Kodėl mes neišsiskyrėme?

Prieš 11 metų susituokusi ir penkis vaikus auginanti pora sako žinanti, kaip jaučiasi sutuoktiniai, atsidūrę kryžkelėje, kuriems tenka pasirinkti, ar kovoti už tai, ką pradėjo kurti drauge, ar nuspręsti, kad teliko tik sukti skirtingomis kryptimis.

Sunkiausias Boženos ir Jaroslavo šeimos laikotarpis buvo prieš porą metų, kai tą pačią dieną teko ruoštis trims suplanuotoms šventėms: Santuokos įžadų atnaujinimui 10-ųjų metinių proga, vyriausiojo vaiko Pirmajai Komunijai ir jaunėlio Krikštui. Moteris pasakoja tuo metu išgyvenusi pogimdyvinį laikotarpį, o su vyru buvo nutolę vienas nuo kito ir sunkiai sekėsi sutarti. Božena prisimena, kad juodu tuo metu nenorėjo nei kalbėtis, nei ką nors kartu veikti ir net vengė vienas kito draugijos. Pora tik po kurio laiko suprato, kad tikinčiai šeimai visos trys progos itin reikšmingos, matyt, todėl nelabasis ypač stengėsi, kad šios apeigos nebūtų išgyventos deramai.

Neišmesti, o taisyti

Į pagalbą atėjo bendruomenė Namų Bažnyčia, kuriai šeima priklauso, – net susitikime dalyvaujantys bičiuliai pajuto, kad kažkas ne taip. Tąkart moterys meldėsi drauge su Božena, vyrai – su Jaroslavu. Tai buvo labai jaudinantis išgyvenimas, po kurio grįžę namo sutuoktiniai pagaliau susėdo pasikalbėti. Jie suvokė, kad jei santuoka yra taip puolama, tai ji yra labai vertinga ir reikia ją saugoti.

Pritarimą tuomet jie rado net socialinių tinklų žinutėje, kurioje senukų pora į klausimą, kaip pavyko drauge nugyventi taip ilgai, atsakiusi, kad jų jaunystėje sugedusius daiktus ne išmesdavo, o taisydavo.

Padėjo ir pokalbiai su pažįstamais, kurie tvirtino, kad skyrybos, regis, išsprendžiančios vienas problemas, neišvengiamai sukuria kitų. Jiedu prisimena galėję rinktis: arba gyventi toliau kas sau, arba įdėti pastangų, kad bendras gyvenimas taptų mielas ir abu jaustųsi vienas kito mylimi, suprasti ir vienas kitam nepakeičiami. Sutarė, ką kiekvienas turi daryti, kad visos abiejų jėgos būtų nukreiptos į tą patį tikslą – santuokos stiprinimą.

Pora patikslina, kad nuo pasiryžimo aplinkybės nepasikeitė – ir dabar būna blogų dienų, nesusipratimų darbe, nuovargio, bet pakito jų požiūris. Jie suprato, kad svarbu nesusierzinti dėl kitą apėmusių sunkių emocijų ir tokiomis akimirkomis prisiminti, koks nuolat yra tavo žmogus – mylintis, rūpestingas, pasiaukojantis… Tai padeda išbūti kartu sunkiais momentais, o juk tokia ir yra santuokos esmė. Kai vyras jaučia, kad žmona visada palaiko, o žmona žino, kad vyras jai yra atrama visose situacijose, jiedu gali išbristi iš visų krizių.

Griaunantys lūkesčiai

Šeima atrado ir tiesą, kad santykius ne mažiau griauna mūsų pačių lūkesčiai, ir kuo jie didesni, tuo skaudesnis nusivylimas gali ištikti. Reikia leisti kitam būti tokiam, koks jis yra (taip pat paliekant laiko pomėgiams bei asmeniniam tobulėjimui). Apie tai reikia kalbėtis, be priekaištų, ieškant sutarimo – išsakyti, kas nepatinka, kas trukdo, ir klausti, ar gali būti kitaip.

Božena su Jaroslavu pažymi, kad tikinčioje šeimoje svarbiausias turi būti Dievas – Juo labiausiai verta pasitikėti ir viltis. Tai padeda į sutuoktinį žiūrėti paprasčiau ir atlaidžiau, kaip į klystantį žmogų, ir pernelyg nesureikšminti suklupimų ar nesusikalbėjimo. Pasak poros, juk jei visas viltis dėsi į vyrą ar žmoną, iliuzijų burbulas sprogs, vos tik žmogus pasirodys esąs netobulas. Juodu pasakoja, kad Šventajame Rašte, Bažnyčios mokyme išgirsta gilių psichologinių atsakymų, ten jų patys ieško ir ragina kitus.

