Mirtį nugalėjęs. Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių

Šioje parodoje pirmą kartą Lietuvoje vienoje vietoje eksponuojami Prisikėlusio Kristaus atvaizdai, atrinkti iš Lietuvos bažnyčių. Parengta ekspozicija – tai pirmasis bandymas kryptingai atskleisti senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų įvairovę ir apibendrinti šios temos paveldą Lietuvos bažnyčiose. Iki šiol šis įdomus paveldas tyrinėtas daugiau fragmentiškai, aptariant pavienius, išskirtinius kūrinius, tokius kaip Prisikėlęs Kristus iš Kretingos vienuolyno ir jo istorija ar Akmens bažnyčios Prisikėlusysis. Istorinėse ar dailės parodose rodyti taip pat daugiausia pavieniai kūriniai, saugomi muziejų fonduose. 

Šia paroda Lietuvos liaudies buities muziejus tęsia savo tiriamąją-parodinę veiklą, susijusią su Lietuvai reikšmingo, bet iki šiol apibendrintai netyrinėto bažnytinio paveldo tyrimu ir pristatymu visuomenei. 2018–2019 m. LLBM surengtos dvi parodos „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių“ pristatė eksponatus, kurie lankytojams bažnyčiose matomi tik trumpu Kalėdų laikotarpiu. Analogiškai ir Prisikėlusio Kristaus skulptūros bažnyčiose lankytojams prieinamos ir matomos tik Velykų liturginiu laikotarpiu, tad žmonės neturi galimybių bet kuriuo metu pamatyti šiuos bažnyčiose saugomus kūrinius.

Ekspozicija suformuota siekiant parodyti pačias įdomiausias ir charakteringiausias šio ikonografinio tipo skulptūras vienoje vietoje, atskleidžiant, kaip per amžius kito šių skulptūrų vaizdavimas, veikiant europiniams dailės stiliams, atskleidžiant jų meninę vertę ir raidą, skirtingų laikotarpių kūrinius pristatant nuo profesionalaus iki vietos, provincinio meno pavyzdžių.

Kitas šios parodos tikslas – atkreipti dėmesį į senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų, esančių Lietuvos bažnyčiose, būklę. Peržiūrėjusios bažnyčiose saugomą šių senųjų medinių skulptūrų palikimą, parodos rengėjos dar kartą įsitikino, koks jų darbas aktualus: Lietuvos bažnyčiose šių skulptūrų lieka vis mažiau – labai dažnai jos grubiai perdažomos, keičiamos gipsinėmis, metalinėmis ar net plastikinėmis figūromis. Dar blogiau – yra atvejų, kai seniausios skulptūros pakeičiamos kopijomis, originalams galbūt jau patekus į privačias kolekcijas. Pasiruošimas šiai parodai leido apžvelgti ir įvertinti bendrą dabartinę, specialistų nedžiuginančią senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų būklę: išlaikiusių autentišką pirminį vaizdą Lietuvos bažnyčiose jų belikę vienetai.

Prisikėlusio Kristaus skulptūros parodai atrinktos po metus trukusio tyrimo iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių. Į parodą pateko vertingiausi meniniu ir ikonografiniu požiūriu kūriniai, prilygstantys europiniams šio tipo dirbiniams. Ekspozicijoje, suskirstytoje į septynis skyrius, pristatomas platus chronologinis laikotarpis nuo seniausių XVII a. skulptūrų iki XX a. pirmosios pusės kūrinių, atspindinčių skirtingą Prisikėlusiųjų vaizdavimą ir meninę plastiką.

Lankytojai trumpuose tekstuose supažindinami su kiekvienos Prisikėlusiųjų grupės pagrindiniais bruožais ir taip gali sekti šių skulptūrų kaitą nuo individualios raiškos archajiškuose ankstyvuosiuose XVII a. kūriniuose, atpažinti gimstančio baroko bruožus ir jo sužydėjimą atletiškose, teatrališkose XVII a. pabaigos–XVIII a. pirmosios pusės Atpirkėjo figūrose, grožėtis europinio lygio, meistriškos drožybos XVIII a. vidurio Prisikėlusiojo skulptūra, paveikta rokoko grakštumo ir XVIII a. 6–9 dešimtmečiais Lietuvos bažnyčias puošusio meistro Tomo Podhaiskio ryškiu autoriniu braižu bei judesio dinamika pasižyminčiu Prisikėlusiuoju.

Toliau lankytojų žvilgsnis kreipiamas prie klasicizmo paveiktų, ramybe ir akademistine modeliuote pasižyminčių XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės skulptūrų, o jas apžiūrėjus – prie XIX a. antrojo ketvirčio–XIX a. antrosios pusės neostilių klestėjimo laikotarpio kūrinių, kai buvo atgaivintos praėjusių laikotarpių kartotės ir variacijos. Tuo metu Vilniuje dirbę profesionalūs skulptoriai Vincentas Balzukevičius, Tomas Fenderis ir kt. sekė vėlyvojo baroko pavyzdžiais, ypač jau minėtu T. Podhaiskiu.

Dar viename parodos skyrelyje pristatomi XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje ypač paplitę dirbtuviniai gaminiai. Ekspoziciją puošia bene gražiausi ir autentišką polichromiją išlaikę, greičiausiai iš Alpių regiono į Lietuvos bažnyčias atvežti kūriniai, darę įtaką vietos meistrams ir gamintojams, taip pat vietos bažnytinėse dirbtuvėse pagamintos skulptūros ir žinomo meistro Jono Danausko (1861–1937) sukurtos Prisikėlusiojo figūros.

Ekspoziciją užbaigia XIX–XX a. pirmojoje pusėje išdrožtos ir bažnyčiose jau retokai matomos liaudiškos Prisikėlusiojo skulptūros, žavinčios nuoširdumu, naivia išraiška, primityvia stilizacija ir dekoratyvumu. 

Paroda yra puiki proga pamatyti įdomiausias medines Prisikėlusio Kristaus skulptūras, surinktas vienoje vietoje, jas palyginti ir giliau suvokti šį vertingą kultūrinį ir religinį palikimą.

Pasibaigus parodai bus parengta informatyvi virtuali paroda ir temą apibendrinantis mokslinis straipsnis su priedu – parodos katalogu, į kurį pateks ne tik parodoje eksponuotos, bet ir viso tyrimo metu surinktos Lietuvos bažnyčių medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros.

Metus vykdyto tyrimo, medžiagos rinkimo ir parodos rengimo komanda – Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojos: menotyrininkė Ina Dringelytė ir architektė Neringa Norvaišaitė; konsultantės – menotyrininkė dr. Asta Giniūnienė ir istorikė, ekspertė Svetlana Poligienė.

Paroda „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“ iš dalies finansuojama Lietuvos kultūros tarybos.

Parodą Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje galima aplankyti iki spalio 15 d., po parodos visos skulptūros bus sugrąžintos į savo parapijų bažnyčias.