Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

15 min.
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

15 min.

Skulptorius G. Akstinas: „Man medis kaip medžiaga yra šventas. Tai savotiškas istorijos kūrimas. Medžio gyvenimo pratęsimas“

Geriausiai skulptoriui GINTAUTUI AKSTINUI sekasi dirbti iki Kalėdų. Tuo ramybės laikotarpiu, kai dienos trumpos ir kai laikas srūva neapsakomai greitai, lyg tekėtų pro pirštus. Tačiau šios meditacinės valandos medžio meistrui iš Druskininkų pačios mieliausios – beglostant, bešildant medį rankose, bemąstant, kas iš jo rasis kaip tolesnio gyvenimo tąsa, užsimiršta visi kiti reikalai aplinkui. Ir iš tokios darbo ramybės išeina geriausi dalykai.

„Mieliausia skulptūra – išvyniota iš malkos, kurios nenori supleškinti“, – svarsto G. Akstinas ir sako, kad skulptūrą medyje reikia pamatyti. Ir jeigu pamatęs iškart sėdi dirbti, jeigu mūzos nepaleidi, per dieną daugmaž darbą pasidarai. Tada didžiausias jėgų užplūdimas. Ir neduok Dieve, kas sutrukdo. Didžiausias malonumas meistrui – kai nuo medžio nusimeta visa, kas nereikalinga, ir lieka pats įdomumas – grynoji medžiaga kūrybiniams ieškojimams.

„Mano pavardė Akstinas, tai turi būti ir akstinas kurti, – juokiasi. – Nes jeigu neįdomu, tai kam tada? Tada saũsa. Pasižiūriu ir į kolegų, senųjų meistrų darbus – dabar visa ko yra. Ir iš detalių, spalvų kuriu kažką savo – miksuoju, džiazuoju. Kartais pasiseka, kartais paklysti. Bet per ieškojimus, paklydimus ką nors atrandi. Kūryba yra tam tikra kelionė.“

Šitaip gimė ir naujausia tautodailininko, kryždirbio, dievdirbio, Druskininkų kultūros puoselėtojo G. Akstino skulptūra – ypač įdomus darbas – nešiojamas altorėlis, kokį, manoma, XIII–XV a. naudojo kryžiuočiai ekspansijos į šiuos kraštus metu. „Tokių skulptūrų Europoje yra išlikę kokių penketas šešetas. Maniškė nėra replika, tiesiog užėjo noras pasitikrinti, ar galėčiau tokią padaryti“, – teigia medžio meistras.

Gintauto Akstino sukurtas nešiojamas altorėlis. Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras

„Galėjau būti istorikas, bet taip išėjo, kad pedagogika man nenusisekė, – apie gyvenimo pasirinkimus pasakoja G. Akstinas. – Man medis kaip medžiaga yra šventas. Tai savotiškas istorijos kūrimas. Medžio gyvenimo pratęsimas. Kiekvienas medis turi savo istoriją: kažkas jį pasodino – tai istorija, kažkas nupjovė – tai irgi istorija, o aš pratęsiu jo gyvenimą vėl papasakodamas kitą istoriją. Ir tas istorijų kūrimas mane žavi.

Juo labiau kad medis šneka labai įvairiai. Nepatinka, kai atveža kokį trijų metrų, vos ne metro storio ąžuolą ir sako: išdrožk man pelėdą. Tai tada tokį klientą reikia peršnekėti. Tokį šventą medį kaip ąžuolas paversti vien tik pelėda – labai primityvu. Iš tikrųjų reikia medyje pirmiausia pamatyti pavidalą, kurį jam suteiksi. O kaip man tai pavyksta – įvairiai. Gal kartais tenka ir padžiazuoti, kaip sakau. Kartais medis iš išorės labai gražus, o kai kaip chirurgas jį atsiveri, žiūri: oho, ir drevių yra, ir voverių būta. Tenka visaip varijuoti. Bet čia ir įdomumas – turi suktis iš padėties. Aišku, gal profesionalus menininkas čiuptųsi už galvos, ką čia dabar su tuo daryti: gal klijuoti, gal dar ką nors. Ne, tu esi tas iš liaudies žmogus – liaudmeistris, tai ir sukis.

Ir sukiesi.“

Kūrybinių sumanymų, temų skulptūroms G. Akstinui kyla įvairių, pavyzdžiui, juos gali padiktuoti medžio tekstūra, jo išlinkimai, šakos išsikišimas, dvišakumas.

„Komunalininkai čia atvežė didžiulį nupjautą 70 centimetrų storio graikišką riešutmedį. Tai negi sukūrensi? Taip ir gimsta visokie darbai iš to riešutmedžio. Labai graži tekstūra.

Turiu draugų, kurie yra surinkę ištisas darbų iš įvairių medžių kolekcijas. Pats daugiausia dirbu su ąžuolu ir liepa. Pas mus Dzūkijoje netgi problema su mediena, nėra įvairovės, o norint įsigyti normalų ąžuolą, reikia iš Užnemunės vežtis, – pasakoja tautodailininkas. – Ąžuolas turi sakralumo. To senojo baltiško sakralumo. Ne veltui jis yra šventas medis. Bet ir liepa, nesakau, kad yra prasta. Irgi puikus medis kamerinei skulptūrai. Tik ąžuolas lauko sąlygomis geriau išsilaiko. Kiti mūsų medžiai, deja, ne tokie ilgaamžiai.“ 

