Sielvarto anatomija, arba Kiek mylių sudaro valandą

Dažnai vienokias ar kitokias knygas skaityti mus pastūmėja tam tikros gyvenimo aplinkybės – tuomet jas atliepiantys tekstai spinduliuoja ypatingą įtaigą, o mes pajėgiame gerokai jautriau, empatiškiau juos priimti. Turbūt kiekvienas galėtume išvardyti bent po keletą knygų, kurios sudėtingu metu lydėjo kaip bendrakeleivės, atliko ugdymo ar terapijos funkciją.

Tinkamo momento sulaukti, matyt, turėjo ir ilgokai mano lentynoje užsigulėjęs Clive’o Stapleso Lewiso „Ištvertas sielvartas“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė).

Pirmoji reakcija pradėjus skaityti šią knygą, prisipažinsiu, buvo netikėtumas ir nuostaba. Kas gi čia dabar? Ar tai tas pats C. S. Lewisas, kaip pats prisipažino, „galbūt labiausiai nusiminęs ir užsispyręs Anglijos konvertitas“, kuris atsivertęs tapo garsiu krikščionybės apologetu, padėjusiu milijonams žmonių iš naujo atrasti Dievą?

Asociacijos su bibline Jobo istorija

„Ištvertame sielvarte“, šiame skausmingame nedidelės apimties dienoraštyje (pirmas knygos leidimas pasirašytas N. V. Klerko slapyvardžiu), išgyvendamas mylimos žmonos Helenos Joy Davidman mirtį, žymusis mąstytojas pasirodo visiškai kitoks: ne tvirtas ir ryžtingas savo tikėjimo gynėjas, bet trapus žmogus, nerandantis atramos skausmo bedugnėje, sąžiningas ir beatodairiškai atviras užtvindančioms emocijoms. C. S. Lewisas pyksta, protestuoja, abejoja tiesomis, kurias ilgą laiką taip karštai ir įtikinamai gynė, kelia drąsius ir veriamai tikslius klausimus, kuriais tarsi pats triuškina savąjį tikėjimą.

„Jei Dievo gerumas nesuderinamas su mums daromomis nuoskaudomis, tai arba Dievas nėra geras, arba Jo išvis nėra: vieninteliame mums pažįstamame gyvenime Jis įskaudina mus taip, kad pranoksta didžiausias mūsų baimes ir įsivaizdavimus. O jei Jo gerumas suderinamas su mums daromu skausmu, tai Jis ir po mirties gali skaudinti mus taip pat nepakeliamai, kaip tai darė, kai buvome gyvi“ (p. 40–41).

Nuo pat pirmų eilučių supranti, kad autorius savo išgyvenimų, svarstymų ir refleksijų anaiptol negražins, priešingai – nieko nepaisydamas, nenuogąstaudamas dėl pasekmių eis ten, kur jie ves. Knygos „atvirumas, sąžiningumas ir visiškas paprastumas turi retą galią: tai grynos, be puošmenų pateiktos tiesos galia“ (p. 16), – įvade teigia C. S. Lewiso įsūnis Douglasas H. Greshamas.

Žvilgsnio į kenčiančio žmogaus tikėjimo gelmes skvarbumu, pamatinių klausimų aštrumu, didžiuliu emociniu paveikumu „Ištvertas sielvartas“ pirmiausia man sukėlė asociacijų su bibline Jobo istorija, taip pat Antano Maceinos šiam pasakojimui skirta studija „Jobo drama“, susisiejo su Vandos Juknaitės autobiografine apysaka „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“. Žinoma, būtų galima rasti nemažai ir kitų pavyzdžių. Svarbiausia – tokie tekstai nuglaistytame šių dienų gerovės pasaulyje gerokai trikdo, neklusniai išsprūsta ne tik iš bendrojo literatūros, bet ir iš mūsų gyvensenos konteksto. Man „Ištvertas sielvartas“ sužadino daug apmąstymų ir emocijų, atgaivino prisiminimus, savas netekčių patirtis.

Taip pat skaitykite:

Dvasinė sausra – Dievo tylėjimas ar tikėjimo branda?

