Laiškai iš kaimo. Pavasarinė karetaitės giesmė

Vasario 22-oji

Poryt bus vieversio diena. Pavasario pranašą vieversį visada išgirstu pavėluotai. Todėl, kad ankstyvojo pavasario dienomis dažniausiai vis būnu miške, pamiškėje ar prie upelio – niekur čia neaptiksi vieversio. Ir šiandien kartu su Ryčiu girdime ne Liškiavos arimų vieversio rečitalį, o Krūčiaus miško karetaičių žvitrius balsus. Vienas paukštelis tupi ant dvikamienės liepos šakos, kitas slepiasi pernykščių nurudusių apynių raizgalynėje, prie Erli Viktorijos obels.

Kalbasi dvi karetaitės: vos tik pasibaigia neilga, bet stipri vieno paukštelio trelė, prasideda kita, lygiai tokia pat melodinga. Šitoks duetas paukščių pasaulyje neretas – ir sodinės devynbalsės, ir geltonosios startos taip darniai susikalba. Startos normalią žiemą kaip tik vasario pabaigoje ir pradeda savo aiškius, melodingus duetus, tada ir pagalvoju, kad niekas jų negalėtų pralenkti šitokio žanro muzikoje. Bet štai šiandien tų dviejų karetaičių susikalbėjimas buvo vertas dėmesio. O juk šios mažos paupio krūmynų giesmininkės, kai tik patenki į jų teritoriją, visada sutinka tave aštriai ir nekantriai čirkšdamos. Labai greit supranti esąs įsibrovėlis ir norėtum tuoj pat trauktis šalin. Tačiau šįkart galėjome ilgiau pasiklausyti ir gyvai pajausti, kad šių paukštelių giesminė melodija kur kas sudėtingesnė nei startų, strazdų ar zylių…

Prisimenu tokią gamtininko Broniaus Šablevičiaus impresiją: kai paupinių jonpaparčių sąžalyne jį iš visų pusių apsupo šešios šeimyniškai veiklios karetaitės, jaunas mokslininkas pasijuto bejėgis tų miniatiūrinių paukštyčių apsuptyje ir netgi pats sau prisipažino: „Pasiduodu!..“ Gal prieš keturias dešimtis metų, kai pasirodė pirmoji tuomet dar jauno, bet mąslaus ir atkaklaus ornitologo knygelė „Paklausyk griežlės“, pirmajame puslapyje radome jo prasmingai pasirinktą epigrafą, poeto Justino Marcinkevičiaus ketureilį: „Ar jau moki nešti gėlę, / Paukščio čiulbesį laikyti? / Ar užleidi vietą medžiui, / Ar tylos lizdų neplėšai?“ Viską ligi šiol prisimenu, tartum ką tik būčiau perskaitęs tuos gražiai Broniaus įamžintus paukščių gyvenimo vaizdelius, o juk buvome tada jauni ir entuziastingi, tikrai nuoširdžiai džiaugdavomės kiekvienu vienminčio gamtos žmogaus literatūriniu žingsniu.

Turbūt tais pačiais metais „Mokslas“ išleido nepaprastai jautraus ir kruopštaus gamtininko Antano Aleknonio knygą apie girių giesmininkus, ir karetaitei toje knygoje buvo paskirti net šeši puslapiai. Taigi ne kas kitas, o Romas Sadauskas nukako tada į Lekėčių miškus, surado paukštininko Antano Aleknonio sodybą, išvydo spintą, kur buvo prikrauta daug sąsiuvinių su tiksliausiais stebėjimų užrašais apie mažuosius Sūduvos krašto sparnuočius, ir drąsiai palygino šį „liekną, sausą it skroblo šaka“ lietuvį su garsiuoju prancūzų entomologu Žanu Anri Fabru.

Antanas Aleknonis pats pirmas Lietuvoje surado gyvą gervės lizdą, o juk gervių gyvi lizdai nuo amžių taip neatrandamai užslaptinami pelkių žolynuose, kad tiktai įgudęs paukščių žinovas gali juos aptikti. O prancūzas Žanas Anri Fabras, kaip žinome, pirmasis sukūrė hipotezę apie tai, kad kai kurie vabzdžiai energiją sau paima tiesiai iš Saulės, ir ši prielaida iki šiol nėra nei paneigta, nei įrodyta. Nors rašytoja Jasmuheen (Ellen Greve, g. 1957), dieviškos pranos mitybos praktikuotoja, nuo 1993 metų besimaitinanti vien tik Saulės energija, rašo knygas apie tai, ir jos patirties šalininkai jau skaičiuojami tūkstančiais… Argi ne paradoksalus tas mūsų gamtažmogiškasis pasaulis?..

