Lietuviškos Kūčios ir krikščioniškos Kalėdos

Paklausius, ką kalba TV ir radijo laidose, gatvėje ar svečiuose sutikti bendrapiliečiai, tampa aišku, kad klausimas skirtas kiekvienam: kokią dovaną paruošiau gyvenimą ir gyvybę už mane paaukojusiam Atpirkėjui? Ar laukiate Kalėdų? – klausia žurnalistas žmonių, plūstančių po Mišių iš Katedros. O taip, labai. Bet ko labiausiai laukiate? – neatlyžta šis. Kalėdų Senelio, Kūčių vakarienės, susitikimo su šeima, anūkais… Laukiamų dalykų sąrašas begalinis, bet nė vienas apklaustųjų nepamini, kad tai Kristaus Gimtadienis. Net laidose, kur dalyvauja dvasininkai ar vienuoliai, dažnai kalbama tik apie kūčiukus ar dovanas po eglute. Paklausus dvasininkijos atstovų, kodėl jie pasiduoda masių poveikiui ir nesako, kad Gimusiajam visiškai nesvarbu, kas ant Kūčių stalo, kad Jį domina tik kas slypi žmogaus širdyje, atsakymas trumpas ir aiškus: jei taip kalbėčiau, niekas manęs nekviestų!

Lietuvis, net kojos nekeliantis į bažnyčią (mūro ar medžio), žino, kad Kūčios neatskiriama Kalėdų dalis. Tai paskutinės Atėjimo laukimo valandos. Bet dažnai tos valandos prabėga lyg akimirka, nes reikia paruošti baltą mišrainę, silkę su svogūnais, o jei dar neiškepti kūčiukai, tai nėra kada ir kvėptelti – svečiai jau beldžia į duris. Beskubant pjaustyti svogūnus ir braukiant ašaras (ne iš jaudulio) piktina aplinkinių nerangumas ar vengimas jungtis prie ruošos darbų, ne vienam kliūva nuo šefo (žodžiais ar mazgote). O jei viską sudėjus ant stalo ir suskaičiavus dubenis pasirodo, kad jų tik dešimt ar vienuolika! Katastrofa! Kodėl? Na… taip turi būti. Arba: dvylika apaštalų! Vadinasi, jei nėra baltos mišrainės, kažkuris apaštalas bus nuskriaustas? Niekaip nesiseka gauti atsakymo, kokiu principu vyksta patiekalų ir apaštalų skirstymas ar priskirstymas. Net ir apaštalų vardus šefai nelabai žino. Na gerai, dvylika apaštalų, o Duonos Davėjas? Tai šeimos tėtis ar vyriausias asmuo… Pretenzijos!

Pagaliau, užpildžius trūkstamą patiekalą – galima atidaryti žuvies konservų dėžutę ar ištraukti nealkoholinio vyno butelį – visi sėdasi prie stalo. Jėzui atstovaujantysis sukalba maldą (jei moka) ar pasako kelis širdį gniaužiančius žodžius. Ir pasidaliję plotkele (jei spėjo užšokti į bažnyčią) imasi pasninko vakarienės. Apklausos (ne „Vilmorus“) rodo, kad tądien daug tikinčiųjų prie pasninko stalo padaro persivalgymo nuodėmę. Gal net metinę nuodėmę, nes reikia išragauti visus dvylika patiekalų (kad nesupykdytų apaštalų?). Ir tada kas nori ir pajėgia bėgte į Mišias. Pasak apklausos, miego ir snaudulio pagundai ten pasiduoda ne vienas – viena ponia prisipažino, kad negirdėjo homilijos (ar pamokslo) – saugojo, kad nenugriūtų prisnūdęs vyras.