Kunigas L. Braukyla apie studijas Romoje: „Gilesnis studijavimas mus daro nuolankesnius, o ne labiau pasipūtusius“

Petro klaida – mums pamoka sugrįžti į save

„Viešpaties angelas“: kartais kyla pagunda manyti, kad Viešpats klysta

Brolis dominikonas G. Juškevičius: „Ne tik tu kuri gyvenimą, bet ir Dievas tau nori laimės“

Negi bus ir atlygis?

Mesijo kelias

Ar krikščionis gali kariauti?

H. Greshamo teigimu, negalima sakyti, kad kančia C. S. Lewisui buvo nepažįstama: devynerių metų jis neteko motinos, vėliau metams bėgant – brangių draugų. Visgi „nei išsimokslinimas, nei patirti išgyvenimai neparengė jo tam didžiulės meilės ir didžiulės netekties deriniui <…>“ (p. 11). Toliau rašytojo įsūnis, dalydamasis jautriais paauglystės prisiminimais, priduria: „Tuomet dar nežinojau, kad visi žmonių santykiai baigiasi skausmu – tai kaina, kurią mūsų netobulumas leido šėtonui užsiprašyti už meilės dovaną“ (p. 15).

Savo dienoraštyje autorius smulkiai fiksuoja užvaldžiusias būsenas, fizinius pojūčius, taip atverdamas ir pateikdamas ištisą sielvarto anatomiją: jis, sielvartas, panašus į baimę (nors nebijai), kartais primenantis apgirtimo būseną ar jausmą, lyg „būtum gavęs smūgį į galvą“ (p. 23). Vardijami ir kiti simptomai: sunkumas po krūtine, nerimas, be to, apėmęs tingumas, savigaila, arba nuo pasaulio atskiria „neregimas apklotas“, kai „sunku suvokti, ką kiti man sako. <…> Tai taip neįdomu“ (p. 23).

Kaip gedi šiandienos žmogus?

Sielvartas – ne būsena, o procesas, jis lyginamas su ilgu vingiuotu slėniu, kuriuo einant kraštovaizdis nuolat kinta. Tačiau – ne visada. Kartais „prieš akis atsiveria tokie patys vaizdai kaip tie, kuriuos tareisi jau seniai palikęs už nugaros. Tada pradedi spėlioti, ar šis slėnis iš tiesų nėra apskritimo pavidalo apkasas“ (p. 65).

C. S. Lewisas, rašymu gindamasis nuo visiško žlugimo, sudaro savotišką savo išgyvenimų žemėlapį. Tačiau netgi tai nepadeda rasti išeities: „Ar kada nors ateis diena, kai nebeklausinėsiu, kodėl visas pasaulis primena apleistą, skurdžią gatvę, nes jo nykumas man atrodys normalus? Argi sielvartas galiausiai sumenksta iki nuobodulio, truputį keliančio šleikštulį?“ (p. 47) Nepaliaujamai atsikartoja tas pats apskritimo formos apkaso, spąstų, užburto rato įspūdis. Netekties faktą lyg ir aptraukia rūkas, bet pasaulis atrodo pagedęs, nušiuręs ir lėkštas.

Brangiausias gyvenimo tarpsnis negrąžinamai atskilo, praeities nebėra, o dabartis tiesiog užtvindo, tačiau ji – bevaisė. Negana to, „laikas – tai tik dar vienas mirties pavadinimas, pats Dangus yra tai, kur „praėję viskas, kas buvo“ (p. 39). Mūsų dužumo būklė visuotinė, likiminė, ataidima taip pat ir Jobo skundu: „Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę, be vilties jos skuba į savo galą“ (Jb 7, 6).

Tikrovės tuštuma ir bergždumas knygos autorių trikdo, o trapumo patirtis, tvyrantis pavojus – visa apimantys, stelbiantys ir kaustantys: „Gyvenimui sielvartas suteikia nuolatinio laikinumo jausmą. Atrodo, jog nieko neverta pradėti. Negaliu nurimti. Žiovauju, nenustygstu vietoje, per daug rūkau. Iki šiol man visada trūkdavo laiko. Dabar nėra nieko, išskyrus laiką. Kone grynas laikas, tuščia seka“ (p. 45).