Kai pasirodė Romo Sadausko apybraiža „Gervių tyla“, visi susidomėjo paukščių žiniuonio Antano Aleknonio gyvenimu, kai kas jį pradėjo raginti, kad iš tų savo akylų ir tikslių kasdienių stebėjimų parašytų mokslinį darbą. Taip ir padarė kuklus Lekėčių miškų senbuvis, parašė darbą, bet kai sužinojo, kad, norėdamas apginti disertaciją, privalės ją išversti į rusų kalbą, atsisakė tai daryti. Atrodytų, gal per daug jau sẽnos, tiesiog atgyvenusios anų praėjusių dienų istorijos, bet kaip nesunku jas naujai prisiminti šią tokią nežiemišką žiemą! Kai nebelieka griežtesnių, šaltajam sezonui būdingų gamtinių orientyrų, tai kaip tik tos senos, šiltos ir jaukios istorijos darosi tikresnės, patikimesnės už visus mažus ar didesnius šios dienos atradimus.

O juk girdėjau kadaise ir gamtininko Leono Jezersko pasakojimą apie karetaitę, kurią jis išgirdo ankstų rytą pabudęs daržinėje ant šieno. Kokia skaidri giesmė ryto prieblandoje, kokia aiški melodija, o juk tai mažytis paukštelis, tiesiog spirgas, kai pamatai jį šmirinėjantį upelio brūzgynuose. Šitaip man kalbėjo Leonas Jezerskas gal prieš dvidešimt penkerius metus, o nepamiršau tikriausiai todėl, kad jau tada jis buvo stebėtinai stipraus ir paveikaus būdo gamtosaugos veteranas. Visi dabar šį gamtininką iš Ventės Rago prisimena su džiugesiu.

Žurnalistė Dalia Juočerytė parašė ir išleido knygą apie Leoną Jezerską, ir iš tos knygos atsiveria visas labai ilgas, valingas, turtingas jo gyvenimas, o aš dabar netikėtai prisimenu tokį trumpą, bet ryškų jo pasakojimą apie karetaitę ir nusišypsau pats sau vienas. Matyt, tokie nutolę, bet nepamiršti praeities vaizdai ar žodžiai dabar ir tegali pasirodyti kaip šių neįprastų, besniegių žiemos mėnesių pavasarinė dovana mums, kurie vis dar žingsniuojame Gamtos takais ir tikime, kad visiškai dar įmanoma žmogiškai gyventi savame, aiškiai matomame cikliniame laike, o ne bevardžiame linijiniame, kurį parodo bejausmis laikrodis.

Kovo 1-oji

Baigėsi kalendorinė žiema. Beveik visus tris mėnesius orai kasdien buvo panašūs. Besklaidant šių 2020-ųjų metų pirmųjų mėnesių meteorologinius-fenologinius užrašus, apima blausi melancholija – vis dulksna, šlapdriba, lietus, efemeriškas sniegelis ir lijundra. Ir gal todėl nejučiomis prisimenu, ką prieš 20 metų porino į Varėną pakviestas klimatologas Petras Korkutis: jeigu jūsų kas nors paklaus, koks bus rytoj oras, sakykit, kad bus toks pat kaip šiandien. Kodėl?

Todėl, kad gyvename tokioje vietoje, kuriai rimtesnes orų permainas ilgokai ruošia Arkties vandenynas, o visus jo arktinės ruošos darbus sutrukdyti vis pasistengia mūsiškis Atlantas. Prisimenu, Varėnos biblioteka anuomet suorganizavo veiklaus dzūkų krašto mokslo ir meno žmonių susitikimą, visi išsikalbėjo, kas ir kaip, kur ir ką bedirbantys, prisipažino, kad vis dar tebemyli ir ištikimai grįžta į savąsias tėviškes, o iš Petro Korkučio laukėme kokių nors praktinių patarimų, pavyzdžiui, kaip būtų galima atspėti rytojaus orą, kad ir pasižiūrėjus į dangų, į augalus bei gyvūnus, kaip tai seniau darydavo senųjų Dzūkijos kaimų ir miškų žmonės. Neišgirdome tokių patarimų, nes ir meteorologai, ir sinoptikai mieliau kalbasi apie aiškias klimato kaitos tendencijas, o ne apie rytdienos orus.