Pagaliau Mišios baigėsi – kas Dievo Dievui, o kas ciesoriaus ciesoriui – visi skuodžia namo ir tiesiai po eglute. Nesvarbu, kas dėjo dovanas – Kalėdų Senelis, Kūdikėlis Jėzus ar Senis Šaltis – svarbiausia, kas dėžėje ar maišelyje. Aišku, švenčiantiesiems tik tradicines Kūčias, t. y. netikintiems Atpirkėju, viskas paprasčiau – kadangi neina į Mišias, gali iškart išpakuoti dovanas ir imtis tradicinių kūčių būrimo ritualų: traukti šiaudą (nuo jo ilgumo priklauso gyvenimo ilgumas, tad dedami tik ilgi), burti, kas ištekės ar loterijoj laimės, kam kitaip fortūna šypsosis… Kai kur šiaudą traukia iškart po plotkelės ar kalėdaičio pasidalijimo.

Ten, kur vaikai, kartais apsilanko gyvas Kalėdų Senelis ir pats įteikia dovanėles. Tik panašu, jis neveda apyskaitos – dažnai apsilanko kelis kartus (mokykla, sporto būrelis…). Ne visiems taip sekasi, daug vaikų dovanas randa po eglute, nors per mėnesį ar daugiau – užžiebiamos net lapkričio pradžioje – ši būna pametusi spyglius (tikra) ar apdulkėjusi (dirbtinė).

Taip ir baigiasi Kristaus Gimimo šventė. Antroji Kalėdų diena paprastai skirta išsimiegoti, pailsėti, susitvarkyti, susiruošti lauknešėlį kolegoms (jei dar nebuvo atšvęsta).

Kūčių tradicija sena, prasminga, tik artimiausi kaimynai ir mes išsaugojome ją (ar turime) iki šiandienos. Būtina puoselėti ir saugoti ją, bet gana dažnai sunku atskirti jos pagoniškas ar tradicines šaknis ir krikščionišką žinią.

Dar viena svarbi kalėdinė detalė, gal net svarbiausia – dovanos. Ne, ne Jėzui, bet vaikams, uošviams, mylimajam, tetai, tėčiui… sąrašas begalinis (priklauso nuo šeimyninių ir kitų santykių – pykstasi ar ne). Sako, būna didelių apsistumdymų ir ne tik žodinių apsišvaistymų siekiant suteikti džiaugsmo artimam žmogui, t. y. norint nupirkti dovaną (ypač su nuolaida). Apklausos teigia, kad prieššventiniu metu žmonės ne tik ištuština pinigines, iššvaisto daug laiko, bet ne vienam ir nervai neatlaiko.

Taip pat skaitykite:

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Aišku, taip švenčia tik dauguma krikščioniškos ar katalikiškos (sekmadieninės) visuomenės. Bet yra ir mažuma, besistengianti įvairių tradicijų sumaištyje išsaugoti krikščionišką Tradiciją, kurią prieš daugiau nei du tūkstančius metų pradėjo Kristus, puoselėjo jo apaštalai ir mokiniai iki šiandienos. Šie keistuoliai (pasak daugumos) gyvena ne tik vienuolijose ar seminarijose, daugybė pasauliečių ieško kalėdinės dovanos Jėzui. Gal jie ir sukūrė Jo feisbuką?

Austrijos ūkininkė viename Afrikos kaimelyje įkūrė mokyklą neturtingiems vietos vaikams. Ne tik statė pastatą, bet ir rūpinasi jos veikla – mokytojus ir vaikus moko ūkininkauti (augina, ką duoda Afrikos žemė), mokykla tapo namais: visi maitinasi savo rankų darbo vaisiais, rūpinasi buitimi. Vienas žmogus (nebent milijonierius) nepajėgtų visko aprėpti, tad ji kreipėsi į pažįstamuosius ir nepažįstamuosius prašydama paremti projektą: vaiko išlaikymui mėnesiui reikia trisdešimt eurų. Mokinukų daugėja! Viena rėmėjų šeima sakė sprendimą priėmę pasitarę su vaikais – paklausė, ar šie sutiktų vietoj kalėdinių dovanų padovanoti metus mokykloje afrikiečiui berniukui ar mergaitei. Diskusija buvo trumpa, sprendimas vieningas – Taip!

