Su folkloristų šeima – apie liaudies kūrybą lydinčius stereotipus, pasvalietišką molį ir gyvenimą formuojančias tradicijas

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2023 m. Nr. 1)

Susitikome Valakėlių kultūros skyriuje, kur Lina dirba kultūrinių veiklų koordinatore ir organizatore, o Albertas – meno vadovu. 2025-aisiais bus jau dvidešimt metų. Kol šnekučiavomės, palubėje pleveno sodai, o scenoje žaidė anūkai Ūkas ir Uvis…

Pirmasis, autentiškas, vienintelis – tokiais žodžiais neretai apibūdiname šios šeimos organizuojamus folkloro renginius. Buria sutartinių giedotojų grupę „Lygė“, savo šeimyninę kapelą. Šalia kasmečių švenčių, edukacijų bei parodų – ir visoje šalyje unikalūs renginiai. Tai dambrelių muzikos festivalis „Bandūrėlis“ bei visos ketveriukės organizuojami žymieji naktišokiai „Šokame Nepriklausomybę“ (šįmet jau septinti). Visa tai daro iš širdies – taip, kad patiems būtų gražu.

Lina savo tėvelius prisimena su dainomis, o Alberto šeimoje liaudies kūrybos nebuvo, tačiau tėtis buvo žymus suvirintojas. Rūta užaugo su tradicine lietuvių muzika, šiandien riša sodus, po kūrybiniu ženklu „Suoka“ kuria įvairius dirbinius, puoštus etniniais motyvais. Jos vyras Žygimantas į folklorą pasuko savarankiškai ir dabar tai – didelė jo gyvenimo dalis. Šiandien folkloras svarbus visiems pašnekovams – padeda susikalbėti, geriau pajausti vienas kitą bei supantį pasaulį.

Nuo medžio iki dainos

Albertas turi retą ir įdomų pomėgį, kurio ištakos, manoma, sutampa su kultūros apskritai ištakomis, – geba išgirsti bei kitiems atverti gamtos muziką. Gamina birbynes, besedles, ragus, kankles (tarp jų – ir aukštaitiškas penkiastyges), būgnus, skudučius, dambrelius, pūslines, ožragius…

Kiekvieną medį reikia atidžiai apžiūrėti, apglostyti – su šakomis netinka, negali būti įskilimų. Dar sunkiau rasti šeimininką, kuris sutiktų paaukoti ožį. Gamybos subtilybių daugiausia mokėsi pas senuosius meistrus. Kol išėjo padaryti gerą dambrelį (arba bandūrėlį, kaip Šiaurės Lietuvoje sakoma) – mažiausią pasaulyje instrumentą, praėjo ne vieni metai. Iškalbinga tai, kad Albertas nėra įgijęs formalaus muzikinio išsilavinimo. Juk svarbiausia – išmokti gimstantį skambesį pajusti:

– A… čia tai burtai. Tarkime, gauni šešių metrų lentą. Iš jos išeina keturios kanklės ir visos – skirtingos. Nors viską darai, atrodo, vienodai, garsas visiškai skiriasi. Manau, dėl to, kad nuo pašaknėlės ir nuo viršūnėlės medžio struktūra – visai kita, – svarsto instrumentų meistras ir patvirtina, kad lietuvių liaudies dainose gausu praktinės išminties.

Taip pat skaitykite:

Kelionė į Žemės šerdį: nežmogiškojo laiko ir erdvės patyrimas L. Kulbytės parodoje

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Kokie muzikantai ir grupės groja Alberto dirbtais instrumentais, sunku net pasakyti – jie pasklidę po visą pasaulį. Didelė tikimybė, kad juos dažnai išgirstate, to nė nežinodami.

Fiksuoja gamtos ritualus

Albertas – ir Pasvalio Čepulis. Jo aistra – gamtos fotografija, meistriškai įamžina Aukštaitijos (ir ne tik) gamtos stebuklus. Čia, kaip ir instrumentų gamyboje, svarbu pažinti gamtą.

Prisimena, kad pati įspūdingiausia fotomedžioklė – ir pati pirmoji. Ties Valakėliais, didelėje lauko baloje, pamatė kažin kokius ilgakojus paukščius. Kitą rytą, auštant, atsivežė technikos, atsigulė vėžėje, užsimaskavo ir ėmė laukti. Netrukus tikučiai ėmė leistis visai šalia. Net per arti – vos per metrą, o objektyvui sufokusuoti reikėjo bent pustrečio. Ir kregždė šalia nutūpė pakabliuoti purvynės savo lizdeliui. Šis adrenalinas ir „užvedė“.

