Architektūros istorikas V. Petrulis: vertinti architektūrą žvelgiant į jos paviršių – paviršutiniškas užsiėmimas

Kaip per laiką keitėsi architektūros samprata, kaip vertinti statinius ir kas architektūros laukia ateityje? Šiomis temomis pasikalbėjome su Kauno miesto mokslo premijos laureatu, KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovu V. Petruliu.

Kaip per laiką keitėsi architekto darbo suvokimas?

Architekto suvokimas kito kiekvienoje epochoje. Tad, nors pastatai buvo projektuojami jau senovės Egipte, tačiau architekto profesija buvo suvokiama kitaip.

Pirmąją Vakarų civilizacijos knygą, skirtą architektūrai, Antikos epochoje parašė Vitruvijus. Tačiau tuo metu dar nebuvo universitetų, kurie būtų ruošę architektus. Pirmoji epocha, kurioje išsikristalizuoja architekto profesija, sujungianti meninius ir inžinerinius gebėjimus, buvo Renesansas. Viduramžių katedrų statytojai save vadino meistrais, todėl vienu iš pirmųjų architektų galėtume laikyti Filippo Brunelleschi, žinomą kaip Santa Maria del Fiore kupolo ir daugelio kitų architektūros šedevrų autorių. Vėliau architekto profesija gryninosi ir Apšvietos epochoje tapo akademine disciplina.   

Ar lygiai taip pat kito ir architektūros principų suvokimas?

Minėtasis Vitruvijus dar pirmame mūsų eros amžiuje architektūros esmę apibrėžė kaip naudos, tvirtumo ir grožio vienovę. Per šią prizmę galime vertinti ir istorinius pastatus, ir šių dienų projektus. Kiekviena epocha turi skirtingą estetikos sampratą, skirtingus funkcinis lūkesčius, keičiasi ir technologinės galimybės.

Visa tai lemia skirtingus projektinius sprendimus. Pavyzdžiui, sovietmečiu statyti plytiniai 3–5 aukštų namai turėjo bemaž vienintelį tikslą – apgyvendinti kuo daugiau žmonių. Kiekybė, kvadratiniai metrai čia buvo esminis kriterijus.

Taigi estetika liko paraštėse, vos įžvelgiama. Šiuo metu didesnis dėmesys skiriamas tvarumui, ekologijai, tačiau yra ir vadinamoji parametrinė architektūra. Architekto ir užsakovo dėmesys čia nukrypsta į technologijų kuriamą estetiką. Kiekvieno pastato funkcijos, estetikos ir technologinių galimybių balansas yra unikalus, tačiau tuo pat metu nulemtas laikotarpio.

Įdomu per šią prizmę pažvelgti į istorinius pastatus. Paskelbus vieną ar kitą objektą paveldu, visuomenė jam priskiria naują naudos sampratą. Pavyzdžiui, centrinio pašto nauda nebėra suteikti sąlygas pašto veiklai. Pastatas įgauną kitą prasmę, tampa mūsų istorijos liudytoju. Sėkmės atvejais, kaip, tikėkimės, nutiks su paštu čia įkūrus Nacionalinį architektūros institutą, statinys įgauna funkciją, kuri tiesiogiai susijusi su istorinės vertės puoselėjimu. Kitais atvejais į naujos funkcijos paieškas tenka pažvelgti kūrybiškiau.

Esate minėjęs, kad architektūra daro įtaką žmogaus sprendimams ir elgsenai. Kaip manote, ko reikia ilgai išliekančiai ir žmonių lūkesčius atitinkančiai architektūrai?

Architektūros ir žmonių elgesio santykis yra be galo įdomi tema. Žinome, kad žmogų architektūros sprendimai tikrai veikia, tad nenuostabu, jog, pasibaigus epochai, pasikeitus mūsų poreikiams, norisi atsikratyti pastatų, kurių poveikis, perduodama „žinutė“ yra svetima ir nebeatitinka kintančių politinių, kultūrinių ar emocinių visuomenės lūkesčių.

Bet žmogaus ir architektūros ryšys yra labai kompleksiškas ir priklauso nuo daug dedamųjų. Skiriasi mūsų socialinė aplinka, kultūrinės tradicijos, kas būdinga šiltuose kraštuose, nebus būdinga šalto klimato zonoje, kas aktualu demokratinėje valstybėje, nebūtinai puikiai veiks totalitarinio režimo sąlygomis.

Architektūros ir žmogaus kompleksiškumą puikiai iliustruoja plačiai žinomas amerikiečių „Pruitt–Igoe“ projekto likimas. 1951 m. Sent Luiso mieste buvo nutarta įkurti naują gyvenamąjį rajoną ir pristatyti jame identiškų, modernių daugiaaukščių. Šiuo projektu norėta išspręsti socialines prastuose būstuose gyvenančių žmonių problemas.