Skaitydama C. S. Lewisą vis norėdavau klausti: o kaip gedi šiandienos žmogus? Mūsiškėje rojaus čia ir dabar epochoje. Manau, dabar rimtai kalbėti apie mirtį, sielvartą, kančią – problemiška. Esame įpratę (ar įpratinti?) tiesiog konvulsiškai kibtis į gerą savijautą – bet kokia kaina ir bet kokiomis aplinkybėmis. Viešojoje erdvėje visuotinai įsigalėjo imperatyvinis pozityvumas, įsakmus raginimas mėgautis visada, viskuo ir visur, tai jau tapo bemaž norma.

Vis dėlto dar kartą buvau nustebinta, kai atradau, kad nūnai populiarieji skaitiniai siūlo netgi… švęsti atsisveikinimą su mirusiaisiais. O kur dar populiariojoje kultūroje plačiai išplitęs infantilios saviapgaulės rūkas, saldžios ir naivios paguodos apie laimingesnį gyvenimą anapus, nė nesivarginant pasvarstyti, ar toji sėkminga amžinybė garantuota visais atvejais. Betgi šios „priemonės“ anaiptol neapsaugo nuo akistatos su mirties ir kančios tikrove. Vieną dieną ji mus ištinka, demaskuoja iliuzijas ir supurto įprastą stabilumą.

Taip, gal nemažai daliai žmonių, šiek tiek pakybojus virš bedugnės, pavyksta vėl įsitverti gelbstinčio kasdienės banalybės rato ir įsipliuškenti paviršių putose. Tačiau kiti krinta į depresijos, (savi)destrukcijos pragarą. Nors išsivaduojame iš daugelio, atrodytų, varginamų tradicinių bendravimo ritualų, apmaudžiai dažnai patenkame į vienatvės pinkles. Apskritai kažin ar per visą istoriją žmonės buvo tokie vieniši, kaip dabar nuotoliu dirbdami, bendraudami ir pramogaudami.

Šiandien, ko gero, labiau nei bet kada mums sunku išbūti šalia kenčiančio žmogaus, bene kiekvienas esame pajautę, kad nelaimės valandą neturime ką kitam pasakyti.

Deja, už naujojo mūsų nepriklausomumo, autonomijos ir patogaus privatumo pirmiausia slepiasi gūdus susvetimėjimas. Šiandien, ko gero, labiau nei bet kada mums sunku išbūti šalia kenčiančio žmogaus, bene kiekvienas esame pajautę, kad nelaimės valandą neturime ką kitam pasakyti. Kaip čia neprisiminsi uoliųjų Jobo guodėjų. Arba šiuolaikinių išminčių pozityvistų, krizės akivaizdoje raginančių tik pakaitalioti požiūrius.

Kita vertus, ar žmogaus paguoda išvis yra veiksminga, pakankama, ar gali iš esmės tokia būti? Juk kaitaliok tuos požiūrius nekaitaliojęs, kiek ir kaip nori, o mirties faktas – jau nepanaikinamas, nepajudinamas.

Ar ne su tokia patirtimi susiduria C. S. Lewisas? „Sunku ištverti, kai girdi žmones sakant: „Mirties nėra“ arba „Mirtis neturi jokios reikšmės“.

Mirtis yra. Ir tai, kas yra, turi reikšmę. Ir to, kas nutinka, padariniai yra neatšaukiami ir negrąžinami. Tai tas pats, kaip sakyti, kad gimimas neturi reikšmės. Pakeliu galvą į nakties dangų. Ar yra kas nors tikresnio už tai, kad visuose šiuose beribiuose laikuose ir erdvėse, jei man būtų leista juos apieškoti, niekur nerasčiau jos veido, jos balso, jos prisilietimo? Ji mirė. Ji yra mirusi. Ar taip sunku išmokti šį žodį?“ (p. 31–32).

Tikėjimas – gyvas reiškinys

Natūralu ir suprantama, kad likimo smūgių ištiktas tikintis žmogus paramos ir pagalbos viliasi iš Dievo. Bet čia kartais kyla pavojus pasiduoti iliuzijai, kad būdami krikščionys esame atsparūs ribiniams sukrėtimams, gal net apsaugoti nuo visiško sudužimo, nevilties, netgi kad kritiškomis aplinkybėmis tikėjimas neva suteikia tam tikrą pranašumą.