Tiesą sakant, jau ir tada, prieš dvidešimtį metų, šilinių dzūkų liaudiškoji meteorologinė patirtis buvo per mažai užfiksuota. O prieš 80 metų? Taip, patys didžiausi šalčiai spaudė gamtą 1939–1940 metais. Užšalo Baltijos jūra, Varėnoje buvo užregistruotas keturiasdešimties laipsnių speigas, iššalo paskutinės Liškiavos dominikonų augintos obelys – apie tai rašė meno istorikas Ignas Šlapelis. Bet ir po to, jau mūsų atmenamu laiku, pavyzdžiui, tais metais, kai mirė Stalinas, tikrai geras rogių kelias išsilaikydavo iki pat kovo pabaigos. O šilų dzūkas Vincas Česnulevičius iš Mančiagirės prisimindavo, kad smagiausia dirbti miške būdavo vasario mėnesį. Visos pušys tada peršalusios, tai papjautos griūva smarkiai traškėdamos, pačios nusilaužydamos visas šakas – sušalęs medis darosi trapus.

Šaltis sustingdo visus žemapelkių akivarus, raistų pakraščius, sodiečiai gali ramiai vežtis namo šieną iš Gudo šalies, treliuoti storiausius medžius. Sunkūs darbai, bet juk nebūdavo skubõs, nebuvo ir baimės, kad kokia perkūnija galės sutrukdyti. Žiemos rūpesčiai tokie ir tebūna: Gamta tau priešinasi, bet prisitaikyti visada galima, tiktai pavasario ar vasaros sausra viską sumaišo iš esmės. Liūtys per šienapjūtę ar javapjūtę irgi labai blogai. Oi, kaip tada reikia iš anksto žinoti, koks gi rytoj bus oras! O meteorologai, norėdami vaizdžiau pagrįsti, kur yra klimatologų darbo sritis, o kur orų spėjikų laukas, primena tokį rašytojo fantasto Roberto Heinleino apibūdinimą: „Klimatas yra tai, ko jūs tikitės, orai – tai, ką jūs gaunate.“

Kovo 10-oji

Lyg ir viskas jau pasakyta apie mūsų didžiąją upę – Nemuną. Bet šiandien įsitikiname, kad upės ieškojimas ir atradimas gali virsti kasdieniu reiškiniu. Netgi ir upės ilgis, pasirodo, gali keistis. Entuziastai, vis tebeieškantys, kur prasideda Nemunas, turėtų džiaugtis: baltarusiai vis rausia naujus griovius aukštupyje, ir gali taip nutikti, kad nacionalinis mūsų upių tėvas vieną dieną bus ilgėlesnis nei tūkstantis kilometrų. Ir kas tada? Tada mes pateksime į kitą didžiausių Europos ir pasaulio upių turėtojų sąrašą. O kaip lengva bus Merkinės moksleiviams atsiminti, koks gi tas mūsiškio Nemuno ilgis!

Geografai, pavyzdžiui, Juozapynės aukštumoje išmatavo Aukštojo kalvą, pasirūpino pastatyti ten nedidelį apžvalgos bokštelį ir labai aiškiai pasakė: aukščiausia vieta Lietuvoje yra lygiai trys šimtai metrų. O Nemuno ilgis bus tūkstantis kilometrų… Ar tai gerai, ar negerai? Verta pamąstyti ir apie tai, kodėl tarpukario Lietuvos profesorius Steponas Kolupaila, pirmasis lietuvis kruopščiai tyręs Nemuno srovės greitį, vingius bei kilpas, galvojęs ir svarstęs, kur būtų galima pastatyti nedidelę hidroelektrinę, bet kartu ir žavėjęsis nepaliestu mūsų upės grožiu, dėmesingai rašė – „… naminė mano upė“… Jis taip rašė todėl, kad devynioliktajame amžiuje Nemuną taip vadino poetas romantikas Adomas Mickevičius. Be kita ko, gal kas nors prisimena skaitęs ar girdėjęs, kad ir garsioji rusų poetė Ana Achmatova yra minėjusi mūsų Nemuną?