Yra tekę ir gervių būryje nakvoti. Tai viena įspūdingiausių gyvenimo naktų. Girdėjo, kaip čia pat šnopuoja… lyg žmogus. Atrodo, jos ir pasikalba tarpusavy, dūsauja. O ryte prasideda budinimas. Viena gervė garsiai suklykia, ir kitos ima lįsti iš „guolių“, atliepia pirmai. Surėkia darsyk, pabunda dar daugiau. Ir taip, kol atsikelia ir pasisveikina visos. Staiga – vėl tyla. Tada – rąžymasis, plunksnų kedenimas, pusryčiai… Gervių gyvenimas – ritualinė tvarka.

Megztos pirštinės pasvaliečiams dar ne vertybė

Lina „užkalba“ siūlus – tradiciniais Pasvalio kraštui būdingais raštais mezga vilnones pirštines, dalyvauja parodose, rengia edukacijas, ne sykį apdovanota. Linos bibliotekoje – per keturis šimtus užfiksuotų skirtingų raštų, o autentiškų Pasvalio rajono mezgėjų pirštinių surinkusi apie septyniasdešimt.

Lina išskiria Saločių unikalumą: „Gal kad Latvija arčiau, nueidavo ten? Kuo arčiau palatvės, tuo raštai labiau skiriasi. Nusižiūri. Tik vis galvoju, kas nuo ko nusižiūrėjo? Čia sunkus klausimas.“

Senesnės Pasvalio krašto pirštinės margintos smulkiais simetriškais rašteliais, spalvos santūrios, tamsios, dažnas juodos ir žalios derinys. Vėlesnėse atsiranda daugiau spalvų, raštai išdidėja. Pasvalio kraštui būdingos dubultos, arba dvigubos, pirštinės. „Dubultų užfiksavau labai daug. Ir nemačiau nė vienų vienodais riešeliais, kas nors vis tiek kitaip. Pirštinė dažnai juoda, o riešelis – gėlėtas, ornamentuotas ar ažūriškai išmegztas“, – pasakoja mezgėja. Juk riešelis – pirštinės dalis arčiausiai širdies. Gal užtai ir toks asmeniškas? Be to, megzdama moteris įdeda ir savo kūrybos.

Užsiminę apie kaimynus, prakalbame apie skirtingą folkloro išsaugojimo tradiciją. Lina pastebi, kad Latvijoje ji su didžiule pagarba išsaugota, išbranginta, išpopuliarinta. Albertas papildo, kad mūsų kaimynėje nuo seno griežtesnė ir tautodailininkų kontrolė. Pavyzdžiui, kas mėnesį vyksta seminarai mezgėjoms, kur jos mokomos, stebimos, taisomos jų klaidos, vyksta mezgimo konkursai. Jau ir japonai mezga latviškas pirštines – išleista knyga apie visų šalies regionų pirštines ir raštus. Lietuvoje vienintelės knygos šia tema yra seno leidimo, jau nepatrauklios, neinformatyvios.

O kaip pasvaliečiai reaguoja į savo krašto pirštines? Gaila, jie – ne dažniausi pirkėjai. Tautodailininkų pora svarsto: „Pasvaliečių pirštinėmis dar negalime nustebinti, šiems jos dar ne vertybė. Pamatę nustemba: „O! Mano bobutės pirštinės…“ Sužadina jausmus, bet tai dar pernelyg artima.“

Reikia pripažinti, kad megzti šiandien nebėra taip populiaru, o ir moteriai įvaldyti šį meną nebėra būtina. Tačiau ko mezgimas išmoko? Albertas svarsto: „Nesėdėti be darbo. Tradiciškai įprasta – kad ir nemojuoji šakėmis, bet sėdi ir mezgi.“ Lina papildo: „Prie televizoriaus negali šiaip sau sėdėti – tai laiko švaistymas. Išmoko ir tvarkos, kad reikia pradėti, numegzti. Neturiu paliktos nenumegztos pirštinės, numezgu iki galo.“

Šeimos kasdienybė, buitis, folkloras ir požiūris į gyvenimą – glaudžiai susipynę?

Žygimantas: Mes – iš folkloro, tad ir mūsų buitis „vargdienių“. Viską buityje ruošiame patys. Jei ne folkloras, galbūt nieko patys namie nedarytume. Būtume išmokę nusipirkti, dirbtume pelningesnius darbus, samdytume pagalbą. Dabar daug ką norime atlikti patys ir iš to gyvename.

