Kalėdų dvasia, atkurta vidurvasarį: senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių

Pirmoji paroda, praėjusių metų pradžioje sumanyta kaip eksperimentas, pasiteisino, nes leido parodyti vienoje vietoje skirtingais laikotarpiais ir skirtingais stiliais medines prakartėles Lietuvos bažnyčioms kūrusių meistrų darbus. O kaip kitaip juos pamatyti? Juk išvysti bažnyčiose papuoštas prakartėles galima tik trumpą metą – visur neaplėksi, be to, reikia rasti atvertą bažnyčią, o ir žinoti, kur kokia istorinė prakartėlė slepiasi. Dėl šių priežasčių dažniausiai tik vietiniai žmonės pažįsta savo prakartėlę, o dažnas specialistas jų net nebūna matęs. Be to, senosios prakartėlės taip sparčiai nyksta, o jas tokiu greičiu keičia fabrikinės masinės gamybos naujovės, kad apima pagrįsta baimė greitai visko netekti. Tokia baimė apėmė Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, kurioje tiek metų su pagarba praeičiai tvarkėsi tėvas Stanislovas, pamačius masinės gamybos net ne gipsinę ar keraminę, o plastikinę prakartėlę…

Taigi praėjusiais metais LLBM muziejininkai surizikavo Kalėdų dvasią atkurti vidurvasarį (nes kas leis paimti savo bažnyčios prakartėlę kalėdiniu laikotarpiu?), o tai pasirodė ne taip ir paprasta: nors palaikė muziejaus vadovybė ir vyskupai bei kunigai, į kuriuos buvo kreiptąsi, tačiau buvo sulaukta ir priešingos reakcijos iš kai kurių vietos bendruomenių – į muziejininkus, parodai besiskolinančius prakartėles, žiūrėta labai nepatikliai.

Vis dėlto suderinus visus leidimus, išsprendus transportavimo ir pakavimo klausimus (dalis prakartėlių buvo šimtametės ir sunkios), muziejaus restauratoriams paruošus jas eksponavimui (o jų būklė buvo labai skirtinga), pasirinkta ir jų eksponavimo vieta – sakrali muziejaus miestelio bažnyčios erdvė, kur prakartėlės laikinai ir apsistojo.

Bendras ekspozicijos „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių 2“ vaizdas. Inos Dringelytės nuotrauka

Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčios (Šilalės r.) prakartėlė. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka

Aklinai užtemdyti koplyčios langai leido dirbtiniu apšvietimu sukurti tą ypatingą nuotaiką, kurią dar labiau sustiprino tyli kalėdinė muzika. Įžengus į parodą, nesinorėdavo iš jos išeiti: užburdavo ta nuotaika, pamiršdavai, kad už lango karščiu alsuojanti vasara, ir negalėdavai atitraukti akių nuo drožybos stebuklų – nuo rimties ir tobulybės siekimo iki siautėjančio džiaugsmo išraiškos…

Beveik tris mėnesius LLBM lankytojai galėjo grožėtis žymaus Aukštaitijos dievdirbio Jono Danausko (1855–1937) prakartėlėmis, sukurtomis XIX a. pab.–XX pr. iš Linkuvos, Stačiūnų bei Lauksodžio bažnyčių, ir XX a. 6–8 deš. savamokslių drožėjų Aldonos Mačiulytės (1913–1989) ir Dominyko Vizgaičio (1911–2005) originaliomis prakartėlių kompozicijomis iš Kulvos, Kaimelio, Sutkų bažnyčių bei Slabadų koplyčios.

Sukūrėme virtualų parodos variantą, kurį ir dabar galima apžiūrėti LLBM puslapyje.

Praėjusių metų paroda sulaukė didelio susidomėjimo ir pačių geriausių atsiliepimų iš muziejaus lankytojų ir kolegų pusės, lankytojai teiravosi, ar sulauks jos tęsinio. Patys jautėmės padarę taip pat tik dalį darbo – rūpėjo senųjų medinių prakartėlių temą išplėsti ir į ją pasigilinti, pristatyti kitus Lietuvos regionus. Natūraliai pradėjome planuoti tęstinę šio sezono parodą.

Šių metų paroda „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių 2“ (jos autorės – menotyrininkė Ina Dringelytė ir architektė Neringa Norvaišaitė), nors formaliai yra praėjusiais metais pristatytos parodos tęsinys, tačiau iš tiesų nuo jos labai skiriasi: pirmoje parodoje galėjome pamatyti skirtingų XX a. laikotarpių ir trijų konkrečių, skirtingų autorių medines prakartėles, o šiais metais prakartėlių autoriai yra nežinomi (ar tik spėjami), pačios prakartėlės gerokai pasenėjusios (dauguma jų sukurtos XIX a.), o pagrindinis skirtumas yra ekspozicijos sumanymas, kur kontrasto principu sulyginamos Žemaitijos regiono vietos meistrų – dievdirbių – drožtos ir šimtametes tradicijas turinčiose Europos Alpių šalių regiono dirbtuvėse sukurtos senosios medinės prakartėlės.

Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčios (Pasvalio r.) prakartėlė. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka

Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios (Šiaulių r.) prakartėlė. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka

Ir vienų, ir kitų Lietuvos bažnyčiose išliko labai mažai, o ir šios yra nepilnos komplektacijos ir blogos būklės. Vos kelios iš pristatytų parodoje kalėdiniu laikotarpiu dar tebepuošiamos savo parapijų bažnyčiose, kitas jau seniai pakeitė gipsinės ar plastikinės. Ir tik kelios parapijos išsaugojo savo senąsias, nenaudojamas medines prakartėles bažnyčiose ar vietiniuose parapijų muziejuose. Informacijos apie šiais metais eksponuojamas prakartėles dar mažiau – ruošiant parodą, deja, nepavyko aptikti jokios vaizdinės, archyvinės medžiagos.

Šių metų parodos priešistorė tokia: kadangi praėjusių metų ekspozicijoje nepristatėme nė vienos Žemaitijos regiono prakartėlės, eksponatai buvo atvežti tik iš Aukštaitijos ir Suvalkijos regionų bažnyčių, šiais metais išsikėlėme tikslą – parodyti Žemaitijos krašto, nuo XIX a. vidurio garsėjusio gausia ir išraiškinga savamokslių kaimo dievdirbių kūryba, medines prakartėles. Tikėjomės, kad bažnyčiose jų turėtų būti dar išlikusių – juk ten jos buvo labiau apsaugotos nuo visuotinio žemaitiškos sakralinės skulpūros naikinimo ir grobstymo XX a. vid. ir vėliau.

Paieškos nebuvo paprastos ir lengvos, bet į pagalbą pasitelkus įvairius informacijos šaltinius pavyko ne tik surasti labai įdomių senųjų žemaitiškų prakartėlių, bet ir jas pasiskolinti iš parapijų. Grubokos, statiškos, naivios ir be galo išraiškingos Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus (Kelmės r.) ir Gadūnavo Švč. Jėzaus Širdies (Telšių r.), dar autentiška polichromija padengtos Girdžių Šv. Marijos Magdalietės (Jurbarko r.), dekoratyvios ir originalios Lauko Sodos Šv. Joakimo (Telšių r.), tvirtos ir rūsčios Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato (Klaipėdos r.) bažnyčių prakartėlių figūros ryškiai kontrastuoja su vakarietiškais senųjų medinių prakartėlių pavyzdžiais ekspozicijoje, kur turime dvi puikias galbūt Šiaurės Italijoje, Austrijoje ar gretimai – Vokietijos Bavarijoje (Tirolio / Alpių šalių regione) XIX a. II p. ar IV ketv. sukurtas prakartėles iš Aukštaitijos krašto Troškūnų Švč. Trejybės (Anykščių r.) ir Joniškėlio Švč. Trejybės (Pasvalio r.) bažnyčių. Jose užburia sudėtingi prakartėlių fonai su kalnų peizažais, uolomis ir olomis, romantizmui būdingais griuvėsių, arkų ir kolonų motyvais ir, žinoma, daugybė juvelyriškai išdrožtų smulkių figūrėlių, kur net avyčių ausys persišviečia, tarsi būtų porcelianinės…

Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios (Klaipėdos r.) ir Gadūnavo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios (Telšių r.) prakartėlės. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka

Viena iš eksponuojamų žemaitiškų prakartėlių, atvežta iš Požerės Kristaus Atsimainymo (Šilalės r.) bažnyčios, sukurta XIX a. IV ketv., yra tarsi tarpinis, jungiantis variantas tarp vietinių dievdirbių ir minėtame Alpių šalių regione sukurtų Dievo Sūnaus Gimimo scenų: meistras akivaizdžiai sekė vakarietiškos, atvežtinės prakartėlės personažų vaizdavimu, šalia įprastai traktuojamų veikėjų, sukūręs tipingą Alpių regiono piemenuką ir įmantrius karalių bei jų tarnų drabužius.

Ir pagaliau visos ekspozicijos puošmena – Aukštaitijos regiono Gruzdžių Švč. Trejybės (Šiaulių r.) bažnyčios prakartėlė, kuri šiais metais pirmą kartą publikuota ir išsamiai aprašyta dr. Skirmantės Smilingytės-Žeimienės („Lietuvos sakralinė dailė II“, t. 2, 2 dalis, 1 k., p. 348–353).Dailės istorikė neslepia susižavėjimo šia prakartėle ir pabrėžia, kad „tarp negausiai išlikusių medinių tradicinių prakartėlių gruzdiškė išsiskiria senumu, nuotaikingu originalumu ir meniškumu“ ir kaip „svarbu, kad ji – vienetinis ir bene seniausias iš šios rūšies ansamblių Lietuvos šventovėse, savitas ir žavus kelių skulptorių kūrinys – išliktų“.

Ši prakartėlė išskirtinai įdomi keliais atžvilgiais: pirmiausia ypač išraiškinga Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėle, kuri, kaip nurodo tyrinėtoja, yra įvežtinė iš Europos kraštų (galimai taip pat iš Alpių šalių regiono), kur panašios barokinės Jėzaus skulptūrėlės buvo populiarios XVIII a. bėgyje ir vėliau, o taip pat tuo, jog kitų prakartėlės figūrų autorius, nežinomas vietos (Šiaulių krašto) meistras, buvo akivaizdžiai įtakotas profesionaliosios bažnytinės drožybos – kurdamas Tris karalius (išminčius), jis „greičiausiai rėmėsi barokiniais XVII a. pab.–XVIII a. pr. pirmavaizdžiais“.

Ekspoziciją „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių 2“ muziejaus puslapyje advento laikotarpiu bus galima apžiūrėti virtualiai.