Iš tikrųjų sunkiais momentais ne vienas esame išgyvenę ypatingą Dievo artumą ir pagalbą. Tačiau šios patirtys ne visada pasikartoja, ne visada gebame į jas atsiremti, kai nelaimė prislenka vėl ir galbūt dar arčiau. O kas, jei tos antgamtinės paguodos nėra? Jei nutolsta ne tik mylimas žmogus, bet ir Dievas? Artimą asmenį pasiglemžus baugiai nesuvokiamybei, jaučiamės apleisti ir likę absoliučioje nežinioje: „Geraširdžiai žmonės man kalbėjo: „Ji yra pas Dievą.“ Vienu požiūriu tai visiškai tikra. Ji, kaip ir Dievas, nesuprantama ir neįsivaizduojama“ (p. 38).

Gedintysis atsimuša į akliną sieną, patenka į sąmonės tunelį, kuriame realybė susiaurėja iki vienintelio netekties fakto. Ir malda kartais šioje situacijoje nepadeda, priešingai – dar labiau skaudina, atrodo gluminamai nepriimtina ir sukelia atmetimo reakciją. Štai kaip apie tai kalba C. S. Lewisas: „Visada galėdavau melstis už kitus mirusiuosius, meldžiuosi ir dabar, tikėdamas tuo, ką darau. Bet kai pamėginu melstis už H., liaujuosi. Pasijuntu sutrikęs ir apstulbęs. Mane apima šiurpus nerealumo jausmas, tarsi kalbėčiau į tuštumą su tuo, ko nėra“ (p. 37).

Taigi tikėjimas mažų mažiausiai susvyruoja, jo tiesos ima blankti, įsimeta netikrumas, sakytum, pakimbama vakuume. Anaiptol neguodžia ir bažnytinės apeigos: maldos bergždžios, giesmės prėskos, pamokymai ir paguodimai lėkšti – sielvartas it šapelius išpusto visa, kas religiniame gyvenime paviršutiniška, naivu, trafaretiška. C. S. Lewisas vėl tiesus ir atviras: „Žinoma, nebent jūs įstengiate rimtai tikėti kalbomis apie artimųjų susitikimą „kitame krante“, nupasakotą žemiškojo gyvenimo terminais. Tačiau tai neturi nieko bendra su Šventuoju Raštu, bet paimta iš prastų giesmių ir litografijų. Biblijoje apie tokius dalykus nerasi nė žodžio“ (p. 39).

Ir tai dar ne viskas. Kančia provokuoja pyktį. Toliau C. S. Lewisas dosniai apdalija Dievą kosmoso sadisto, amžinojo kankintojo epitetais, apipila rūsčiais kaltinimais ir priekaištais. Tas plūdimasis, kaip prisipažįsta autorius, yra lyg „malonumas smogti atgal“ (p. 50). Tačiau ką tai reiškia – sugriuvusį tikėjimą, protestą, maištą prieš Kūrėją? O gal tiesiog alinančią ir kankinančią kelionę tiesos link? Iki supratimo, kad tik patys patirdami išbandymą ir kančią galime pasitikrinti, ko verta graži mūsų pasaulėžiūros teorija. Ar tai nėra vien tuščias mėgavimasis dvasiniais malonumais? C. S. Lewisas įsitikinęs, kad jo tikėjimas – tik kortų namelis, sau negailestingas: „Tai buvo išgalvotas tikėjimas, žaidimas nieko nesakančiomis etiketėmis su užrašais „Liga“, „Skausmas“, „Mirtis“, „Vienatvė“ (p. 48).

Savąja išmintimi ir gražbylyste paviršutiniškai galima žongliruoti tik tol, kol tavo paties būtis pradeda braškėti iš pagrindų, tik iki momento, kai suvoki, kad neišvengiamai žaidi iš visko, ką turi šiame pasaulyje.