Rūta: Gyvename ir niekada negalvojame, kaip mūsų buitį praturtina folkloras. Tiesiog auginame vaikus ir savo veiksmais jiems rodome pagarbą tradicijoms. Mano vaikas per gimtadienį nori apsirengti sermėgą arba su ja eiti į Rugsėjo pirmosios šventę, nes jam tai atrodo „vau“. Taip buvo apvilktas, kai koncertavome Seime, ir jam paliko įspūdį, kad tai kažkas ypatinga. Per gimtadienį klausia: „Pas mane atvažiuos vienuolika draugų, kaip mes visi „Jurgelį meistrelį“ pašoksim?“ (juokiasi) Kai dar nevažinėjome į folkloro festivalius ir niekada nebuvo vilkėjęs tautinių drabužių, užsidėjo skrybėlę ir, pasiėmęs juostą, ją užsirišo ant juosmens. Vaikuose matome savo gyvenimo pasekmes, jos vis išlenda (juokiasi).

Jūs irgi taip pat – gyvenot, kaip gyvenot, ir, man atrodo, gerai folklore leidot laiką (kreipiasi į tėvus). Aš taip užaugau. Nors važinėjau kartu į koncertus, folkloro nenorėjau ir niekas man jo nebruko. Kai paprašiau tėčio išmokyti groti kanklėmis, atvirai nedžiūgavo. Tik parodė tris akordus ir sakė – varyk. Melodijas pati atsirankiojau.

Lina: Matydavai, kaip grojame. O paskui be specialaus ruošimosi tapai „Tramtatulio“ konkurso laureate. Juk seniau labai daug grodavom. Ypač kai elektra prapuldavo. Ir laikas tada ištirpdavo…

Albertas: Prisimenu, dingo elektra. Na, ir ką, sėdim vienkiemy. Dar nebuvo tokios tvarkos, kad greitai sutvarkytų. Kokią savaitę laukėm. Sueinam vakare. Ir ta muzika… Visiems sakau, kad reikia pabūti be elektros, jog pajaustum kitas gyvenimo spalvas. Atrodė, pagrojam tą, aną. Į laikrodį pasižiūri – jau šešios valandos praėjo.

Lina: Kas kanklėm, kas dambreliu, kas smuikeliu. Juk groji ir galvoji, kad gražiau būtų. Kad derėtų…

Albertas: Ir tai – ne repeticija, o namų muzikėlė… (šypsosi)

Paplitęs stereotipas, kad folkloras, senosios tradicijos – nuobodžios, atgyvenusios. Kaip manote, kodėl? Kaip pakeisti šią nuostatą?

Žygimantas: Vyresnieji tai labai sumenkino, pernelyg saugodami, žvelgdami siaurai: „Tu nedaryk taip, kaip tau jaunam atrodo, bet taip, kaip vyresni daro.“ Kalbu ne vien apie folklorą. Jaunam žmogui tapo neįdomu, nes tradicijos nebuvo natūralios. Kai „Jurgelį meistrelį“ žaidžia septyniasdešimtmečiai, galbūt vaikui nuobodu – jam reikia žaisti su bendraamžiais. Tradicijų tąsa nutrūkusi ir dėl „meškos letenos“. Pats tai jaučiau. Man vaikystėje nebuvo taip, kaip Rūtai, nes tėvai ir seneliai jau buvo šiek tiek „nutrūkę“. Daug tokių kaip jie. Nors ir augome kaime, tradicijos jau buvo iškreiptos.

Visgi tėvai paveikė netiesiogiai, skiepydami savo šeimos papročius. Išugdė požiūrį, kad tradicijos yra svarbu. Neturėjo folkloro tradicijų, bet savo šeimos. Jiems reikėjo prisitaikyti gyventi sovietmečiu, ne viską galėjo, ne viską mokėjo. Jie nedainuoja, nėra amatininkai, bet turi savus papročius. Paskui susidomėjau: kokių dar tradicijų yra? Pradėjau groti gitara. Sužinojau, kad Mažeikiuose kūrėsi vaikų folkloro ansamblis. Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių – prisijungiau prie „Ratilio“ Vilniuje, ir taip toliau.

Rūta: Mūsų aplinkoje daug jaunų žmonių – folklore. Jiems nėra nuobodu. Tokia nuostata kyla iš nežinojimo. Iš tarybų Lietuvos, matyt. Folkas buvo garsiai transliuojamas televizijoje kaip „Vėl gegužio žiedai“ ir panašiai.

