Dieviško grožio mozaika. Kokias istorijas seka Oriento audinių ir liturginių apdarų susitikimas?

Tai jau trečioji Bažnytinio paveldo muziejaus paroda (kurių kiekvieną lydi ir katalogas), dedikuota bažnytinei tekstilei. Pirmoji „Šilkas ir auksas“ 2013 m. pasakojo apie XVI–XVIII a. Europos šilkinių audinių, iš kurių siuvami liturginiai ir pasaulietiniai drabužiai, paveldą Lietuvoje, apie meno stilius, atsispindinčius senuosiuose šilko audiniuose ir jų ornamentuose. Antroji – „Siuvinėtas dangus“, surengta 2017 m., pristatė siuvinėtą liturginę tekstilę, siuvinėjimo technikas ir ornamentus.

Viena iš parodos „Pro Rytų vartus“ kuratorių RITA PAULIUKEVIČIŪTĖ (kita kuratorė – Gabija Surdokaitė-Vitienė) pasakojo, kad Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus saugo didžiausią ir vertingiausią šalyje senosios tekstilės rinkinį, atkeliavusį iš įvairių Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių. Norint jį pristatyti visuomenei, kas keletą metų parengiama po naują ekspoziciją iš ciklo, skirto unikaliems audiniams ir siuviniams, išlikusiems Lietuvos liturginėje tekstilėje.

Trečiojoje parodoje negausų, unikalų rytietiškos tekstilės paveldą iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių papildo pasakojimų kontekstą išplečiantys eksponatai iš Lietuvos muziejų ir kitų vyskupijų bažnyčių. 

„Iš tiesų šios parodos pagrindinis matmuo yra grožis. Mūsų laikais galbūt ir nuvertinta kategorija. Tai, kas gražu, yra Dievas. O jeigu šis grožis dar prabyla apie pačią geriausią žmonijos patirtį – ir religinę, ir estetinę, ir meninę, ir technologinę, tai grožis virsta gėriu“, – asmeninį žvilgsnį į parodą apibūdino R. Pauliukevičiūtė.

Kiniški drakonai ir bijūnai

Trijose ankstyvojo modernaus islamo pasaulio supervalstybėse – Safavidų Persijoje, Osmanų imperijoje ir Mogolų Indijoje – svarbiausia ekonominės ir politinės galios šaka tapo tekstilė. Paroda ir pasakoja apie šimtmečiais trukusius ryšius su šiomis šalimis. Eksponuojami XVI–XX a. Osmanų imperijoje, Safavidų Persijoje, Mogolų Indijoje, Vidurinėje Azijoje sukurti audiniai ir siuviniai, išsiskiriantys savita ornamentika, nauju koloritu, gausiai stilizuotomis įvairių gyvūnų ir paukščių figūromis, iliustruojantys šių kraštų meistrų aukso amžių su jam būdinga didele dirbinių menine verte ir technologiniu sudėtingumu. Per šias šalis nuo II a. pr. Kr. iki XV a. iš Kinijos driekėsi Šilko kelias, padėjęs pamatus gilioms šilkinių audinių gamybos tradicijoms.

Knygoje „Pro Rytų vartus“ autorės rašo, kad dar antikos laikais į Romos imperiją buvo gabenami šilkiniai audiniai iš Rytų kraštų. Greta persų ir indų taikomosios dailės gaminių, kinų šilkas čia taip pat tapo įprastu reiškiniu. Būtent dėl subtilių, rafinuotų raštų, derinamų su prabangiomis medžiagomis, aukšta ir itin specializuota technologine kokybe, Oriento tekstilė tapo viena labiausiai vertinamų taikomojo meno rūšių Europoje, daug daugiau nei apranga, interjero ar baldo puošybos detalė. Per ją pasireiškė asmeninė, ekonominė ir politinė įtaka bei galia, per ją buvo demonstruojamas individualus socialinis ir ekonominis statusas, estetinis skonis. Tekstilės gamyba ir prekyba formavo šalių ekonomiką ir geopolitinę įtaką.

„Pažvelgus, ką mums kalba tekstilė, atkeliavusi iš bažnyčių, išsikristalizavo geografinėmis nuorodomis paremta parodos struktūra, – pristatė R. Pauliukevičiūtė. – Ji apima visas šalis, per kurias kadaise driekėsi Šilko kelias. Žinoma, mes neturime pavyzdžių audinių, kurie būtų išties keliavę Šilko keliu iš Kinijos per visą Aziją, nes šis kelias istoriškai pasibaigė su viduramžiais. Tačiau kai pradėjome rengti šią parodą, pamatėme, kad mūsų audinių pėdsakai sutampa su Šilko kelio geografija. Nes Šilko kelias lėmė, kad Azijos kraštuose, per kuriuos jis driekėsi, kadaise susiformavo gilios šilkininkystės ir apskritai tekstilės tradicijos. Todėl tokie miestai kaip Samarkandas, Buchara, Stambulas ar Isfahanas ir šiandien tituluojami šilko bei tekstilės miestais.“