Savąja išmintimi ir gražbylyste paviršutiniškai galima žongliruoti tik tol, kol tavo paties būtis pradeda braškėti iš pagrindų, tik iki momento, kai suvoki, kad neišvengiamai žaidi iš visko, ką turi šiame pasaulyje. Ne, Dievas nedaro bandymų su mūsų tikėjimu ar meile, norėdamas patikrinti jų kokybę: „Jis seniausiai žinojo, kad mano šventykla – kortų namelis. Vienintelis būdas, kuriuo galėjo priversti mane tuo įsitikinti, buvo jį sugriauti“ (p. 59). Netgi vadinamasis tikėjimo atgavimas iš tiesų vėl gali būti tik dar vienas kortų namelis – iki kito smūgio. Dievas jį sugriaus tiek kartų, kiek reikės.

Kita vertus, nederėtų tikėjimą įsivaizduoti kaip kartą užprogramuotą ir toliau jau sklandžiai bei nuspėjamai veikiančią programą. Tai ne sterilus ir statiškas, bet gyvas reiškinys, jam natūraliai būdinga raida ir kaita, augimas, komplikacijos, svyravimai, šuoliai. Ir kančia jį gali išties galingai supurtyti. Ištikėti iki galo yra sunku. Tą liudija daugybė biblinių pasakojimų, šventųjų biografijos, pagaliau desperatiškas „Kodėl?“ paties nukryžiuoto Jėzaus lūpose.

Krikščionys neturi nei jokio draudimo poliso, kad būtų apsaugoti visais gyvenimo atvejais, nei privilegijų, ištikus nelaimei nereikėtų reikalauti iš jų ir išskirtinai tobulos, herojiškos laikysenos kančios situacijoje. Juoba kad skaudūs išgyvenimai vėliau gali pasirodyti ir dažniausiai išties būna naudingi dvasiniam mūsų augimui ir brandai. Leidinio pratarmėje apie tai rašo ir Madeleine L’Engle: „Esu dėkinga knygos autoriui už nuoširdų jo sielvarto dienoraštį, nes jame aiškiai matyti, kad žmogui galima sielvartauti, kad tai normalu, teisinga ir kad iš krikščionio negalima atimti šios natūralios reakcijos į netektį“ (p. 7).

Nulenkti galvą Slėpinio akivaizdoje

Permainos C. S. Lewiso gyvenime vyksta lėtai ir nepastebimai – „panašiai įšyla kambarys ar išaušta diena“ (p. 67). Jis atkreipia dėmesį, kad tomis valandėlėmis, kai gedi mažiau, H. prisimena kur kas aiškiau, tarsi širdgėlos atoslūgiai trupintų sieną.

„Palengva pradedu justi, kad durys nebeužsklęstos, nebeuždarytos (p. 55), – teigia autorius ir čia pat priduria: – Gal būtent tuo metu, kai sieloje daugiau nieko nėra, tik pagalbos šauksmas, Dievas ir negali jos suteikti“ (p. 55). Pagaliau ima rastis vietos virsmui, nusistovi emocinė ir dvasinė pusiausvyra, pasitikėjimas.

C. S. Lewisas nuosekliai ir sąžiningai, kaip jam būdinga, daro išvadas: „Jei Dievas yra ir Jis geras, tada kankinimai būtini“ (p. 53). Kodėl? Nes esame dar neišgydyti Jo ligoniai ir „kuo tvirčiau tikime, kad Dievas žeidžia tik gydydamas, tuo aiškiau suvokiame, kad nėra prasmės melsti atodairos“ (p. 52). Taip kone savaime pereinama nuo sodo prie Sodininko, nuo kalavijo prie Ginklakalio ir nuo priekaištų ar kaltinimų – prie maldavimo: jei jau kankinimai neišvengiami, jei kalavijas turi būti nušveistas švariai, tai bent švelniau, švelniau… Tik ar verta, ar teisinga to prašyti?

Kelionė vis dar tęsiasi su atkryčiais, sugrįžimais, judant ratu ar spirale – bet kurią valandėlę gali vėl atsiverti „bedugnis jauno sielvarto pragaras“ (p. 62). Tačiau dabar C. S. Lewisas šį gedėjimo procesą priima natūraliai: sutuoktinio mirtis yra ne šiaip sužeidimas, tai – amputacija, ir, autoriaus teigimu, nereikia įsivaizduoti, kad vienas kūnas, perkirstas perpus, liko sveikas.

