2022 02 14

Aušra Čebatoriūtė

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Gydytojų pora: laikas, dėmesys ir meilė – visų pirma savo vaikams ir vieno kitam

Gydytojų Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės ir Žygimanto Juodeikio šeima. MF nuotrauka

Atrodo, kad užduotis pristatyti pašnekovus sunkiai įveikiama, nes visi bandymai įvardinti ir apibrėžti atrodo pernelyg banalūs, paviršutiniški. Visgi norisi tikėti, kad perskaitę šį pokalbį suprasite, kodėl.

Šįkart kalbėjomės su VUL Santaros klinikų gydytoja neurologe Egle Sakalauskaite-Juodeikiene ir Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoju chirurgu Žygimantu Juodeikiu. Prieš pat paskutinį egzaminą, baigdami medicinos studijas Vilniaus universitete, vienas kitam į akį kritę gydytojai šiandien jau skaičiuoja daugiau nei 10 metų santuokoje. Taip pat augina dukrą Aušrinę ir sūnų Radvilą.

Viena medikė juokavo sąmoningai ieškojusi vyro, kurio darbas nebūtų susijęs su medicina, mat baiminosi, kad sugrįžę namo prie vakarienės stalo nebeturės apie ką kalbėtis. O kaip Jūs manote, ar tai, kad pora darbuojasi toje pačioje srityje – privalumas ar trūkumas?

Žygimantas: Manau, kur kas paprasčiau gyventi šeimoje, kurioje abu sutuoktiniai yra medikai – partneris supranta, kur ir kodėl sutuoktinis būna budėjimų naktimis, kyla mažiau nerimo. Taip pat supranta, kad, parėjus po budėjimo namo, jaučiamas nuovargis ir miego trūkumas. Šiais klausimais mes su Egle sutariame. Svarbu ir tai, kad abu kalbame ta pačia – taip, lietuvių – kalba! Bet ta pačia emocine lietuvių kalba! (juokiasi)

Eglė: Tiesą sakant, nesame ekstravertų šeima – abu esame gana ramūs žmonės. Mūsų namuose nevyksta vakarėliai iki paryčių, kaimynai nekviečia policijos (juokiasi). Kartais, kai būname labai pavargę, užtenka tiesiog pasėdėti šalia, išgerti arbatos, patylėti. Man atrodo, tomis akimirkomis suprantame vienas kitą be žodžių. Šalia tų vakarinių buvimų kartu – kalbantis ar tylint – kartais sužiba kažkas tikro, esminio. Perskaitytos knygos puslapis su keliomis mintimis, kuriomis norime pasidalinti. Kažkada matytas filmas, kurį norime vėl kartu pažiūrėti.

Ir ligoniai… taip, ligoniai! Jų stebuklingi pagijimai, neįprasti, netipiški klinikiniai simptomai, įvairūs juokingi nutikimai, kartais – tiesiog netikėtos, makabriškos situacijos. Taip pat ir sėkmingai pavykusi sudėtinga operacija ar sunkai sergančio, tiesiog beviltiško ligonio mirtis, kuri visada prislegia širdį. Kalbamės, bandome tarsi iš šalies, kito akimis pažvelgti į įvairias situacijas. Pritariame vienas kitam, drąsiname, neretai ir kritikuojame. Svarbiausia, į ką tomis akimirkomis atsiremiame – nepaisant visos šios situacijos sveikatos apsaugos sistemoje, nepaisant didelių krūvių, bandant sudurti „galą su galu“, nepaisant nuolatinio gydytojo žeminimo žiniasklaidoje, visiškai smukusio mūsų specialybės prestižo, mobingo apraiškų ir t. t. – svarbiausia išlikti žmogumi, kuriam iš tiesų rūpi kitas. Kol savo viduje jausime, kad mums rūpi tas kitas – kenčiantis, ieškantis pagalbos – tol būsime geri gydytojai. Nežinau, ar kitos specialybės žmogus taip giliai mane suprastų. Nežinau, ar pati sugebėčiau taip giliai išgyventi mokytojo, teisininko ar tiesiog… gėlių pardavėjo vidinę dramą.