Taigi viena ekspozicijos salų, kuriai architektai „Ša Atelier“ sukūrė judėjimo ratu trajektoriją, dedikuota Kinijai – Šilko kelio ištakoms. Tai ne tik Šilko kelio pradžia, bet ir vieta, kurioje šilkas buvo išvyniotas iš šilkverpio kokono. Jau neolito laikotarpiu, apie 5 tūkst. metų prieš Kristų, kinai mokėjo išgauti šilko giją iš drugelio šilkverpio kokono. Ir šią savo paslaptį saugojo beveik iki mūsų eros pradžios.

Įspūdingoje Kinijos tekstilei skirtoje parodos dalyje galima apžiūrėti unikalų Turgelių arnotą, kurio kryžius puoštas kiniškais drakonais.

„Nežinau, ar yra pasaulyje dar nors vienas arnotas, kurio nugaros pusėje, centrinėje kryžiaus vietoje, kur įprastai matomos Kristaus ar Švč. Mergelės Marijos monogramos, atrastume tikrą kinų drakoną su liepsnojančiu perlu ir aplink išsiuvinėtais mažesniais drakonais. Šalia – nuostabus, unikalus arnotas iš Vosiūnų bažnytkaimio, pasiūtas vadinamąja „kesi“ technika, kitaip galėtume pavadinti kaišymu. Europoje panašia technika audžiami gobelenai. Taigi šiuo audimo būdu tarsi audžiamas vientisas paveikslas, nekartojant ornamento elemento“, – pasakojo parodos kuratorė.

Liturginių apdarų iš kiniškų audinių apsuptyje galima pamatyti ir neliturginį europietišką daiktą – kinišką moterišką drabužį, pasiskolintą iš Kazio Varnelio namų-muziejaus, iš profesoriaus Rytų kolekcijos. Akivaizdu, kad arnotams buvo naudojami prabangūs moteriškų drabužių audiniai, ornamentuoti drugių ir įvairių gėlių (bijūnų, chrizantemų, lotosų) žiedų raštais. Jų visuma simbolizuoja sėkmę, gerovę, ilgaamžiškumą.

Ką pasakoja tulpės ir paukščiai

Liturginė tekstilė pasakoja daugybę įdomių dalykų – kultūrinių, istorinių, socialinių. Jau vien tai, kad senosiose Rytų kultūrose audiniai buvo didelės prabangos dalykas, netgi piniginis atitikmuo. Visada diplomatijos, santykių mezgimo priemonė, ištaiginga dovana. Audinius kurdavo profesionalūs įvairių sričių menininkai, meistrai.

R. Pauliukevičiūtės teigimu, pavyzdžiui, žiūrint į Osmanų imperijos ar Persijos audinius matyti, kokią įtaką menui turi islamo religija.

„Štai žvelgiame į Osmanų imperijos audinius ir matome sodą: augalus, gėles. Ir ne tik islamo šalyse žemiškojo sodo įvaizdis yra dieviškojo sodo – rojaus – atspindys. Rojaus įvaizdis universalus. Osmanų imperijos audiniai dekoruoti tulpėmis, gvazdikais, hiacintais, rožėmis, ir visos šios gėlės turi simbolinę prasmę, – aiškino parodos kuratorė. – Ypatinga gėlė rojaus sode – tulpė. Pati svarbiausia gėlė Turkijoje. Net kai tariamas žodis „tulpė“, garsas panašus į Dievo, Alacho, vardą. Dėl to tulpė musulmonui yra nuolat apie Dievą kalbantis augalas. Savo išvaizda ji primena Dievo garbinimo bei nuolankumo gestą: tulpė nuo vėjo savo didelį žiedą nusvarinusi, tarsi nuolat garbintų Viešpatį, lenktųsi jam.

Taip pat tulpė primena musulmono turbaną. Todėl galima sakyti, kad ši gėlė yra ir paties tikinčiojo, garbinančiojo Dievą įvaizdis.“

Kalbėdama apie meninę Osmanų imperijos audinių stilistiką R. Pauliukevičiūtė pabrėžė, kad didžiausias šilko audimo ir ornamentų kūrimo centras šioje valstybėje buvo sultono rūmai. Didžiulis miestas, pilnas įvairių įstaigų, tarp kurių – žinoma, ir šilko audimo dirbtuvės. Jose dirbo įvairūs menininkai: ir miniatiūrų piešėjai, ir iliustruotojai, ir kaligrafai. Kadangi ypač svarbią vietą islamo mene užima literatūra, klestėjo kaligrafijos menas ir raštų iliustravimas. Kartu dailininkai, kūrę iliustracijas Koranui ar poezijos leidiniams, darė įtaką audinių raštams.