Kadangi G. Akstinas yra istorikas, viena mėgstamiausių jo temų, kurią sau lakoniškai įsivardijo „iki ir po“, susijusi su Lietuvos istorija iki krikščionybės ir po jos: „Ikikrikščioniškų kažin kokių rimtų, monumentalių dalykų nėra išlikę, tik tam tikrų baltiškų ženklų – tai viena mano tema. Tie ženklai yra įdomūs, magiški, ypatingi, nes tikėjimas iki krikščionybės buvo be galo gyvastingas. O kita tema – visiškai kitokia, tai krikščioniška ikonografija, kai senąją skulptūrą interpretuoju pagal savo įsivaizdavimą. Tai nėra visiškas pakartojimas, bet droždamas sakralią skulptūrą stengiuosi pasiekti tokį lygį, kad ji tikrai būtų sakrali. Kaip rusai turi posakį – namolenaja – įmelsta. Tokio meninio lygio pakartojimas man yra savotiškas egzaminas. Ir labai įdomus darbas. Ypač kai žinai, nuo ko pradėjai – gamtos pataisymo.“

Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka
Gintauto Akstino asmeninio archyvo nuotrauka

Nuo gamtos pataisymo prasidėjo ir dievdirbio G. Akstino susitikimas su tautodaile. Pamatei kokią išsivyniojusią šaknį, pridėjai akis, ir, žiūrėk, išėjo žalčiukas – pateikia pavyzdį menininkas.

„Aš iš tikrųjų nežinau, kad yra ta tautodailė. Kaip ji manyje atsirado, net sunku pasakyti. 1983 metais vis dar mokiausi Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, ir ten susidarė grupelė draugų: vieni piešė, kiti norėjo groti, o aš pasakiau: galėčiau drožti. Pradėjau iš medžio gumbų daryti velniukus ir dovanoti merginoms. Toks pirmas susitikimas su tautodaile. O rimtesnis įvyko 1984 metais, kai baigiau universitetą, išvykau į Šiaulius ir ten dalyvavau tautodailės parodoje. Anuomet nedideliais kalteliais, skirtais linoleumui raižyti, padariau tokių darbelių, kuriais ir šiandien stebiuosi. Atradau tuos senuosius darbelius, žiūriu į juos ir sakau: užsispyrimas buvo pasiutinis“, – apie pirmąsias drožybos ir susitikimo su medžiu patirtis pasakoja G. Akstinas.

Kaip prisipažįsta, jis nėra nei baigęs kokią meno mokyklą, nei turėjęs galimybę lankyti būrelius, pirmieji jo mokytojai – užsispyrimas ir noras. Žinoma, vėliau likimas suvedė su tikraisiais – tautodailininkais Baliu Dabruku bei Antanu Česnuliu. 

„Kai 1987 metais grįžau į Druskininkus su šeima, pirmasis pleneras, kuriame dalyvavau, vyko prie „Girios aido“. Nebuvau ten kviestas, bet atėjau pasižiūrėti. Atėjau ir sakau: norėčiau ką nors padaryti. Valavičius sako: gerai, ateik, duosim, ąžuolų yra. Buvau atsinešęs tris kaltus, kirvį (kurio trečią dieną nulūžo kotas), – juokiasi. – Ten dirbo daug žymių meistrų. Vienas jų, aišku – Balys Dabrukas. Tai vienas iš tų mano mokytojų, kuris parodė, kaip ką daryti, nuo ko pradėti: čia, sako, yra nosis, nuo nosies reikia pradėti daryti darbą. Tas mano pirmas trijų metrų darbas ir dabar tebestovi prie „Girios aido“ – ant musmirės sėdintis grybautojas ir laikantis grybą.

Kitas mokytojas – Antanas Česnulis. Be galo įdomus, užsispyręs žmogus, kolega, draugas, kuris man buvo kaip pavyzdys.

Bet iš tikrųjų viskas – darbas, darbas, dar kartą darbas. Devyniasdešimt devyni procentai darbo. Ir jeigu tu to darbo nuoširdžiai nedirbsi, nieko nepasieksi. Plius įrankiai. Aišku, dar minčių reikia turėti. Tačiau nei anksčiau aš save aukštinau, nei dabar aukštinu. Visąlaik mokausi. Tai ir įdomu – turi būti nuolatinis kelias į profesines aukštumas. Kada aš tapau tuo skulptoriumi? Ką aš žinau, ar juo tapau. Gal ir esu. Dabar taip esame įvardijami. Anksčiau buvau medžio drožėjas, ir tiek. Gali drožti šaukštą, gali drožti skulptūrą – vis tiek esi medžio drožėjas.

Kiekvieno amato darymas yra labai svarbus. Manau, ir tą patį šaukštą profesionaliai išdrožti yra didelis menas.“

Pasakodamas apie savo sakralines skulptūras G. Akstinas aiškina, kad jas bedarant reikia ypatingo susikaupimo, laiko, atidumo, medžiagos studijavimo parenkant ikonografiją. Nėra taip, kad taukšt šmaukšt padarei greitai. Kad sukurtum gerą sakralinę skulptūrą, pasak menininko, viskas turi būti daroma harmoningai, ramiai, nuoširdžiai, pamąstant, medį paglostant, įpučiant jam energijos.

Svarbu pagauti sakralumą, sako G. Akstinas, kad jis nebūtų kvailas, kad žmogus jaustų skulptūros šventumą, kad galų gale nusiimtų prieš ją kepurę. Tai didžiausias įvertinimas ir egzamino išlaikymas jos autoriui.

Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Skulptorius Gintautas Akstinas. Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras

Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu