių Verbų sekmadienį, o nuo XX a. ketvirto dešimtmečio – ir Kaziuko mugėse. Visų kartų rišėjoms šios verbos buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių: „Tai ir uždarbis, ir tradicijos puoselėjimas.“

S. Rynkevič rištos verbos plačiai pasklidusios po pasaulį, jos dovanotos popiežiui Jonui Pauliui II ir Lenkijos prezidentui Aleksanderiui Kwasnewskiui, net 400 šiuose namuose gimusių verbų puošė Lietuvos tūkstantmečiui skirtą dainų šventę, jos keliauja ir į Čikagoje bei Londone lietuvių rengiamas Kaziuko muges. Pakviesta Stanislava su dukterimis mielai rengia ir mokymus – neseniai su moksleiviais patirtimi ir žolynais dalijosi Vilniaus krašto tradicijas, papročius, amatus gaivinančiame Maišiagalos tradicinių amatų centre, įsikūrusiame gražiajame Houvalto dvare.

Vilniaus verbų rišimo tradicija iki šiol saugoma, vaikams perduodama ir kitose šeimose: kai kurios meistrės gali įvardyti net septynias šį amatą išmaniusias giminės kartas, o pačią verbų rišimo tradiciją datuoja, jo trukmę nusako posakiu „nuo neatmenamų laikų“.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Susiję:

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

10 min

Žiūrėdamas į žalią verbos šakelę ir pats atsigauni. Verbų papročiai ir tradicijos

Bernardinai.lt

2 min

Kristaus kančios sekmadienis – Verbos

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

Gediminas Šulcas

18 min

Meilė verbai, įaugusi į kraują. Dviejų Vilniaus krašto verbų rišėjų istorijos

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

Gediminas Šulcas

19 min

Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris. Kaip gimsta viena Vilniaus krašto verba