Tačiau juos perkėlus į naują ir modernų rajoną gyventojų elgesys nepasikeitė. Taigi eksperimentas nepavyko, rajonas buvo susprogdintas, o populiarusis Winstonui Churchillui priskiriamas teiginys „Mes kuriame architektūrą, o architektūra kuria mus“ tapo nebe toks įtikinamas. Tai tik įrodo, kad architektūros ir žmogaus santykis itin kompleksiškas, jame aktyviai dalyvauja ir architektūra kaip erdvė, ir žmogus su savo unikaliomis fizinėmis, socialinėmis ar kultūrinėmis kompetencijomis.

Neretai žmonės atkreipia dėmesį tik į pastato fasadą – į ką dar reikia žiūrėti architektūroje, kas slypi už fasado?

Fasadas tėra tik pastato paviršius, o architektūra – be galo kompleksiškas fenomenas. Tai techninių galimybių, ekonominių ir socialinių veiksnių rezultatas, todėl turime ne tik matyti paviršių, bet ir pažvelgti giliau. Galima pajuokauti, kad vertinti architektūrą žvelgiant į jos paviršių – paviršutiniškas užsiėmimas.

Vis dėlto ir fasadai gali papasakoti įdomių istorijų. Tai savotiška objekto vizitinė kortelė, drabužis, pagal kurį pasitinkame. Einant gatve ir pamačius pastatą, galima iš karto pasakyti, kada jis buvo pastatytas. Stilistinės preferencijos, medžiagų pasirinkimas, išsidėstymas sklype, tūrio konfigūracija leidžia susidaryti gana tikslų statytojo portretą.

Kitaip tariant, architektūra, netgi jos paviršius, yra laikotarpio atspindys. Kiekvieno statinio architektūroje atsispindi laikotarpio žmonių lūkesčiai ir galimybės. Ko gero, neįmanoma rasti architektūros kūrinio, kuris visiškai nepriklausytų laikotarpiui. Tiesa, galima imituoti senovę, tačiau tokios laiko dvasios neatitinkančios imitacijos dvelkia kiču.

Kaip tarpukario architektūra daro įtaką šiandienei Kauno architektūrai?

Tiesmukai įtaką turbūt labai retai daro. Vargu ar kas nors šiuos pastatus kopijuoja, ir vargu ar tai būtų prasmingas užsiėmimas. Reikėtų pažiūrėti plačiau. Viena svarbiausių tarpukario žinių šių dienų architektui ir užsakovui – architektūroje yra svarbi kokybė, ne tik kvadratiniai metrai. Prisiminkime, kone kiekvienas svarbesnis visuomeninis tarpukariu statytas pastatas buvo projektuojamas po architektūrinio konkurso, neretai netgi tarptautinio. Taigi statant mieste jausta didžiulė atsakomybė. Tai verta prisiminti ir šiandien.

Tuo pat metu ši architektūra yra integrali šiuolaikinio miesto dalis. Tai tarsi miesto piršto atspaudas, kuris mus išsiskiria nuo kitų miestų. Technologijos, statybinės medžiagos ar net idėjos bei lūkesčiai, pavyzdžiui, tvarumas, lengvai kerta valstybių ar net žemynų ribas. Tai sudaro prielaidas naujajai architektūrai suvienodėti. Todėl sustiprėja senojo sluoksnio reikšmė. Istoriniai pastatai tampa viena iš kertinių miesto unikalumo, jo charakterio prielaidų.

Tarpukario palikimas svarbus ir kaip savotiškas paminklas mūsų tautai, mūsų kovoms už nepriklausomybę, tam, kad šiandien esame laisvi. Joks paminklas konkrečiai asmenybei taip giliai neatspindės kiekvieno, dažnai eilinio, žmogaus indėlio kuriant savo šalį, savo nepriklausomybę. Tai, kad šis sluoksnis išlaikė karo ir sovietmečio negandas, mano galva, yra mažas stebuklas.

Dar prieš keliasdešimt metų architektai kūrė pieštukais, dabar kuriame kompiuterinėmis programomis. Kas laukia ateityje?

Spėjimai, kas mūsų laukia ateityje, yra gryna fantazija. Per pastarąjį pusmetį socialinėje erdvėje išpopuliarėjo diskusijos apie dirbtinį intelektą ir jo galimybes. Stebimės, kaip greitai ir gana prasmingai dirbtinis intelektas kuria tekstus, meno kūrinius. Ko gero, galime pajuokauti, kad netrukus dirbtinis intelektas galės ir projektuoti. Todėl grįš popierius ir pieštukas, o unikalus, ranka atliktas eskizas, tikėtina, vėl taps architekto autorystės patvirtinimu.

Vaidas Petrulis vasario 11 d. dalyvaus KTU SAF organizuojamoje kasmetinėje Antano Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje moksleiviams. Jis pasidalins savo įžvalgomis apie kitokį architektūros suvokimą su mokytojais, o menotyrininkė Jurga Vitkuvienė kvies sužinoti daugiau apie architektūros žinių ugdymą mokykloje. Dalyvių laukia ir daugiau svečių. Olimpiadoje 10–12 klasių mokiniai galės pasitikrinti savo žinias prieš stojamąjį architektūros egzaminą, o geriausiai pasirodžiusiųjų laukia prizai.

Registracija ir daugiau informacijos čia.