Motina sako, kad po Kalėdų Mišių vaikai skubėjo namo ne tikrinti, kas po eglute, bet pažiūrėti, ar parašė jų berniukas. Ir radę šio sveikinimą taip džiaugėsi, kad net užmiršo Kalėdų Senelį. Gal tokią dovaną mažiausiajam Jėzus užskaitytų kaip Gimtadienio dovaną Jam?

Tokių istorijų arba dovanų daug, vienas Dievas žino dovanotojų ar mecenatų vardus. Ne visi tai daro Kristaus vardu – Kūrėjo link einame skirtingais keliais – bet intencija ta pati. Aišku, dovanas dalinti galima visur ir visada, bet dėžutės, maišeliai ir kalėdiniai seneliai rizikuoja užgožti Gimusįjį, ir kitų metų pradžioje Jis kartos tą patį klausimą.

Kūčių tradicija sena, prasminga, tik artimiausi kaimynai ir mes išsaugojome ją (ar turime) iki šiandienos. Būtina puoselėti ir saugoti ją, bet gana dažnai sunku atskirti jos pagoniškas ar tradicines šaknis ir krikščionišką žinią. Pasak etnologų, dvylika patiekalų susiję su dvylika metų mėnesių. Krikščioniška tradicija neatmena vietos kultūros, papročių, tradicijų, kurios neprieštarauja Evangelijos žiniai. Priešingai, pritaiko ar naujai įprasmina – Bažnyčios Tėvai, teologai rėmėsi graikų filosofų išmintimi, misionieriai stengėsi pažinti šalį. Bet tradiciniai kalėdiniai būrimai, jei tai ne tradiciniai žaidimai, niekaip nesiklijuoja su Kalėdų žinia (kaip paparčio žiedo paieškos ar šokinėjimas per laužus šv. Jono naktį).

Deja, ne vienam šiaudo traukimas – jei ištraukia trumpą (nulūžo ar kas tyčia pakišo) – nuotaiką sugadina visam vakarui ar net ilgiau. Pasak vienos tautodailininkės ir šiaudinių sodų rišėjos, buvo tikima, kad Kūčių naktį protėvių vėlės, apsilankiusios tuose namuose, kur gyveno ir griešijo, pailsi ant pirmapradžių medžiagų – šiaudinio sodo ar lininio rankšluosčio. Jei sodas sukasi – vėlelė ant jo pasikabino (…) todėl virš Kūčių stalo turėjo kabėti naujas sodas. Taip, į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą neseniai įtraukti šiaudiniai sodai yra mūsų tautos tradicijos turtas, bet ant jo kabanti vėlė…! Ji priduria, kad ir šiandien per Kūčių vakarienę tais metais mirusiems šeimos nariams dedame lėkštutę su eglės šakele ir kalėdaičiu. Duodami aiškūs ženklai, kad jie laukiami buvusiuose namuose. Siūloma vaišintis tokiais pat apeiginiais valgiais prie to paties stalo kaip ir gyviesiems. Tačiau krikščioniška tradicija mirusiuosius sodina prie Viešpaties stalo arba ragina melstis, kad šie ten atsisėstų.

Tai dar ne viskas – pasirodo, Kalėdų rytą žmonės žiūrėdavo, ar šaukštai neapversti. Jei taip, vadinasi, mirusieji apsilankė, o jei kurio svečio šaukštas apvirtęs, ateinančiais metais mirs! Ar ne geriau sudėjus šaukštus į stalčių ateitį patikėti Dievui, kaip moko krikščioniškas tikėjimas? Tautodailininkės teigimu, žmonės meldėsi prie Kūčių stalo dėkodami Kūrėjui už laimingai pragyventus metus (gėrybes) ir už artimus mirusiuosius – kaip krikščionys. Bet, priešingai nei krikščionys, jie palikdavo padengtą stalą pamirėliams, nes mirę protėviai daro įtaką būsimam derliui, mat sėkla taip pat beriama į žemę, tad juos minėjo tik gerai. Krikščionys ne tik derlių, bet ir gyvenimą patiki Kūrėjui, o protėvius geru žodžiu mini ne iš baimės! Ir dar: pasninkas ne tik paprotys, bet ir naudinga sveikatai. Krikščioniui pasninkas ne tik paprotys ir dieta, o tautodailininkės aprašomas namų švarinimasis iki tviskėjimo yra antraeilis dalykas – pirmiausia širdies švarinimas: susitaikymas su Dievu ir artimaisiais (katalikams ir išpažintis).

