Naujametinė tūsovkė banditų pirty

Na ir kas, kad viskas, ką pamatysiu ir išgirsiu, sutilptų tik į kokius keturis BK straipsnius – juk tai tik vienas vakaras, o už jį gausiu kaip už du mėnesius, – stengdamasis įsijausti į muziką, maigė klavišus samdinys.

Vakaras tik prasidėjo, vietiniai mafijozai kėlė pirmuosius tostus, o jų atsigabentos damos – savanoriškai ar ne visai – juokėsi ir šmaikštavo. O muzikantas sėdėjo nusisukęs nuošaliau ir grojo – visad tą patį grojaraštį. Vadeivai kažkodėl patiko kai kurie nupopsinti klasikiniai gabaliukai a la penktasis vengrų šokis, turkų maršas, antrasis Šostakovičiaus valsas ir – kažkodėl – Balsio „Habanera“: gal buvo didus Lietuvos patriotas, o gal tiesiog atsiminė ryžą vaikystę, kai su govėda penktokų lakstė pirmyn atgal po OBTą ir gąsdino vilnietes pensininkes, atslinkusias sužinoti, kokia puta atplauks Žilvinas.

Taigi ties „Habanera“ visada prasidėdavo linksmybės – banditai čiupdavo glėbin apgirtusias damas ir – pirtin. Gvaltavot. Muzikantas, tiesa, detalių niekad nežinojo – nes kiekvienais metais sugrojęs „Habanerą“ paskubom susirinkdavo mantą ir nešdindavosi. Praėjus maždaug savaitei, dažniausiai vidury dienos – per pačias pamokas – skambteldavo nežinomas numeris – išeik – ir prie mokyklos priėjęs nežinomas jaunuolis įbrukdavo voką. Su Naujaisiais metais, mokytojau, – kartą pasakė.

Ir šįkart viskas kaip visada, tas pats pažįstamas repertuaras, tie patys girti tostai, merginų juokas – kol kas – ir tuoj tuoj bus „Habanera“. Ir eilinįsyk susimąstė mūsų keisto rašinio nevykęs herojus apie tai, ką jis čia daro. Ir apie savo šešiolikmetę dukrą susimąstė, ir apie tai, kad ji kol kas namuos, šiemet dar tikrai namuos. O kitąmet, kaip bus kitąmet? – galvojo jis. – Jau tuoj, tuoj bus „Habanera“.

Užteks džiazo. Ko gero, nenustebinsiu pasakęs, kad aukščiau aprašytas vaizdelis – lyg ir pamfleto užuomazga – siejasi su aktualija.

Taip, čia šiurkštoka pašaipa iš lietuvio operos solisto, sumaniusio prieš pat Naujuosius metus padainuoti Minske. Sostinėje valstybės, iš kurios teritorijos periodiškai skrieja sparnuotosios raketos Pietų kryptimi. Pratybos – jau kone metus pratybos. Pratybos, siekiant išsiaiškinti strategiškai svarbų klausimą: kiek tokių raketų reikia, kad penkiamete Sumų gyventoja būtų galima ištapetuoti jos kambario sienas? Rimtas klausimas, ne juokas. Tokiam reikia rimtos muzikos.

Solistas, beje, aktyviai gynėsi. Kurį laiką tylėjęs, vėliau jis vaikščiojo per įvairiausius ekranus ir pasakojo blėnius apie draugus, dorus klausytojus beigi Baltarusijos mokesčių mokėtojų pinigus. Ta pačia dvasia siūlyčiau prabilti apie Rusijos mokesčių mokėtojų pinigus: prisimenant visas įmanomas baisybes, kokias per pastaruosius dešimtį mėnesių matėme įgyvendinant už juos – Rusijos mokesčių mokėtojų pinigus.

O jūs, soliste, nenorėjot surengti koncerto rusų kareiviams kur nors Lisičianske ar Melitopolyje? Juk jie irgi žmonės, beje, anot tamstos logikos, gal net – karo priešininkai. Na ir kas, kad su tankais ir automatais kitos šalies teritorijoje? Na ir kas, kad vieną kitą ukrainietę išžaginom – mes iš principo prieš karą!

O juk būtų galima kitaip – surengti koncertą Kyjive. Ir net ne vadovams – tiesiog drąsiems Ukrainos gynėjams: koncertą Kyjivo metro. Bučoje. Iziume. Chersone. Daug kur, daug kur. Ten, kur muzika gali saugoti. Ten, kur muzika nėra garsinis fonas paslėpti aukos dejones. Bet ne, aktoriau, – jūs pasirinkote Minską. Jūs pasirinkote naujametę tūsovkę banditų pirtyje.

Ir čia galima verkti apie cancel kultūrą – solistas, beje, itin aktyviai pasirinko šią gynybos kryptį. Apie tai, kaip netoleruojama kita nuomonė. Apie tai, kaip užsipuolami kitaminčiai. Persekiojami. Engiami. Vienas dalykas šioje strategijoje prasprūdo neregimai – smulkmena nereikšminga: kontekstas. Kontekstas, kad važiuoji už pinigus koncertuoti į nepripažinto diktatoriaus pavergtą šalį, iš kurios šaudoma – ir rengiamasi įsiveržti – į kaimyninę valstybę. Važiuoji koncertuoti ne į Minsko tardymo izoliatorių, netgi ne į Minsko gatves ir aikštes – tas pačias, į kurias nusidažiusias baltai-raudonai-baltai viltingai žvelgėme 2020-ųjų rugpjūtį.

Ne, tu važiuoji koncertuoti nusikalstamo režimo bonzoms, grietinėlei. Sugroti jiems „Habanerą“ ir išvažiuoti – tegul patys toliau savo tautą prievartauja.

Pasakysiu paslaptį. Jei vėlų vakarą nuošaliame skersgatvyje sutiksite asocialų džentelmeną, kuris, neapsikentęs šlapimo pūslės vidinio mobingo ir viešųjų tualetų cancel kultūros, ryžosi išgręžti savo rabarbarą ant namo sienos, tai prisijungęs prie jo ir padaręs tą patį vargu bau ar pakelsite šį naktinį nepažįstamąjį į aukštesnį lygį. Greičiau jau nusileisite iki jo. Nėra didelio skirtumo: groti smulkių banditų naujametinėms tūsovkėms mažuose provincijos miesteliuose ar tarptautinio lygio banditų sueigoms prašmatniuose operos rūmuose – rezultatas bus tas pats. Muzikinis takelis išprievartauti.

O juk būtų galima kitaip – surengti koncertą Kyjive. Ir net ne vadovams – tiesiog drąsiems Ukrainos gynėjams: koncertą Kyjivo metro. Bučoje. Iziume. Chersone. Daug kur, daug kur. Ten, kur muzika gali saugoti. Ten, kur muzika nėra garsinis fonas paslėpti aukos dejones. Bet ne, aktoriau, – jūs pasirinkote Minską. Jūs pasirinkote naujametę tūsovkę banditų pirtyje.

Ir dabar priimkite savo pasirinkimo kainą.