E. Sakalauskaitė-Juodeikienė su dukra Aušrine ir sūnumi Radvilu. MF nuotrauka

Medicinos studijos dažnam asocijuojasi su laiko neturėjimu, nuolatiniu bėgimu ir bemiegėmis naktimis. Kiek šis stereotipas yra teisingas? Ar tikrai studijuojantieji medicinos vientisąsias studijas, rezidentūrą ar doktorantūrą „nebeturi gyvenimo“?

Žygimantas: Tikrai su tuo nesutikčiau. Svarbiems dalykams laiko visada galima rasti, viskas priklauso nuo noro, motyvacijos studijuoti ir racionalaus savo laiko planavimo. Medicinos studijų metu labai daug skaičiau ne medicininės literatūros (nuo Biblijos ir Korano iki Markeso, Remarko, Borgeso, Šopenhauerio bei Nyčės), išmokau skambinti pianinu, dalyvaudavau šachmatų turnyruose, rasdavau laiko sportuoti. Tikrai ne visą savo laiką skirdavau anatomijos ir lotynų kalbos „kalimui“, bet už mokymosi rezultatus dažnai gaudavau stipendiją.

Eglė: Visas naktis medicinos studijų metu miegodavau puikiai! Medicinos studijos, taip pat kaip rezidentūra ir doktorantūra – vieni gražiausių mano gyvenimo nuotykių! Svarbiausia – planuoti savo laiką, nepalikti visų darbų semestro galui. Taip pat – nenusiteikti, kad medicinos studijos bus nepakeliama našta, nes tai yra netiesa. Laiko užteks viskam – ir paskaitoms, pratyboms, draugams, ir papildomiems darbams.

Vienąkart vyresnė draugė, tuomet fizinės medicinos ir reabilitacijos rezidentė, man, pirmakursei, pasakė: „Džiaukis kiekviena diena. Gyvenimas yra čia ir dabar. Jei galvoji, kad laiminga būsi kažkada vėliau, klysti. Jei galvoji, kad būdama rezidentė patirsi tikrąją pilnatvę, klysti. Tu su ilgesiu prisiminsi praėjusias studijų dienas, galvodama: tuomet buvau laiminga, bet laukiau laimės ateityje, todėl neįsileidau į širdį jos, stovinčios visai šalia.“ Kaip norėčiau, kad kiekvienam medicinos studentui būtų kada nors pasakyti šie jos žodžiai!

Kokiai Jūsų širdžiai mielai veiklai atsidėdavote radę laisvą valandėlę? Kas padėdavo geriausiai atgauti jėgas po įtemptos dienos ar savaitės?

Žygimantas: Nuo mažų dienų man patiko fizinė veikla. Išbandžiau daugybę sporto šakų. Fizinei veiklai bandau kasdien surasti laiko. Tikrai tikiu posakiu, kuris atėjo dar iš senovės Graikijos laikų, kad sveikame kūne esti ir sveika siela. Negalėdamas kurį laiką pasportuoti, blogai jaučiuosi tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Šiuo metu aktyviai bėgioju, plaukioju, važinėju dviračiu. Kasmet bėgu Vilniaus maratone. Praeitais metais Vilniuje vykusiame Žolinių maratono pusmaratonio distancijoje užėmiau 2-ąją vietą. Šiais metais planuoju jėgas išbandyti ir Trakų triatlono varžybose.

Taip pat negaliu nepaminėti šachmatų. Šį 64 langelių žaidimą su tėčio pagalba pramokau dar būdamas 4–5 metų. Prisimenu vaikystės vakarus stumdant lentos figūras, mėgau studijuoti garsių šio žaidimo meistrų knygas, pats atkartoti įvairias kombinacijas, perprasti kiekvieno ėjimo logiką, sumanymą. Dar ir šiandien, radęs laisvą ir ramią minutę, sprendžiu šachmatų galvosūkius, bandau įveikti beveidį virtualų varžovą kompiuterio ekrane.