Apie literatūros pasakojimų atspindį tekstilėje iškalbingai byloja Safavidų Persijos audiniai, iš kurių pasiūti parodoje eksponuojami Trakų, Rūdiškių, Riešės, Žaslių arnotai. Žvelgdami į šių audinių kolekciją ornamentikoje matome ne tik augalus, bet ir paukščius: povus, sakalus, lakštingalas. Štai stuloje iš Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pavaizduotas rožės krūmas su jame tupinčia lakštingala. Tai iš poezijos ateinantis labai populiarus įvaizdis, meilės, įsimylėjėlių alegorija, dažnai pereinanti ir į tėvynės, Dievo meilės simbolių lygmenį. Rožės krūmas su lakštingala netgi yra tapęs pačios Persijos įvaizdžiu.

„XII a. sukuriama labai garsi teologinė simbolinė poema „Paukščių konferencija“, kurioje visa paukštiškoji kūrinija, daugiau kaip trisdešimt įvairių rūšių paukščių: povai, papūgos, sakalai, kukučiai, kikiliai, gegutės, lakštingalos – sprendžia dievoieškos, absoliuto problemas. Taigi šis iš romantiškosios ir religinės literatūros ateinantis paukščio motyvas sutinkamas ir Lietuvos bažnyčiose atrastuose liturginių drabužių audiniuose“, – sakė R. Pauliukevičiūtė.

Apžiūrint Vidurinės Azijos audinius, į akis krinta vibruojančių abstrakcijų ornamentika. R. Pauliukevičiūtė pasakojo, kad tai ypatinga audimo technika, vadinamoji „ikat“, kai audinio ornamentas nupiešiamas ant dar neišaustų siūlų. Ši technika plačiai pasklidusi Rytų pasaulyje, būdinga Uzbekijos regiono, Bucharos, audiniams.

„Vargo“ arnotas iš Karvio Šv. Juozapo bažnyčios

Dar Bažnytinio paveldo muziejaus parodos kuratorė akcentavo, kad Safavidų Persijos ir Osmanų imperijos, labai tikėtina, padarė didelę įtaką LDK audiniams.

„Sunkiai galime pasakyti, ar kas yra išlikę iš vietinių LDK austų audinių, tačiau yra raštiškų liudijimų apie XVI a. šilko audyklą, pirmąsias šilko dirbtuves ir auginamus šilkverpius. Dokumentuose rašoma, kad šie audiniai buvę persiško pavyzdžio. Vadinasi, tikėtina, tokie patys galėjo būti audžiami ir LDK teritorijoje. Tekstilė galėjusi būti vietinė, rytietiško pavyzdžio. Ir jau vėliau, XVIII a., atsiranda Lenkijos ir Lietuvos valstybėje iš Persijos, Armėnijos, Turkijos atvykusių meistrų audžiamos kontušo juostos“, – pasakojo kuratorė.

Išskirti svarbiausius parodos eksponatus R. Pauliukevičiūtei sudėtinga – visi jie unikalūs. Vis dėlto asmeniškai jai mieliausias netgi ne pats išvaizdžiausias liturginis drabužis. „Man gražus „vargo“ arnotas iš Karvio Šv. Juozapo bažnyčios, pasiūtas net iš keturių skirtingų audinių. Jo nugaros šonai yra persiško audinio, per vidurį įsiūtas europinis šilkinis damastas, priekyje per vidurį eina kontrastingas barokinis prancūziškas šilkas, o šonai pasiūti iš perkirptos kontušo juostos. Priminsiu, kad kontušo juosta yra unikalus kūrinys, susijęs su rytietiška tradicija, bet išaustas jau LDK audyklose, įkurtose rytiečių meistrų, ir įgavęs dar kitokį vaizdą negu kad rytietiška juosta. Štai šis eksponatas man tuo ir įdomus, kad vienas daiktas gali papasakoti kelias istorijas apie skirtingų kultūrų šilko audinius“, – kalbėjo kuratorė.

Oriento temą Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje praplečia šiuolaikinių Lietuvos menininkių darbai, atspindintys rytietiškų šaltinių, temų ar išraiškos priemonių refleksijas, liudijančias ir šiomis dienomis tebeegzistuojančias sąsajas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų: Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, tapytojos Eglės Ridikaitės, tekstilininkės, menininkių grupės „Baltos kandys“ narės Miglės Lebednykaitės kūryba.

Paroda „Pro Rytų vartus“ Bažnytinio paveldo muziejuje veiks iki 2022 m. spalio 8 d.