Branda

Šeimoms augti ir sutuoktiniams bręsti padedanti jėga, anot pašnekovų, yra bendruomenė. Namų Bažnyčioje jie atranda ir palaikymą, ir bendrystę su kitais, ir erdvę krikščioniškai ugdyti vaikus tarp bendraamžių. Svarbiausia, ko šeima čia išmoko, – kalbėtis su sutuoktiniu.

Božena pasakoja prisimenanti laikus, kai su Jaroslavu sėdėdavo drauge ir neturėdavo apie ką kalbėti arba tiesiog dėl smulkmenų neskirdavo tam reikiamo dėmesio. Taip nutinka daugeliui porų ir tai jas nuvilia, tvirtina moteris. Dabar šeima sako išsiugdžiusi įgūdžius ir gali šnekėtis ištisas valandas nepristigdami temų, o kelionę su Namų Bažnyčia pavadino brendimo laikotarpiu: juk ir sutuoktiniams subręsti, atrasti reikalingus atsakymus reikia laiko, dėmesio, investicijų.

Vienų šeimų brendimas užtrunka dvejus metus, kitoms gali prireikti ir dešimties, kol atras buvimo kartu džiaugsmą ir ramybę. Meilė turi augti, plėstis ir jokiu būdu nesustoti – keistis kartu su žmonėmis. Pora sako, kad meilės dinamika kaip tango, kai vyras ir moteris pakaitomis žengdami po žingsnį kuria šokį, – tokia turėtų būti ir meilė. Moteris, gavusi jos iš vyro, turėtų atiduoti šiek tiek daugiau; tada sutuoktinis turėtų pridėti atgal dar truputį ir t. t. Po truputį, bet nuolat.

„Santuokoje turi jaustis kaip savo namuose ir būti rūpestingas šeimininkas, o ne svečias“, – tvirtina Jaroslavas. Božena priduria, kad „žmogui svarbus balansas ir gebėjimas pasirūpinti savo santuoka kaip pirmos būtinybės dalyku. Juk jei suksi galvą tik dėl buities ir vaikų, o santuoka žlugs – niekas nelaimės. Bet jei vyras ir žmona dės pastangas vienas dėl kito ir jausis laimingi, tokie augs ir jų vaikai“.

Parengė Vilma Razmislevičienė

***

Dėkoju šeimai už nuoširdų pasidalijimą savo gyvenimo krizėmis. Nors skyrybų krizė yra skausminga ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams, vis dėlto spaudoje gausu sensacingai pateikiamų skyrybų istorijų, tarsi tai būtų sektinas pavyzdys ar mados reikalas. Tokiu būdu formuojama visuomenės nuomonė, kad tai yra lengva ir greita išeitis, tiesiog vaistas, kuris sutuoktinius ir jų vaikus padarys laimingus.

Šeimos gyvenimas yra nuolatinės kaitos reikalaujantis procesas. Net ir labiausiai vienas kitą mylintys sutuoktiniai šį procesą pajunta ir dažnai būna nepasirengę priimti bei suprasti tai, kas jų šeimoje vyksta. Čia koją pakiša neteisingos, romantiškos nuostatos vienas kito atžvilgiu, neišsakyti lūkesčiai, klaidingi įsitikinimai.

Kiekvienas šeimos vystymosi etapas pažymėtas krizės ženklu. Pradiniame etape po santuokos sutuoktiniai išgyvena vadinamąjį putojančios meilės etapą. Viskas miela, gera būti kartu, jausti vienam kitą, tačiau, kaip ir putojantis vynas, ilgainiui visa išsisemia, praranda savo žavesį. Išryškėja skirtumai: „nesąmonė, mano šeimoje buvo taip… o mano tėtis, mama elgėsi taip“; „bulves reikia kepti tiktai taip, o ne kitaip“ – „nesąmonė – reikia būtent šitaip“; „kaip tu nesupranti, kad man reikia“ – „tu manęs nemyli, nes neatspėji, kaip aš jaučiuosi, pagaliau – ką čia kalbėti, vis tiek nėra jokios naudos, tik susierzini, geriau tylėti“.