Eglė: Na, o aš skaitydavau knygas. Ne skaitydavau, o tiesiog „rydavau“! (juokiasi) Nuo rusų psichologinio realizmo, XIX a. anglų autorių iki postmodernių kūrinių ir šiuolaikinių lietuvių autorių. Su draugėmis lankydavomės meno galerijose, eidavome į operas, baletus, simfoninės muzikos koncertus, galbūt kiek rečiau – į klubus. Meno pasaulis ir bendravimas su kitų specialybių draugais tarsi atsverdavo gamtamokslį, medicininį pragmatizmą ir racionalizmą. Ir tuo pačiu metu leisdavo dar kartą įsitikinti – noriu būti gydytoja, ir niekuo kitu!

Taip pat rašiau noveles, romanus, esė, straipsnius. Studijų metais visas vasaras praleisdavau pas močiutę Pasvalyje. Ten gimė didžioji mano romanų ir novelių dalis. O šalia to – šiltnamių laistymas ir daržų ravėjimas, uogienių virimas, valgio gaminimas ir kambarių tvarkymas. Tomis vasaromis dviračiu dar ir numindavau po 50–60 km per dieną.

Svarbią vietą mano gyvenime užima muzika. VU MF buvau subūrusi senosios muzikos ansambliuką, kuris gyvavo keletą metų. Nuo vaikystės groju pianinu, lankau Vilniaus arkikatedros bazilikos Jaunimo chorą, sekmadieniais giedame šv. Mišiose. Atliekami kūriniai leidžia man trumpam pabėgti ir… pailsėjus vėl sugrįžti į savo pasaulį – ramesnei, tvirtesnei, pailsėjusiai. Šie pabėgimai – tarsi maži stebuklai kasdienybėje. Dėl šių pabėgimų aš kas kartą suprantu, kad mano vieta yra medicinoje.

Ž. Juodeikis su dukra Aušrine. MF nuotrauka

Kokį studijų laikotarpį įvardintumėte kaip kėlusį daugiausia iššūkių? Ar buvo akimirkų, kai gailėjotės pasirinkę medicinos studijas?

Eglė: Niekada nesigalėjau pasirinkusi medicinos studijas, įstojusi į rezidentūrą, pabaigusi doktorantūrą. Tai buvo metai, pilni pasiryžimo, iliuzijų, idealizmo. Pilni džiaugsmo, draugystės, prasmės. Pilni mokslinių atradimų, konferencijų, stažuočių, pažinčių, bendrų darbų ir projektų. Šį pakylėjimą išgyvena kiekvienas jaunas žmogus, manau, taip ir turi būti.

Tačiau vėliau ateina tas realybės pajautimas ir suvokimas, kad pasaulyje ne vien šviečia saulė ir žydi gėlės. Man nusivylimas atėjo tada, kai, jau būdama gydytoja, susidūriau su mūsų profesijos žeminimu žiniasklaidoje, kai supratau, kad bet kuris gydytojais gali būti tampomas po teismus kaip žiauriausias nusikaltėlis, kai supratau, kad mūsų tragedija – nuolatinis nesusikalbėjimas tarp medikų bendruomenės ir visuomenės. Kad tai – įsisenėjusi problema, ir vienas gydytojas to pakeisti negalės.

Žygimantas: Tačiau visi šie aspektai, atrodo, dar nėra mūsų galutinai „užmušę“. Dar didžiuojamės, kad esame gydytojai ir nesigailime jais tapę.

O juk studijų metais ant Jūsų pečių gulė ne tik nemaža reikalingų įsipareigojimų darbe, studijose bei mokslinėje veikloje, našta? Tuo metu taip pat auginote ir vaikus.

