Pastatai transformeriai. „Kablys“ – retas ironiško santykio su sovietiniu paveldu pavyzdys

Be reprezentacinių valstybinių kultūros statinių, didžiosios įmonės ir organizacijos Sovietų Sąjungoje privalėjo turėti žinybinius kultūros namus darbuotojų laisvalaikiui, tad Geležinkeliečių kultūros rūmai Vilniuje pastatyti SSRS susisiekimo ministerijos Vilniaus civilinių pastatų ruožo iniciatyva. Tai tipinis geležinkeliečių kultūros namų, rusiškai trumpintų tiesiog DKŽ (rus. Дом культуры железнодорожников), pastatas, kurio statybai panaudotas architekto D. Varakino standartinis projektas, 1954 m. parengtas „Glavtransprojekt“ projektavimo instituto Charkivo miesto padalinyje.

Anot profesorės Marijos Drėmaitės, tokie tipiniai pastatai, statomi visose be išimties sovietų respublikose, o ypač jų sostinėse, turėjo ilgainiui jas paversti atpažįstamomis sovietinėmis erdvėmis su atpažįstama statinių funkcine tipologija. Šį procesą sustiprino tai, jog Vilniaus geležinkeliečių rūmų architektūra yra būdinga stalininio laikotarpio socrealistinei architektūrai, kuri dėl savo puošnumo netgi vadinta „Stalino ampyru“. Būtent savo puošnumu Geležinkeliečių kultūros rūmai skiriasi nuo kitų panašiu metu, jau po 1955 m. Nikitos Chruščiovo paskelbtos kovos su nesaikingumais architektūroje, Vilniuje statytų kultūros objektų (Nacionalinės bibliotekos, Profsąjungų kultūros rūmų), kurių fasadai nuo panašaus dekoro buvo apvalyti.

Geležinkeliečių kultūros rūmų pastato įėjimas pakeltas nuo pagrindinės Kauno gatvės lygio, į jį veda monumentalūs granitiniai laiptai, virš kurių iškyla simetriškas pagrindinis fasadas su aštuoniomis pseudokorintinėmis kolonomis ir portiku. Frontono centre, kuriame šiandien ironiškai stūkso geležinis kablys, buvo sukomponuotas Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos herbas.

Viduje dekoro ne mažiau – vestibiulyje kyla puošnios kolonos, lubos dekoruotos lipdiniais, į antrąjį aukštą veda dveji mozaikinio betono laiptai. Svarbiausia pastato patalpa – laiptuota amfiteatrinė salė, kurios puošnaus dekoro pėdsakų išlikę ir dabar: lubose suformuoti kesonai su dekoratyviais kankorėžiais kampuose, didžiulis sietynas, sienas ir lubas juosia profiliuoti karnizai, nišas – apvadai, o patalpos gale – du lipdiniais dekoruoti balkonai.

Rūmai atidaryti 1958 m., ir iki pat sovietmečio pabaigos čia vyko lokalios reikšmės kultūrinė ir edukacinė veikla: vakarais – šokiai, meninės saviveiklos kolektyvų repeticijos ir koncertai, kavinė, dieną – vaikų ir jaunimo būreliai. Nuo 1961 m. rengti ir kino seansai, nors tikru kino teatru pastatas niekada netapo. Kurį laiką rūmuose veikė Vilniaus lenkų teatras ir labai populiarus cirko būrelis. Funkcijų popuri periodiškai papildydavo sovietmečiui būdingos sovietinio liaudies ūkio pasiekimų parodos ir, žinoma, iškilmingi penkmečių sovietinei sistemai svarbių sukakčių minėjimai.

1980 m. pirmą kartą rimtai planuota įgyvendinti radikalią tuomet visai nemadingo ir jau prastos techninės būklės socrealistinio rūmo transformaciją – Paminklų konservavimo institute architekto Algio Knyvos parengti pastato kapitalinio remonto su priestatu eskiziniai pasiūlymai, kuriems būdinga postmodernizmo estetika.