Šampano skonis išgaruoja, vis daugiau varginančios, nuobodulį keliančios rutinos. Vaikų gimimas ir jų auginimas – tai pagrindiniai streso šaltiniai. Princesė virsta pelene, o princas – nuobodžiaujančiu eiliniu vyru, kurį sunku pakęsti. Jie nežino, apie ką galima kalbėtis, jaučiasi emociškai pavargę ir išsekę. Netoli iki skyrybų. Štai čia ateina labiausiai reikalinga pagalba – katalikiška bendruomenė, kuri nesilaiko taisyklės geriau nematyti ir nekalbėti apie tai, kas neramina, o tiesiog pastebi poros nusivylimą, nuovargį ir laiku ateina į pagalbą.

Kai šeima išgyvena sunkumus, sutuoktiniai dažniausiai drovisi kalbėti apie tai su kitais nepagrįstai galvodami, kad patys kalti dėl to, ką išgyvena, kad jiems nesiseka, nes jie bloga pora, negebanti pati sunkumų išspręsti. Bendruomenės nariai, atvirai kalbėdamiesi su vyru ir moterimi, pasidalija savo išgyvenimais, esu tikra, papasakoja apie tai, kaip jie sprendė sunkumus, be to, labai svarbu, kad palaiko sutuoktinius už juos kartu melsdamiesi. Ši pagalba padėjo suprasti, kokia svarbi šeima, kaip ją stiprinti, kokiais būdais spręsti konfliktus, kaip tobulinti save. Apibendrinant – keletas svarbių pastebėjimų.

Šeimos kūrimas trunka visą gyvenimą. Šiame procese lygiomis teisėmis dalyvauja vyras ir moteris. Tai bendras šeimos projektas, kurį pirmiausia reikia iš esmės suderinti tarpusavyje, nuolat tobulinti ir taisyti, plėsti ir gilinti, padedant vienas kitam augti ir bręsti. Šeimos kūrimo procese normalu pajusti krizes, nuovargį, nesusikalbėjimą, tačiau blogai, jei šios problemos nesprendžiamos. „<…> susijungdami sutuoktiniai tampa savo pačių istorijos pagrindiniais veikėjais, šeimininkais ir drauge įgyvendintino projekto kūrėjais“, – sako popiežius Pranciškus (Amoris laetitia, 218).

Šiame procese svarbiausias yra vyro ir žmonos tarpusavio ryšys. Tai šeimos pamatas. Šis ryšys pasireiškia abipusiu dalijimuisi dvasiniais išgyvenimais, intelektinėmis žiniomis, emocijomis, ryšiais su aplinka, pagaliau kūno – erotiniu santykiu. Jei ryšys silpnas, apleistas, vienpusiškas, šeimos pagrindai griūva.

Dažnai sutuoktiniai pamiršta vienas kito poreikius bendrauti ir dalytis, nes daugiausia laiko ir jėgų skiria vaikų priežiūrai ir auklėjimui. Reikia tai daryti, tačiau neapleisti ir tarpusavio bendravimo poroje. Tam būtina suplanuoti ir atrasti bent vieną valandą per savaitę, bent vieną dieną per mėnesį ir bent vieną savaitę per metus. Jau girdžiu chorą prieštaraujančių, kad nėra galimybių: vaikai, vargai ir taip toliau… Tačiau esant norui atsiranda ir galimybių. Jei suprasime šio bendravimo svarbą, atrasime ir pagalbą.

Padėkite į šalį savo lūkesčius sutuoktiniui(-ei). Šeimą kuria ne šventieji, o keliaujantieji kartu gyvenimo keliu. Taigi tikėtis, kad vyras ar žmona jau tobuli – tai iš anksto nusivilti. Šeimoje du netobuli asmenys, padėdami vienas kitam ir mylėdami vienas kitą, gali augti, bręsti ir pasiekti šventumą. „Reikia atsisakyti iliuzijų ir priimti žmogų tokį, koks jis yra; netobulas, pašauktas augti, esantis kelyje. Kai į sutuoktinį nuolat žvelgiama kritiškai, tai rodo, kad santuoka nelaikoma kantriai, supratingai, pakančiai ir dosniai drauge kurtinu projektu. Tada meilę pamažu pakeičia inkvizicinis ir negailestingas žvilgsnis, kiekvieno nuopelnų bei teisių kontrolė, protestai, konkuravimas ir savigyna“, – sako popiežius Pranciškus (AL, 218).

