Apibendrintas Sinodinis kelias Lietuvoje: labiausiai trūksta atjautos

Buvo bandymų į susitikimus sukviesti profesinių grupių atstovus, pvz., medikus, žurnalistus, menininkus, policininkus, teologus ir kt. Lietuvos episkopatas taip pat skyrė dvi dienas Sinodinio kelio diskusijoms, kurios padėjo atpažinti kai kurias tendencijas ir skatina atnaujinti sielovadinės veiklos prioritetus.

Sinodinėse diskusijose siekta ne tik pasidalinti patirtimi bei įžvalgomis, bet ir ypač atverti širdį Šventosios Dvasios dvelksmui.

„Kad galėtume keliauti kartu, patys turime atsiversti – ugdyti nuolankumą, būti atlaidesni, mažiau susireikšminę, labiau vieni į kitus žvelgiantys ir atsižvelgiantys. (…) Šio gebėjimo mūsų bendruomenėse dar stinga“ – rašoma dokumente.

„Reikia vidinės kultūros tam, kad suprastume kitokią nuomonę ir pateiktume savo argumentus neįžeisdami žmogaus ir tokia forma, kad jis suprastų. Reikia įveikti norą vadovauti ir nedemonstruoti savo pranašumo ar teisuoliškumo. Atsivertimas suprantamas kaip požiūrio pakeitimas ir žvelgimas į kitą pasiruošus išklausyti, o ne teisti. Atgaila ir atvirumas ugdo nuolankumą ir pašalina baimę kalbėti apie Bažnyčios kaltes bei nuodėmes.“

Apibendrinimo išvadose pažymima, kad Sinodinis kelias pakvietė parapijas ir bendruomenes vėl iš naujo atrasti Bažnyčios sinodinę prigimtį, suvokti, kad Bažnyčia ne individualus, bet bendruomeninis reiškinys. Tai suteikė galimybę bažnytinėms bendruomenėms ir paskiriems nariams pažvelgti į save Evangelijos šviesoje. Terpė tikėjimo plėtrai yra palanki, tik labai dažnai nerandame laiko ir noro tuos tikėjimo daigus sodinti ir auginti.

„Sinodiniai susitikimai buvo įsiklausymo pratybos. Toks įsiklausymas turėtų tapti nuolatiniu Bažnyčios gyvenimo procesu. Jis turėtų nuolat tęstis.“

„Kiekvienas susitikimas padovanodavo vis kažką naujo ir tai – Šventosios Dvasios vaisiai.“

„Atėjo suvokimas, kad už religinės bendruomenės gyvavimą atsakingas kiekvienas asmeniškai, o ne kažkas iš šalies.“

Būtina įvertinti ir piktosios dvasios veikimą, ir sekuliarizacijos poveikį bei iš to kylančius trukdžius Bažnyčios kelionės bendrakeleiviams. Svarbu turėti galimybę dalintis tikėjimo patirtimis, klausimais ir įžvalgomis su konkrečiais bendruomenės nariais ir vadovais. „Sinodinė kelionė užaugino sparnus.“

Kai kur dalyviai drąsiai kalbėjo priekaištaudami kitiems, įvardindami jų trūkumus, tačiau labai teigiamai kalbėjo apie save, sunkiai suvokdami asmeninio kasdienio atsivertimo būtinybę. Pamatyta, kad bendruomenės yra susiskaldžiusios, nes dalis tikinčiųjų pasižymi perdėtu pasitikėjimu savimi ir įsitikinimu, jog teisingai supranta tikrąją krikščioniškumo prasmę.

Neramina tai, kad, matant įvairius iššūkius, proporcingai pastebimas nenoras įsitraukti ir spręsti sunkumus. Džiugina pamatytas gebėjimas įvardyti bėdas, baiminamasi Bažnyčios misijos susilpnėjimo. Pastebėta, kad pagrindinis mūsų sunkumas – ryšio su Kristumi trūkumas, kuris, kaip manoma, išspręstų visus su bendruomeniškumu susijusius iššūkius. Pastebėta, kad sustabarėjęs požiūris užkerta kelią atjautai, geranoriškumui ir kad šis Sinodinis kelias yra tik labai ilgo kelio link vienas kito artumo pradžia. Būtina išgirsti vieniems kitų pastebėjimus, priimti teisingą kritiką ir eiti drauge, neišleidžiant iš akių Jėzaus Kristaus.