Eglė: Visada galvojau, kad žinios, gautos studijuojant mediciną, man padės auginti vaikus. Tačiau kuo daugiau žinai, tuo daugiau baimių kyla. Kai dukra buvo darželinukė, mes buvome ką tik „iškepti“ jauni gydytojai. Būdavo, reikia eiti į budėjimą, bet vaikas serga. Palieku Aušrinę verkiančią, karščiuojančią Žygimantui arba savo tėvams… O pati tuomet einu gydyti kitų, einu „gelbėti“ pasaulio. Supratau, kad dukra bus prižiūrėta, kad po budėjimo vėl greitai pasimatysime, bet iki šiol negaliu sau už tai atleisti. Susilaukę sūnaus, tikriausiai esame labiau subrendę ir kaip gydytojai, ir kaip tėvai, nei buvome anksčiau, todėl stengiamės pirmiausia rūpintis šeima ir tik po to – ligoniais, darbu, karjera.

Žygimantas: Psichologų įrodyta, kad žmogus, kurio fiziniai, biologiniai ir ypač emociniai poreikiai nėra patenkinami vaikystėje, kurio tėvai visuomet užsiėmę darbuose ir neturi laiko savo vaikams, niekada nebus laimingas ir nesugebės padaryti laimingų kitų. Toks žmogus kitų širdyse ieškos tos besąlygiškos meilės ir dėmesio, kurio negavo vaikystėje. Tačiau svetimi žmonės besąlygiškos meilės mums negali suteikti.

Eglė: Su Žygimantu dažnai kalbame, kad stengsimės leisti laisvalaikį kartu, atiduosime tai, kas brangiausia – laiką, dėmesį ir meilę – savo vaikams ir vienas kitam. Visų pasaulio pinigų uždirbti neįmanoma, visų ligonių pagydyti – taip pat. O užauginti psichologiškai stiprius vaikus ir jausti mažą, paprastą ir nuoširdų džiaugsmą kasdienybėje – taip.

E. Sakalauskaitės-Juodeikienės ir Ž. Juodeikio šeima. MF nuotrauka

Prieš susitinkant pokalbiui minėjote, kad bene pusė jūsų bendrakursių baigę studijas išvyko gyventi ir dirbti svetur. Kaip manote, kokios priežastys lemia tokį jaunųjų gydytojų sprendimą?

Žygimantas: Mano suvokimu, dažniausiai apsisprendimą išvykti svetur lemia santykinai mažas darbo užmokestis ir ribotos galimybės įgyvendinti savo medicinines, profesines ambicijas  Lietuvoje. Mes, 2010 metų VU MF medikų laida, gyvenome permainų laikais – turėjome sutrumpintą internatūrą, todėl į rezidentūros vietas stojome su metais už mus vyresniais internais, kurie internatūrą atliko 1 metus. Vadinasi, į rezidentūros vietas (kurių skaičius buvo nežymiai padidintas, bet daugiausia šeimos medicinos rezidentūros sąskaita) iškart stojo 2 kursai – apie 300 medikų.

Šešto kurso studentui su internu motyvacinio pokalbio metu konkuruoti buvo nelengva, nes jie turėjo daugiau klinikinės patirties, buvo atlikę daugiau mokslinių darbų ir pan. Daugiau nei pusė mūsų bendrakursių neįstojo į norimas rezidentūras, todėl pasirinko kitą kelią – išvyko į Vokietiją, Šveicariją, Švediją, Norvegiją, Jungtinę Karalystę – dirbti, mokytis kalbų, stoti į norimas rezidentūras.

Eglė: Labai gaila, kad Lietuvą paliko vieni nuostabiausių, linksmiausių ir gabiausių mūsų draugų. Jie galbūt ir nesimokė „kiaurais“ dešimtukais, tačiau juk ne vien tiktai dešimtukai lemia gydytojo profesionalumą. Svarbesni už dešimtukus yra praktiniai įgūdžiai, vadinamasis common sense, psichologinis žmogaus brandumas, išvystytas emocinis intelektas, sugebėjimas bendrauti ir su pacientais, ir su kolegomis, žmogaus gyvybingumas, motyvacija.