Vietoj dviejų aukštų planuota įrengti keturis ir rūsį, smarkiai padidinti pastato plotą, užstatant didelę dalį skvero Aguonų gatvėje ir lankytojų skaičių: suprojektuotas erdvesnis vestibiulis ir pagrindinė salė, šokių, konferencijų salės su aptarnaujančiais bufetais, patalpos būreliams, administracijai ir netgi biblioteka. Ant pjedestalo šalia pagrindinio įėjimo buvo numatyta vieta simboliniam dekoratyviniam akcentui – lokomotyvo maketui. Pastato fasadai projekte nebeatpažįstami – čia žaidžiama įvairiausiomis, tarp jų – ir plastiškomis formomis, gausu arkinių ir pusapvalių plane elementų, atvirų betono paviršių, veidrodinių stiklų.

Nauja estetika būtų visiškai pakeitusi ir politinį architektūrinės estetikos krūvį. Visgi pasiūlymai liko neįgyvendinti, todėl didžiausia transformacija pastatą ištiko jau po Nepriklausomybės atkūrimo ir buvo įgyvendinta ne architektūrinėmis, o skulptūros priemonėmis.

1994 m. skulptoriaus Mindaugo Navako, kiek vėliau tapusio Nacionalinės premijos laureatu, iniciatyva ir lėšomis Geležinkeliečių rūmų fasade buvo prisegtas objektas „Kablys“ iš 1988–1994 m. sukurtos autorinių vizijų knygos „Vilniaus sąsiuvinis 2“. Buvęs Meno lygos vadovas Petras Ubartas prisimena, kaip su skulptoriumi svarstė, ką daryti, kad didžiulio svorio skulptūra nenuverstų pastato frontono: „Pagaminom metalines atotampas, jas pritvirtinome palėpėje prie stogo konstrukcijų. Bet, kilus stipresniam vėjui, miegodavau neramiai.“ (Domininkas Kunčinas, „Kablys“ alternatyviai kultūrai“).

Šio meno objekto ir pastato transformacijos vertinimai išsiskyrė – tradicinio požiūrio šalininkai reikalavo jį nugriauti, nes esą „Kablys“ disonavo su nusistovėjusiais skulptūros eksponavimo būdais ir tiesiog tyčiojosi iš pastato. Kitiems – priešingai – ironiška postmodernistinė skulptūrinė intervencija į tipišką oficialios sovietinės kultūros būstinę, kyšanti toje vietoje, kur anksčiau buvo sovietinis herbas, žymėjo pergalę prieš buvusį režimą.

Meno kritikė Laima Kreivytė pastebėjo, kad „savo masteliu skulptūra nugalėjo pastatą, nes pastarasis buvo stalinistinė pompastika, o milžiniškas surūdijęs kablys pompastiką pavertė komiška“. Savo maištingumu ir ironiškumu jis pirmą kartą suteikė kultūrinę vertę ir pagal tipinį projektą pastatytiems rūmams. Vakaruose leidžiami leidiniai pateikdavo „Kablį“ kaip idealią iliustraciją, permainų posovietinėse šalyse simbolį.

Kartu su „Kabliu“ į tuo metu jau buvusius geležinkeliečių kultūros rūmus atėjo ir alternatyvusis menas. Oficiozinės sovietinės kultūros sklaidos vieta tapo viena pirmųjų alternatyvaus meno erdvių Vilniuje, kurioje veikė alternatyviojo meno projektų platforma Meno lyga, tarpdisciplininio meno projektų programa „Jutempus“, įkurta menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų su kolegomis.