Išvada: Kūčių magija – ypatinga. Eilinis žmogus, neturintis jokių išskirtinių galių, geba patirti pranašiškus regėjimus, valdyti gamtos jėgas, kenkti, padėti, lemti savo bei kitų likimą. Kad paveiktų ateitį, žmogus maginiais veiksmais ar žodžiais kišasi į Kūrėjo sferą. Galios įgyjamos dėl žmogaus gebėjimo užmegzti ryšį su anapusiniu pasauliu, per ribinį metų laiką labai priartėjusiu prie žemiškosios erdvės. Be to, tarp įvairiausių burtų yra gana prasmingų ateities spėjimų. Negalima bartis, muštis, kortomis lošti, nes reikės taip daryti visus metus. Ilgiausią žiemos saulėgrįžos naktį, kaip ir trumpiausią vasaros, patiriama daugybė neįtikėtinų nutikimų. Kartais jie įvyksta tarsi savaime, veikiant paslaptingoms jėgoms. Bet dažniausiai stebuklai įvyksta, kai, pasinaudoję laiko sakralumu, žmonės tam tikrais veiksmais, žodžiais, daiktais tikisi sulaukti sėkmės (…) net pakreipti likimą norima linkme.

Ilga ir sudėtinga teorija. Krikščioniškas atsakas paprastas: Tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o tik vienas Tėvas (Mt 24, 36). Arba: Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! (Mk 13, 33). Krikščioniui nereikia ateities būrimo, jis žino, kad viskas Dievo rankose, bet tai nereiškia, jog reikia sėdėti rankas sunėrus, nes Jis apdovanojo mus protu ir valia. Ir prisakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, ir savo artimą, kaip save patį (Mt 22, 39). Krikščioniškos Kalėdos tikrai paprastesnės nei tradicinės Kūčios – neprivalu ruošti dvylikos patiekalų, apie būrimus net negalvojama, tad nereikia ir lašų nuo širdies radus apverstą šaukštą. Tereikia apšvarinti širdį (malda, pasninkas, išpažintis, susitaikymas su artimu) ir švęsti Kristaus Gimimą Mišiose, o po to su artimaisiais ar draugais.

Viskas būtų dar paprasčiau, jei atsakydami į Jėzaus klausimą rūpintumėmės vien dovanomis Jam: nereiktų stumdytis po parduotuves, ruošti dvylikos apaštalų vakarienės ir sukti galvą, ką dėti po eglute. Tuomet tikrai liktų laiko ne tik užšokti į bažnyčią plotkelių, bet ir pasilikti joje tylos maldai (bent kelias minutes), gal ir Mišioms ar net advento rekolekcijoms. Ir tada tyloje, nesukant galvos apie dovanų sąrašą ir lėšas jam realizuoti, bus galima paklausti Jėzaus: kokios dovanos norėtum Gimtadieniui? Aišku, Jo atsakymas nebus toks aiškus kaip tradicinių kalėdinių burtų ženklai, nors iš tiesų jis labai paprastas: Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40).