Pasirenkite sutikti ir priimti pokyčius, neišsigąskite. Kiekvienas pokytis, net ir labai laukiamas bei geidžiamas, paženklintas įvairiais jausmais. Apie tai kalba Božena ir Jaroslavas. Pasirengimas didelei šeimos šventei lydimas baimės, rūpesčių, įtampos, pykčio, nusivylimo, nerimo. Šie jausmai yra kiekvieno pokyčio palydovai. Jei pasirengsime juos priimti ir žinosime, kad tai natūrali reakcija, galėsime geriau su tais jausmais susitvarkyti nekaltindami savęs ir kito.

Palaikykite vienas kitą ir raskite, kuo pasidžiaugti, nesilyginkite su kitais. Negailėkite pagyrimų vienas kitam. Juos išsakykite nuoširdžiai. Geras emocinis klimatas šeimoje leidžia pasijausti mylimam(-ai), gerbiamam(-ai), vertinamam(-ai). Geras žodis ir šypsena yra nedaug kainuojanti, bet galinga priemonė meilei išreikšti. Jei šeimoje, kurioje jūs augote, tai nebuvo daroma, gali būti sunkiau, bet įmanoma išmokti.

Kiekviena šeima yra unikali ir autonomiška, todėl neeikvokite savo energijos ir pastangų, siekdami susilyginti su kitais ar juos pranokti. Romėnai turėjo posakį „kas galima Jupiteriui, to negalima jaučiui“, ir tai, kas tinka vienai šeimai, gali visai netikti kitai. Kaip kiekvienas žmogus yra unikalus, taip ir kiekviena šeima yra nuostabi, unikali, nepakartojama ir Dievo mylima.

Išgyvendinkite bet kokias prievartos apraiškas tarpusavio santykiuose, net ir tada, kai jos jums atrodo būtinai reikalingos asmeniniam ir poros tobulėjimui. Pavyzdžiui, moteris šventai įsitikinusi, kad gerai melstis tai reiškia… Vyras turi kitokią nuomonę apie jos maldų trukmę ir būdą. Arba vyras šventai tiki, kad moteris veltui leidžia brangų laiką skaitydama romanus. Jis norėtų, kad ji apribotų savo skaitymo pomėgius. Prasideda pykčiai, „auklėjimas“ ir reikalavimai. Užverda tikras pragaras, pasitvirtina taisyklė, kad gerais norais pragaras grįstas.

Rūpinkitės emociniu, socialiniu ir dvasiniu gyvenimu. Padėkite vienas kitam atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką. Emocinis išsekimas poroje dažniau ištinka tuos, kurie labai apriboja savo kontaktus su aplinka. Jie vengia draugų, malonių valandėlių pagal pomėgius, atsipalaidavimo. Nuostabu, jei abu sutuoktiniai gali pasikrauti teigiamos energijos ten, kur abiem malonu; tačiau jei nėra galimybės – turi išleisti vienas kitą maloniai praleisti ilgesnį ar trumpesnį laiką. Geros emocijos visada atsiperka.

Nėra šeimos be krizių ir sunkumų. Jei kas nesutinka su šiuo teiginiu, paskaitykite Bibliją ir Naująjį Testamentą, kokių krizių išgyveno Marijos ir Juozapo šeima. Kreiptis pagalbos ištikus sunkumams – tai ir pagalba sau, ir galimybė padėti kitiems. Pasidalijimas patirtimi, dėmesingas išklausymas ir malda padėjo Boženai ir Jaroslavui rasti kelią iš krizės. Nepamirškite melstis vienas už kitą ir vieni už kitus. Malda – tai ir palaikymo būdas, ir Dievo malonės laidas.

Neapsigaukite. Susituokus kelias yra tik į priekį. Atgal sugrįžti nepavyksta, net ir labai norint. Santuokos įžadų metu kelias atgal sugriūva. Nusistatymas eiti į priekį yra svarbus veiksnys išsaugoti santuokai. Jei galvojate, kad nepavykus galėsite lengvai išsiskirti, tikriausiai taip ir bus, nes pirmiau subręsta mintis, po to veiksmas.

Linkiu pozityviai įveikti sunkumus ir sėkmingai nukeliauti jums skirtą gyvenimo kelią.

Dr. Nijolė Liobikienė, krizę patiriančių šeimų konsultantė