Iki 1997 m. joje surengta per 30 Lietuvos ir užsienio menininkų parodų, kuriose savo darbus eksponavo Svajonė ir Paulius Stanikai, Dainius Liškevičius, Žilvinas Kempinas, Džiugas Katinas, Mindaugas Navakas ir kiti. Kai kurios instaliacijos buvo itin spalvingos ir įspūdingos: pavyzdžiui, Broliai Vaitiekūnai galerijoje pastatė puikiai funkcionuojantį samanės aparatą. Evaldas Jansas įkurdino porą gyvų kiaulių, kurios per naktį sulaužė medinį gardą, apgraužė kitus eksponatus (kanapę vazone bei magnetofoną) ir klaikiai apdergė salę.

Muzikos sričiai atstovavo alternatyvios muzikos įrašų leidyklos „Zona records“ biuras, muzikos klubai „Geležinis kablys“, „Green Club“ ir t. t. Vienas pirmųjų renginių – 1993 m. įvykęs Blogiausių grupių festivalis, kuriame dalyvavo tokios grupės kaip „Empti“, „Biplan“, Lemon Joy“, „Merlin“ ir kt. Nuo 1994 m. čia vyko pirmieji reivai Lietuvoje, spalvingi „Fete de la Musique“ ir „Strokes Temple“ festivaliai.

Po 2000 ir 2003 m. per koncertus kilusių gaisrų pastatas buvo užvertas, tačiau po kelerių metų vėl tapo naujos kartos laisvalaikio ir kultūros vieta: įkurtas jaunimo laisvalaikio centras, riedlenčių, BMX dviračių bei riedučių parkas po stogu, antrame aukšte įrengtas hostelis. Iki šiol „Kablyje“ vyksta koncertai, veikia baras, muzikos ir kovų klubai, netgi alaus bravoras.

Pagrindinėse pastato erdvėse lyg pagal geriausias atsargios ir pagarbios architektūrinės intervencijos į paveldą tradicijas sumontuotos laikinos pertvaros, bet pačios erdvės išlikusios kiek niūrios, tamsios, pompastiką menančiu aptrupėjusiu ar prarastu dekoru, tačiau kartu labai autentiškos ir kuriančios kone idealų foną ateities eksperimentams.

Būtent kultūrinės veiklos tęstinumas ir kartu transformacija į aktualias šiandienai formas ir išskiria „Kablį“ iš kitų šeštojo dešimtmečio Vilniaus viešųjų pastatų. Jis liudija ir XX a. pabaigos alternatyvią kultūrą, kurios pėdsakai mieste jau išnyko arba buvo institucionalizuoti. Ne mažesnė yra ir jo istorinė vertė – tai retas ir dabar jau beveik išnykęs ironiško santykio su akivaizdžiu sovietiniu paveldu pavyzdys.

Ši transformacija labiau idėjinė, meninė, o ne architektūrinė. „Kablys“ ne tik pervadino, tačiau ir perprasmino pastatą, iš tipinio nevertinto socrealizmo pavyzdžio pavertė jį aiškiu vietos ženklu. Toks pastato ir skulptūros santykis sukuria išskirtinę dermę – vienas be kito jie tik pasimetusi, išvietinta detalė ir eilinis tipinis apšiurusios sovietinės pompastikos reliktas. Kartu – galingas simbolis.

Pasakoja architektė paveldosaugininkė dr. Viltė Janušauskaitė.

Šaltiniai:

• A. Knyva, A. Samukienė, Paminklų restauravimo projektavimo institutas. Geležinkeliečių kultūros rūmai. Kultūros rūmų kapitalinio remonto su priestatu eskiziniai pasiūlymai. Eskizinis projektas. Architektūrinė statybinė dalis. 1980 m. Šaltinis: VRVA.
• Geležinkeliečių kultūros rūmai, u.k. KVR 45853. Kultūros vertybių registro duomenys.
• Marija Drėmaitė, Kablys be Kablio – Nebe Kablys, 2020-03-28.
• Gediminas Urbonas, Kodėl mums reikalingas “Kablys“, 2020-09-24. 
• Domininkas Kunčinas, „Kablys“ alternatyviai kultūrai.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.