Kita vertus, džiugu, kad dabar mūsų draugai yra įsitvirtinę svetur, sukūrę šeimas, augina vaikus, dirba ligoninių padalinių ar skyrių vedėjais. Taip pat atlieka sudėtingas operacijas ir sudėtingus diagnostinius tyrimus, kuriuos Lietuvoje atlieka vos keli „išrinktieji“, apie kuriuos mes, paprasti gydytojai, galime tiktai pasvajoti.

O ar jums buvo kilę minčių kurti gyvenimą užsienyje? Kokie veiksniai lėmė jūsų sprendimą likti Lietuvoje arba – net ir nesvarstyti emigracijos galimybės?

Žygimantas: Šia tema su Egle kalbėjome baigdami medicinos studijas. Nutarėme, kad tokios vertybės kaip šeima, kalba, socialinis gyvenimas yra labai svarbios priežastys pasilikti Lietuvoje.

Eglė: Tačiau nesame galutinai atmetę minties emigruoti iš Lietuvos. Tiesiog šiuo metu mano ir Žygimanto situacija yra stabili: esame pabaigę doktorantūros studijas, abu dirbame Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, ligoninėse specializuojamės norimose medicinos srityse, Žygimantas – nutukimo chirurgijoje, aš – miego medicinoje. O psichologinė aplinka mūsų darbovietėse taip pat yra gera ir skatinanti tobulėjimą.

Dirbame sunkiai, bet šiuo metu jaučiame, kad laiko šeimai, vaikams ir mūsų pomėgiams taip pat užtenka. Jei situacija keisis, blogės – neatmetame emigracijos galimybės. Nors mylime savo šalį ir stengiamės dirbti jos žmonėms, esame visiškai laisvi žmonės, norime būti naudingi ten, kur mūsų reikia ir kur mūsų darbas bei pastangos bus vertinami.

Ž. Juodeikis su sūnumi Radvilu. MF nuotrauka

Kaip manote, kas konkrečiai turėtų keistis, kad Lietuvoje studijas baigę medikai būtų labiau suinteresuoti gyventi ir dirbti Lietuvoje?

Žygimantas: Pirmiausia, turėtų nykti mobingo apraiškos gydymo įstaigose. Ne taip seniai ir mūsų ligoninėje netekome jauno kolegos, viena iš jo pasitraukimo priežasčių – nuolat patiriamas psichologinis stresas darbe bei žeminimas.

Antra, gydytojai turbūt yra ta visuomenės dalis, kuri daugiausia laiko skyrė studijoms ir savo įgūdžių tobulinimui. Pavyzdžiui, mes su Egle mediciną studijavome 6 metus, mūsų rezidentūra truko po 4–5 metus, o doktorantūros studijos – dar 4 metus. Vadinasi, mokėmės 15 metų, kol tapome gydytojais specialistais. Tačiau neretai išgirstame tokių paniekinamų posakių savo kolegų atžvilgiu: gydytojai – baltaskverniai, kyšininkai, žudikai ir t. t. Arba būna, kad ligonio artimieji mūsų klausia: kuris gydytojas „aptarnauja“ šią palatą?

Bet kuris pacientas gali palikti savo neigiamus įspūdžius įvairiose internetinių svetainių atsiliepimuose, kuriuose ne tik išdėsto savo nuomonę, bet ir grasina medikui. Dėl įvykusių komplikacijų Lietuvoje pirmiausia kaltinamas gydytojas, nors ne visos komplikacijos yra nulemtos medikų klaidos, didžioji jų dalis įvyksta dėl ligonio organizmo nusilpimo, žalingų įpročių, nesveikos mitybos, pasyvaus gyvenimo būdo, antsvorio, gretutinių ligų ir pan.