Santuoka mirus mylimajam suspindi visiškai kitokioje šviesoje, skleidžiasi naujais aspektais, veriasi iki tol neaprėptomis perspektyvomis, į kurias atkakliai skverbiasi veržlus C. S. Lewiso žvilgsnis. Autorius jautriai dalijasi apmąstymais: „Jei mirusieji, kaip aš negaliu negalvoti, irgi junta išsiskyrimo skausmą (gal tai viena rūšis kančių, patiriamų skaistykloje), tada abiem mylimiesiems ir visoms be išimties mylimųjų poroms gedėjimas yra universali, neatimama meilės išgyvenimo dalis. Jis yra normalus santuokos padarinys <…> Tai nėra proceso pabaiga, bet vienas iš jo etapų; ne šokio pertrūkis, bet viena iš jo figūrų“ (p. 58).

Knygoje, nesistengiant guostis lengvais atsakymais, vis suskamba rūpesčio ir ilgesio persmelktas klausimas, kurį turbūt kiekvienas ne kartą esame uždavę ir sau: kur mūsų mylimi žmonės atsiduria po mirties?

Knygoje, nesistengiant guostis lengvais atsakymais, vis suskamba rūpesčio ir ilgesio persmelktas klausimas, kurį turbūt kiekvienas ne kartą esame uždavę ir sau: kur mūsų mylimi žmonės atsiduria po mirties? Tai svarbu ir pratarmės autorei M. L’ Engle, taip pat išgyvenusiai vyro netektį, ji C. S. Lewiso svarstymus pratęsia cituodama garsųjį psichoanalitiką Carlą Gustavą Jungą, teigusį, kad „be skausmo neįmanoma ateiti į gyvenimą ir gali būti, kad ne kitaip yra ir po mirties“ (p. 8).

Tačiau… štai čia ir sustojame. Mes nežinome. Iš tos erdvės nepasiekia informacija ar įrodymai. Todėl, kad ir kiek išgirstume atsakymų, vargu ar jie galėtų būti patikimi. Kaip pabrėžia M. L’ Engle, joks kunigas, pastorius ar teologas nepajėgus pasakyti, kur yra mūsų brangūs išėjusieji. Bet ne kur kitur, o kaip tik ties šitos nepergalimos nežinios riba mūsų laukia kai kas daugiau – būtent tikėjimo šuolis: tikrumas tuo, „kad viskas, kas buvo sukurta su meile, negali būti apleista. Nebūna taip, kad meilė sukurtų, o paskui sunaikintų“ (p. 8).

„Ištverto sielvarto“ pabaigoje C. S. Lewisas panašiai kaip Jobas nuolankiai nulenkia galvą Slėpinio akivaizdoje. Priimdamas savo žmogiškąjį mažumą, savo kaip kūrinio ribotumą autorius daro prielaidą, kad galbūt jis, kaip ir bet kuris mirtingasis, iš esmės klaidingai įsivaizduoja savo tikrąją padėtį. Kada nors mus tikriausiai apstulbins mūsų nesu(si)vokimo mastai… „Ar gali mirtingasis užduoti klausimus, kurie Dievui pasirodys neturintys atsakymų? Man atrodo, tai visai nesunku. Nėra atsakymų į absurdiškus klausimus. Kiek mylių sudaro valandą? Geltona yra apskrita ar kampuota? Turbūt gera pusė klausimų, kurių mes klausiame (pusė mūsų didžiųjų teologijos ir metafizikos problemų), yra ne kitokie“ (p. 73), – pripažįsta žymusis apologetas, mokslininkas ir rašytojas.

Galbūt anapus, viliasi C. S. Lewisas, „visos sąvokos bus išmuštos mums iš po kojų. Pamatysime, kad jokios problemos niekada nė nebuvo“ (p. 74), o kol kas gedintįjį lydi „neįkyrus, bet nuolatinis jausmas, jog H. išlieka, kaip buvusi, faktas, į kurį būtina atsižvelgti“ (p. 58).

„Ištvertas sielvartas“ – tai radikalus kenčiančio žmogaus apsinuoginimas, vargu ar galintis palikti skaitytojus abejingus. Taip, kiekvienas savo artimųjų gedime kitaip, šis procesas unikalus ir nepakartojamas, tačiau per liūdesio slėnius keliauti lengviau, kai randi pramintą taką, o rankose turi čia jau ėjusiojo įduotą žemėlapį.