Pastebėta, kad sustabarėjęs požiūris užkerta kelią atjautai, geranoriškumui ir kad šis Sinodinis kelias yra tik labai ilgo kelio link vienas kito artumo pradžia. Būtina išgirsti vieniems kitų pastebėjimus, priimti teisingą kritiką ir eiti drauge, neišleidžiant iš akių Jėzaus Kristaus.

Reziumuodami Sinodinį kelią Lietuvoje vyskupai įžvelgia šias Bažnyčios pastoracinio veikimo užduotis:

– Puoselėti dvasininkų ir visos Dievo tautos tarpusavio ryšius. Atrasti priemones, būdus ugdyti tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, kad atsirastų atviras, nuoširdus, pagarba vienas kitam grįstas bendravimas, nejaučiant baimės klausti ar būti įskaudintam. Gydyti žaizdas, atsiradusias dėl grubaus, nejautraus bendravimo. Menkinančiam teisuoliškumui Bažnyčioje neturi būti vietos. Dvasininkų ir pasauliečių bendravimas neturi apsiriboti šMišiomis, homilija, sakramentų teikimu ar kitais patarnavimais Bažnyčioje.

– Būti atvira ir atsakinga bendruomene. Suprasti, kad Bažnyčia ne pastatas ir ne kunigai, o keliaujanti Dievo tauta – bendruomenė. Ugdyti bendruomenėse bendros atsakomybės jausmą: dalintis atsakomybėmis, darbais, atnaujinti parapijų pastoracines tarybas. Stiprinti pasitikėjimą didinant skaidrumą: kaip tvarkomi bendruomenių finansai, kokie ir kaip priimami sprendimai bendruomenėje. Nebijoti (tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams) mokytis ir diegti naujus vadybos, žmogiškųjų išteklių, krizių, finansų valdymo metodus. Naujus narius (vaikus ar suaugusiuosius) ne tik atvesti į bendruomenę, bet ir juos palydėti. Rūpintis esamais aktyviais nariais – saugoti nuo perdegimo, dalintis atsakomybėmis, padėti vieni kitiems.

– Augti ir ugdyti Bažnyčioje. Atliepti į tikinčiųjų bei atitolusiųjų poreikį ir troškimą suprasti, kas ir kodėl vyksta liturgijoje, kas rašoma Šventajame Rašte, ko moko Bažnyčia. Ugdymas, augimas, kaip ir keliavimas drauge, – tai nuolatinis procesas; nereikia bijoti priminti paprastų dalykų, būtina parinkti tinkamas katechezės formas, kalbą, metodus pagal žmonių grupes. Ugdyti ne tik per monologą (dėstant tiesas), bet ir per dialogą (įsiklausant, atsakant į klausimus).

– Neatstumti žmonių. Vengti nuo Bažnyčios atbaidančio teisuoliškumo, kaip artimą mylėti ne tik „bendrakeleivį“, bet ir „paliktą pakelėje“. Per pritaikytas pastoracines programas, pasiūlymus padėti bendruomenėms atrasti ryšį su tais, kurie jaučiasi Bažnyčios įskaudinti ar atstumti, ir priimti tuos žmones su tiesa ir meile. „Kalbėti su žmonėmis, ne apie žmones.“

– Nesustoti pusiaukelėje ir tęsti įžvelgimo procesą. Sinodinis kelias nėra eksperimentas, toliau reikia mokytis bendruomeninės įžvalgos metodo ir jį taikyti parapijų, organizacijų, vyskupijų institucijų gyvenime ir veikloje. Palaikyti, sudaryti sąlygas, padėti bendruomenėse tęsti susitikimus.