O tai padaryti galima nesistumdant po prekybos centrus ar naršant internetą (ieškant geros kainos): Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane (Mt 25, 35–36). Užtenka apsižvalgyti, kam trūksta duonos ar vandens, pastogės ar apdaro (ne mados ženklo), kas sėdi ar guli įkalintas ligos patale arba kitose negaliose. Jėzus neprašo dovanoti, kas mums patinka, bet tai, ko Jam, t. y. artimui, trūksta – dovanos tikslas nudžiuginti gaunantįjį, ne dovanojantįjį. Be to, kartais ir geriausia dovanotojo intencija gali būti bevaisė, t. y. nepradžiuginti artimo (pavyzdžiui, bilietas į Vienos simfoninio orkestro koncertą nenudžiugins mėgstančiojo Duokim garo ar brangus tortas nepakeliančiojo gliuteno).

Krikščionybė tikrai nesiekia griauti tradicinės tautosakos ar įsigalėjusių papročių ir mąstymo – Kūčių tradicijas būtina puoselėti, juolab kad tai unikali tradicija, bet tradiciniai kalėdiniai burtai neturėtų užgožti Atpirkėjo Gimtadienio.

Dovanos Jėzui ne tik sutaupo laiko maldai, bet ir pasibaigus šventiniam šurmuliui nereikia sukti galvos, kur dėti ar kam atiduoti nereikalingas dovanas: muzikos diską, knygą, paveikslą (jei iš artimojo, reiks prisiminti pakabinti jam atėjus), pieninio šokolado dėžę (jei mėgstat juodą) ar atvirkščiai. Tad ir namai neperkrauti, ir gamta neapkrauta plastiko maišeliais ir dėžutėmis. Be to, nereikia išgyventi, kad duota dovana prastesnė nei gautoji ar atvirkščiai. Tiesiog galima džiaugtis Atpirkėjo gimimu ir dalintis tuo džiaugsmu su artimaisiais. O jei gruodžio 6 dieną apsilankė šventasis Mikalojus (su meduoliais ir saldainiais), tai Kalėdinio Senelio niekas nepasiges. Keista, šiandienos išmanūs vaikai (su išmaniaisiais) neklausia, kodėl tų senelių tiek daug ir kodėl jie taip ilgai pas mus užsibūna.

Siautėjant kovido virusui ir gyvenant suvaržymų metą, dažnai pasigirsdavo dejonės, kad nebus Kalėdų (Velykų)! Bus! Kaip tai? Juk nei šeimos, nei anūkų nepamatysiu, nei mylimąją aplankysiu… Laimė, Kristaus Gimimas ir Prisikėlimas nėra sąlygotas nei karantino, nei tradicinių tradicijų. Ir net negalintieji dalyvauti šv. Mišių aukoje (ne todėl, kad nepakilo nuo pasninko stalo) – tremtiniai, kaliniai, patekę į karo sūkurį, anais laikais ne vienas atsiskyrėlis nebuvo gavęs kunigystės šventimų – išgyvena Gimimo ir Prisikėlimo džiaugsmą ir viltį.

Krikščionybė tikrai nesiekia griauti tradicinės tautosakos ar įsigalėjusių papročių ir mąstymo – Kūčių tradicijas būtina puoselėti, juolab kad tai unikali tradicija, bet tradiciniai kalėdiniai burtai neturėtų užgožti Atpirkėjo Gimtadienio. O tradiciniai dovanų mainai kelia riziką užsimiršti, kad Gimusysis laukia mūsų dėmesio, t. y. dovanos Jam. Taip, saulė grįžta per Kalėdas, bet krikščionys švenčia ne saulėgrįžą, o pasaulį nušvietusio Atpirkėjo atėjimą į pasaulį: Dievas užgimė!

* Lietuvoje sklando teorija, esą Gailestingumo koplyčios Kristaus paveikslas yra autentiškas jo portretas ar nuotrauka. Pasirodo, tyrėjai (!) atskleidė, kad tai tiksli Turino drobulės, t. y. Jėzaus veido, kopija!

Susiję:

Jurga Gervė

5 min

Jei Kalėdos būtų Kalėdos…

Holger Lahayne

9 min

Kalėdos ir Evangelija

Artūras Kazlauskas

Artuma

3 min

Kaip atsirado Kalėdos?

Bernardinai.lt

3 min

Kūčios – Kristaus gimimo išvakarės