Gamtininkas dr. Mindaugas Lapelė, aptardamas štai tokias ir kitokias ne kasdien Dzūkijos nacionalinio parko svečiams perteikiamas geografines ir literatūrines asociacijas, rodo ir komentuoja mums šiandieninio Nemuno unikalumą, ilgėliau sustodamas prie žiemiškų vaizdų. Švariai apsnigtas upės ledas, šerkšnotos pakrantės, nepaprasti žiemos saulėlydžiai, didžiulės pavasarinio ledonešio lytys. Visa tai – baltame ekrane. O ant „Šalcinio“ svetainės sienų sukabintos senovinės nuotraukos apie amžiną gyvenimą prie Nemuno. Tai Alytaus kraštotyros muziejaus paroda, kuri, atkeliavusi į Merkinę, taip ir vadinasi – „Vandenų kultūrinė atmintis: gyvenimas prie Nemuno“. Parodą iš Alytaus atvežė muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė ir muziejininkė Vilma Jenčiulytė.

Šiandien Dzūkijos nacionalinio parko direkcijoje – viskas vien apie Nemuną. Ir būtent dabar, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečio išvakarėse Algimantas Černiauskas, aktualaus pokalbio apie Nemuną moderatorius, atsiverčia kultūros žurnalo „Dainava“ 2004-ųjų pirmąjį numerį ir principingai perskaito filosofo Romualdo Ozolo žodžius apie tai, kad Nemuną privalome ginti kaip nacionalinę upę, ryžtingai ginti nuo tų, kurie kėsinasi jį tvenkti, galvodami tik apie asmeninę naudą. Visa tai kuo aiškiausiai buvo pasakyta ir išspausdinta prieš šešiolika metų, tada ir susikūrė Dainavos krašto bendruomenės patriotinė akcija „Hidroelektrinėms prie Nemuno – NE, Merkiui ir Nemunui – TAIP“. Važiavo merkiniškiai į Vilnių, į televiziją, visai Lietuvai girdint ir matant aiškino, kaip verslininkai, planuojantys Nemuno užtvankas, ruošiasi žudyti mūsų upę. Rodos, nutolo jau tas pavojus, bet gali vėl nelauktai pasikartoti. Todėl ir svarbu kalbėti apie Nemuną būtent tokią dieną, kai prisimenama prieš trisdešimt metų iškovotoji laisvė.

Kovo 13-oji

Rusijos caro Petro Pirmojo laikais, kai buvo kariaujama su Švedija, kai iš Lenkijos, Ukrainos, Danijos ir kitų Europos kraštų atskriedavo žinios, labai svarbios ekspansinei Rusijos politikai, kai vienvaldžiui carui reikėjo žūtbūt žinoti, kaip Tuloje kalami ginklai ir liedinamos patrankos, kaip Urale kasama geležies rūda, o Voroneže statomi laivai… tada žaibiškieji valdovo pasiuntiniai su eikliausiais žirgais lėkdavo per visas šalis dieną ir naktį. Caras visą šalį valdė dažniausiai ne iš Maskvos, o iš tvirtovių, įkurtų europinėje Šiaurėje, be to, jau buvo pradėtas statyti ir Peterburgas, nes Maskva po karo su turkais buvo sudegusi – sunku įsivaizduoti, kiek tuomet reikėjo koordinacijos bei nuovokos, kiek imperatoriško narto, nepaliaujamai diena po dienos vis kuriant ir statant arba puolant ir griaunant. Atrodo, kad be atvangos buvo grumiamasi su laiku.

Skaitau Aleksejaus Tolstojaus romaną „Petras Pirmasis“, ir paaiškėja tokia įdomi detalė: ne tiktai raiti žygūnai, bet ir pašto karveliai pačioje aštuonioliktojo amžiaus pradžioje dar skraidindavo svarbiausias žinias. Gaila tik, kad toks patikimas viduramžių paštas, išsilaikęs iki aštuonioliktojo amžiaus, šiame rusų istoriniame romane aprašytas vien epizodiškai, ne taip tiksliai ir vaizdingai kaip švedų tvirtovių šturmas ar rusiškų karo laivų flotilė, pergalingai plaukianti į patį Konstantinopolį. Net nusipurtau iš kažkokio uraganiško šiurpulio, beskaitydamas šį daugybę kartų Rusijos ir kitų šalių kino menininkų ekranizuotą romaną, o juk visi šios žiemos Knygų mugėje apsipirkusieji grožinės literatūros mylėtojai dabar, ko gero, panašiai šiurpsta besigilindami į „Petro imperatorės“ gosliausias paslaptis.