Suprantu, kad gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje kiekvienas gali reikšti savo nuomonę. Galbūt tą mediko ir paciento „nesusikalbėjimą“ nulemia priežastys, apie kurias kalbėjo Eglė – laiko trūkumas savo ligoniui, nemokėjimas jo išklausyti, nemokėjimas jam suprantama kalba paaiškinti apie jo ligą. Šio produktyvaus ir pozityvaus bendravimo turi pradėti mokytis ir pacientai, ir jų gydytojai.

Trečia, turėtų keistis darbo užmokestis. Mažai pažįstu Lietuvoje gyvenančių ir dirbančių medikų, kurie dirba vieno etato darbo krūviu. Dažniausiai dirbama 1,5 ar 2 etatais, kad būtų patenkini esminiai materialiniai poreikiai. Tokie darbo krūviai anksčiau ar vėliau nulemia medikų „perdegimą“ – tampame pikti, palaipsniui atsiranda empatijos trūkumas ir apatija. Vadinasi, kenčia ne tik gydytojas, jo artimieji, bet ir ligoniai.

Jauniausias gydytojų Juodeikių šeimos narys – vienerių Radvilas. MF nuotrauka

Egle, neseniai viename socialinių tinklų dalinotės peržiūrėjusi žurnalistinį tyrimą, kuris atkleidė medicinos studentų bei gydytojų darbo užkulisius. Kaip manote, kiek tokia toksiška aplinka turi įtakos tolesniam jauno mediko pasirinkimui kurti savo ateitį Lietuvoje ar užsienyje?

Eglė: Taip, tokios aplinkos įtaka jaunam žmogui yra milžiniška. Kai kurie medicinos studentai jau dabar, nuo pirmųjų medicinos studijų kursų, mokosi vokiečių, norvegų ar švedų kalbų – planui „B“, jei situacija Lietuvoje nepagerėtų. Kiek mes prarasime puikių, gabių jaunųjų gydytojų! Kas mus pačius gydys, kai pasensime?..

Mobingas egzistuoja visur – ne tik sveikatos, bet ir švietimo bei kitose srityse. Tačiau tai, kas daug metų vyko ir dabar tebevyksta sveikatos apsaugos sistemoje, kelia šiurpą. Sunku patikėti, prie ko priėjome. Pateiksiu pavyzdį, kuris tėra tik ledkalnio viršūnė: jau vien tai, kad kai kurie ligoninių vadovai joms vadovauja per 40 metų (ilgiau nei Josifas Stalinas Sovietų Sąjungai!) ir to negali pakeisti nei mūsų įstatymų leidžiamoji valdžia, nei savivaldybės, rodo, kad diktatoriškos sistemos, pasirodo, gali sėkmingai egzistuoti demokratinėje valstybėje!..

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiuo atveju bet kokios politikų kalbos apie progresą, naujoves, skaidrumą, nulinę toleranciją mobingui medicinoje ir t. t. yra visiškai bevertės. Tai – tik skambūs žodžiai, nuaidėję ir išnykę dykumoje. Manau, mums reikės dar kelių šimtų metų, daugelio kartų pasikeitimų, kai pagaliau bus išguita ši teroro, pažeminimų ir mobingo kultūra iš medicinos. To nei vienas, nei keli gydytojai entuziastai nepadarys, nes jie bus greitai sužlugdyti, psichologiškai sugniuždyti ir praryti šios sistemos.

Studijų ir rezidentūros metais gyvenau, mokiausi ir dirbau beveik kaip Dievo ausy, palyginus su tuo, kas buvo paviešinta B. Davidonytės ir D. Pancerovo tyrime. Todėl, tokiomis akimirkomis, susidūrusi su tokia nesuvokiama realybe, kitų medikų patiriamu skausmu ir neteisybe, pagalvoju, kad esu dėkinga didžiajai daugumai VU MF dėstytojų, savo vyresniems kolegoms gydytojams neurologams bei psichiatrams – už tai, kad leido man būti tuo, kuo esu, ir tapti tuo, kuo norėjau tapti.