Žygimantas: Net ir „Aliukai“ kai kam jau folkloras.

Rūta: Prisimenu, kai į naktišokius, kur visi groja tradicinę muziką, atvažiavo Pajiešmenių orkestras. „Ai, nenorim, bobutės šoks…“ – tokia iš nežinojimo buvo vaikų nuostata, nes seniau „Duokim garo“ grodavo tik baisios kapelos. O kai pamatė, kad čia – jauni žmonės, su gitarom, kaifuoja, tūsina, vyksta diskoteka, kad jie tuo gyvena… nebenorėjo išvažiuoti.

Žygimantas: Pamatė, kad folkloras – ne tik bobutėms.

Lina: Nors buvo ir bobučių – jos pritapo, šoko kartu su jaunimu.

Žygimantas: Yra stigma, kad folkloras – tik bobučių reikalas. Tai ir gadina įvaizdį.

Albertas: „Lininiai karoliai, gintariniai dantys“ – toks stereotipiškas folkloro apibūdinimas.

Rūta: Sykį radijuje pasakiau, kad piešiu tradiciniais raštais. Sureagavo: „Oi, tai jūs, matyt, ir su klumpėm vaikštot?“

Žygimantas: Kai dirbau Panevėžyje, klausė: „O jūs turbūt net arbatų negeriate, tik žolytes visokias, kaip tikri folkloristai?“ Taip ir pasakiau: „Mes net nekalbam – tik dainuojam tarpusavy.“ (šypsosi)

Lina: Bet jau taip ryškiai nebėra… Ir mes kitaip reaguojam.

Albertas: Ir pati kultūra labai keičiasi. Ji gyva, net įdomu stebėti. Pavyzdžiui, diskoteka anksčiau buvo kažkas kieto. O dabar yra ir aparatūros, ir galimybių, bet diskotekų niekam nebereikia. Nebent penkiasdešimtmečiams, kurie su jomis užaugo ir dar puikiai žino, kas tai yra.

Lina: Žino, bet ar reikia? Tai jau kitas klausimas. Darėme, atėjo du. Ir tie patys su kaliošais, tiesiai iš tvarto.

Albertas: Tikrai, padarėm. Buvo keturi vyrai ir gatava boba. Ir tūsino, tampė tą bobą pasikeisdami…

Lina: Į pijokystes jautriai reaguojame. Diskotekos – iki pirmo susistumdymo.

Lina, Albertai, kaip atsidūrėte Migoniuose? Ar svajojote gyventi kaime?

Abu su šypsena pažvelgia vienas į kitą ir valiūkiškai prajunka. „Na, na, sakyk“, – šypsosi Albertas. Lina pradeda pasakojimą: „Kol gyvenom Panevėžyje ir buvom neženoti, dalyvavome folkloro ansambliuke. Išvaikščiojom Panevėžio rajoną folkloro ekspedicijose, užrašinėdami dainas. Prisimenu, kad Nibragalio kaime buvo tokie gražūs namai… Gal tada mes jau draugavom? Pagalvojau tada, kad, jetau, galėčiau į kaimą važiuoti ir gyventi. Svarbu, kad būtų su kuo. Jei žmogus savas, gali bet kur. Nors ir į malkinę, bet savo. O Albertukas buvo miesčionis, aš irgi iš miestelio.“ (Lina kilusi iš Šeduvos, Albertas – panevėžietis – aut. past.) Kol sykį, važiuodami iš folkloro festivalio „Baltica“ Estijoje, lyg tarp kitko užsuko pažiūrėti vienos sodybos – kur šiandien ir gyvena.

Žygimantas: O mes jau Vilniuj gyvendami ieškojome namų kaime – aplink Vilnių, Uteną, bet kur. Tik paskui išėjo, kad atvažiavom į Pasvalį. (Pasirinkimą nulėmė tai, kad Rūta gavo darbą Pasvalio kultūros centre – aut. past.)

Rūta: Bet po penkerių metų dėjom skelbimą parduoti. Galvojom – jau viskas.

Albertas: Mes irgi (juokiasi)!

Lina: Bet dėl ko! Iš 1995-ų į 1996-us metus užsnigo vienkiemį. Tokia žiema buvo… Nei išeit, nei išskrist. Su slidėm? Vaikas mažas, ką daryt? Galvojam – na, ne. Bandėm parduoti, bet niekas nepirko, ir pasilikom. Atsikasėm. Sniegas labai pamažu nutirpo (jukteli). Ir likom.

Rūta: Kai įdėjau skelbimą, jog parduodam sodybą, juokiausi ir stebėjausi, nes sužinojau, kad ir tėvams panašus lūžis buvo. Kai užsiknisi kaime ir nori varyt tolyn… Bet ir mūsų sodybos niekas nenupirko (juokiasi).

Albertas: Mes tokie žmonės, kuriems reikia bendrauti, draugų milijonas visam pasaulyje. Ta vienatvė vienkiemy nebevilioja.

Rūta: Mes, matyt, persilaužėme. Bet dėl to, kad radom čia draugų. Nors aplink ir platūs laukai, ir žmonių yra, bet… jų pasaulėžiūra tūkstantį kartų siauresnė nei tie laukai. Labai norėjosi žmonių su platesnėm mintim.

Lina: O mes esam paveikę kitus atsikelti į kaimą! Va, kaimynai Čerkauskai. Atvažiavo Remigijus (tada dirbo Panevėžio kraštotyros muziejuje restauratoriumi) pas mus ir stebisi: „Ei, ir muzika groja, ir gerai čia viskas…“ Paliko jam įspūdį, už kelerių metų atsikraustė į Migonius.

O man tos vienatvės ir nebuvo… Va, turi su kuo bovytis: žąsų pulkas, vištų, daržas. Yra, ką veikti. Bet taip, pradėjom ieškoti, kur dainuoti… Tada Vytautas Stragis kaip tik rinko ansamblį.

Albertas: Žinoma, ir mieste nėra taip, kad su visais kaimynais gali laisvai bendrauti. Bendraminčių reikia ieškoti. O jie daug nulemia – gyvenimas tuoj gražesnis. Nebesijauti atsiskyrėliu.

Ką pamėgote Pasvalio krašte, o ką sunkiau „prisijaukinti“?

Rūta (po tylos akimirkos): Aš tai nekenčiu pasvalietiško molio (juokiasi). Ir fizine, ir moraline prasme (priduria). Molio žmonėse ir laukuose. Stipriai jį jaučiu…

Albertas: Kiek metų čia gyvename? Daugiau kaip trisdešimt. Ir vis dar atėjūnai. Nesijaučiam vietiniai.

Lina: Tai galiu patvirtinti…

Albertas: Taip, mus daug kas žino, bet mes čia – nevietiniai ir niekada jais nebūsime.

Rūta: Tik gražios krašto nakleikės (nusijuokia).

Albertas: Tai ypač jaučiame. Atrodo, stengiamės dirbti, garsinti Pasvalio kraštą. Bet juntame požiūrį: „Ach, nevietiniai.“ Jei visa tai darytų vietinis…

Lina: Būtų „trimis aukštais“ [geriau vertinamas]. Gal tai natūralu? Kita vertus, aplinka jau šiltėja.

Rūta: Aš pasaulio [žmogus] jaučiuosi. Nepriskiriu savęs vienam kraštui. Man ir Mažeikiai tinka – Žygis iš ten, kur kaip namie jaučiuosi. Ir čia kaip namie.

Žygimantas: Aš tai nesijaučiu kaip nevietinis. Gal kad to ir nesitikiu?

Kai atsikraustėme, vietiniai kalbėjo: „Šitie menininkai čia ilgai negyvens.“ Čia taip niekas nedaro, kad atvažiuotų iš kur nors ir visam laikui apsigyventų. Nebent su vietiniais apsiženija arba pas tėvus grįžta. Kaime – tik penkios pavardės. O mes – ne į temą. Gal ir dėl to tas molis toks…

Lina: Mes tai [su moliu] susidraugavome. Sunku buvo. Bulvės kvadratinės išaugdavo… (juokiasi)

Albertas: O dabar net įdomu (šypsosi).

Rūta: Sunku eiti, bet sunku ir išeiti (juokiasi).

Susiję:

Živilė Ramoškaitė

9 min

Tiriant folklorinę atmintį. Dainų tyrėjos Bronės Stundžienės jubiliejinei sukakčiai

Ugnė Gavelytė

10 min

E. Kašėtienė: „Tradiciją esame įpratę matyti kaip muziejinę, esančią už stiklo, nors ji tokia niekada nebuvo“

Bernardinai.lt

5 min

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas papildytas septyniais naujais reiškiniais

Henrikas Gudavičius

10 min

Laiškai iš kaimo. „Labai reikia geltono tuščiavidurio bijūno…“