Šios savaitės vėtra, praūžusi per visą Lietuvą, netikėtai priminė praėjusių amžių karvelių paštą. Atėjo kaimynas ir atnešė man adresuotą laišką, sako, radau kapinių patvory, bet nė kiek nesušlapusį, rodos, ką tik vėjo atpūstą. Tik kodėl kapinių patvory, jeigu aš vieną laišką iš Musteikos ką tik radau tvarkingai gulintį pašto dėžutėje kartu su „Merkio krašto“ laikraščiu? Ne, mūsų Vilkiautinio paštininkės Vilmos aš nelinkęs kaltinti, sakau kaimynui, pasižiūrėk, kokia prasta mano pašto dėžutė, ir visada šitaip: kai nusiperki pigesnį daiktą, greit įsitikini, kad nieko nesutaupei. O tasai pašto vėjo ar pašto karvelio atskraidintas laiškas iš Žemaitijos pasirodė nepaprastai geras ir svarbus – parašė Jonas ir Saulė Paulikai iš Grūšlaukės kaimo, kuris netoli Salantų. O juk ten ir garsioji Orvidų sodyba, ir labai sena vaistinė, kurią kadaise įkūrė poeto Algimanto Mikutos senelis. Kaip toks svarbus laiškas pabėgo iš mano pašto dėžutės, niekaip nesuprantu?

Šiandien, beje, musteikiškis bitininkas Romas Norkūnas kartu su kolegomis iš Dzūkijos nacionalinio parko turėtų būti pačioje Vilniaus Rotušėje garbingai įvertintas – jam bus įteiktas drevinės bitininkystės, tai yra nematerialiosios kultūros vertybės kūrėjo sertifikatas. Šią žinią perskaičiau tame pirmame laiške, kurį vis dėlto radau pašto dėžutėje, o ne kapinių patvoryje. Bet atkeliavo laiškas nuo Romo Norkūno stalo ne tiesiu taikymu kaip anais žygūnų ir pašto karvelių laikais, o gerokai aplinkui – per Marcinkonių, Varėnos ir Merkinės paštų skyrius. Nors tiesiai iš Musteikos į Liškiavą bičiuliškam laiškui būtų žymiai arčiau, reikėtų tik perskrieti Nemuną. Bet vis tiek džiugu, kad DNP amatų meistro ir senovinės bitininkystės godotojo Romo naujienos, nors ir sukosi ratu, bet pasiekė mane laiku. Labai norėdamas dar būčiau galėjęs suspėti ir į Vilniaus rotušę!

Prisimenu, kaip menotyrininkas Saulius Pilinkus, senųjų daiktų bei istorijų vertintojas, kurį laiką rezidavęs istorinėje sostinės Rotušėje, prieš keletą metų lankėsi Liškiavoje ir labiausiai žavėjosi Viedzmos akmens didingumu bei grožiu. Tolokai tas legendinis akmuo, net Karlono lauke prie Laumės lomos, nežinodamas ir nerasi. O drevinės bitininkystės taką Musteikos miškuose galima atsekti iš kvapo. Tose šilų dravėse ir koriai ypatingi, ir kvapai labai stiprūs. Dreviniame meduje – ir nektaro saldumas, ir labai maloni bičių duonelės rūgštumėlė, ir vaškinių korių aromatas, ir dar kažkas, ko įvardinti tiesiog neįmanoma. Drevinis avilys – tai bent daiktas! O geinys? Juk tai visa samanotos Dzūkijos istorija!

Nelengva bus meistrui Romui apie visa tai išpasakoti Vilniaus rotušėje, bet jaučiu, kad net pats LRT laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas, jeigu ne visą pasaulį šiurpinanti prapultingo viruso pandemija, galbūt nepasibodėtų atvažiuoti į Musteiką. Senovinio kopimo meno ir dzūkiško geinio meistrystės atnaujintojas Romas Norkūnas savo laiške man primena, kad kiekvieną šeštadienį paeiliui su devyniasdešimties metų senoliu, kaimynu Antanu tradiciškai užsikuria dūminę pirtį ir tokiu būdu ginasi nuo baisingo koronaviruso. Kad ir koks ekspansyvus būtų šitas karūnuotas patogenas – devyniasdešimt penki laipsniai karščio turėtų būti jam perspėjamasis smūgis. O miško žmogui toks karštumėlis labai gerai. Pats tas.